Liesti, pažinti, suprasti žmogų
Ūla Pakalniškytė ir jos kuriamas personažas
Grimo dailininkę Ūlą Pakalniškytę kalbina Marius Kraptavičius
Gerbiama Ūla, papasakokite apie savo vaikystę, kur gimėte, augote, kokie žmonės Jus supo?
Gimiau ir augau Vilniuje, lankiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Visada svajojau apie sceną – ji man buvo paslaptinga, net mistiška. Lankiau pantomimą.
Tačiau nesate scenoje – tapote lyg ir nematoma…
Susieti savo gyvenimą su scena – vadinasi rinktis aktoriaus specialybę, tačiau scenos magija mane šiek tiek įbaimino. Maniau, kad ryškūs prožektoriai ne man. Pantomima yra tylus menas. O studijuoti aktorinį meną Lietuvoje buvo galima tik kalbamąjį… Svajonę užgniaužiau. Visai netyčia išgirdau, kad atidaroma privati mokykla, kurioje dėstomas teatrinis, televizijos, kino grimas, kitaip tariant, grimo dizainas. Man tai skambėjo įdomiai.
Turbūt tai buvo Giedrės Fledžinskienės aukštesnioji dizaino mokykla?
Taip, tai buvo Giedrės Fledžinskienės mokykla. Aš ten įstojau, pradėjau mokytis ir supratau, kad reikalinga dar ir praktika. Grimas – tokia profesija, kurios skaitydamas knygas neišmoksi. Turi liesti žmogų, pažinti žmogų, suprasti žmogų, o dar ir pažinti vaidmenį, suvokti, kaip artistas įeina į vaidmenį, kaip jis iš jo išeina. Tai tiesiog gyvas mokslas ir gyvas menas. Tad besimokydama pirmuosius metus pati tos praktikos ėmiau ieškotis, eidavau į Jaunimo teatrą pas grimeres ir tenai pasimokiau, pasižiūrėjau ‒ kas, kaip. Netrukus radosi grimerės vieta Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Besimokydama pradėjau ten dirbti. Tai buvo prieš penkiolika metų. O mokykla buvo ką tik įsikūrusi, mes gavome pačią šviežiausią informaciją, juk Lietuvoje lig tol tokios specialybės nebuvo.
Ar greitai apsipratote teatre?
Įsisukau greitai. Gavau ten tą tikrąją praktiką bei man svarbią informaciją. Aišku, klysdavau, bet bandžiau aktorių, solistų padedama tobulėti. Aš Gierės Fledžinskienės mokyklos nebaigiau, ten man buvo per brangu. O mokytis dar norėjau… Ėjau papildomai studijuoti kosmetologiją Aukštesniojoje technologijos mokykloje. Higieninės ir dekoratyvinės kosmetikos specialistė – taip skamba mano specialybė. Įgijau didžiulį pliusą, nes turiu medicininių žinių, kurios visada praverčia. Artistas yra gyvas organizmas, svarbu pažinti jo odą, odos reakcijas. Ir ne tik. Artistu reikia rūpintis.
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Aktoriai – savotiški Jūsų konsultantai?
Svarbiausia ne teptuką paimti, ne brūkšnys juo ir ne dryžis, pirmiausia yra komunikacija. Susipažįstu su aktoriumi, paklausiu, kas jam patinka, kaip jis jaučia spalvą – tą ar kitą; kaip dirbo kiti grimeriai, kas jam patiko, kas ne. Tada ieškomas kompromisas, kad nesugadintum personažo ir nepakenktum aktoriui, nesugadintum jo nuotaikos. Grimo skyrius – tai paskutinis žingsnis einant į sceną. Tai yra ta oazė, kur artistas palieka save kaip žmogų ir išeina kaip personažas. Čia yra ta vieta, kur tvyro labai daug emocijų. Artistai yra žmonės, ateina su savais džiaugsmais, savais rūpesčiais. Kartais būna blogos nuotaikos, o privalo vaidinti linksmą personažą. Tyli parama, grimas artistą nuramina, paruošia jį vaidmeniui. Gal visa tai ir nulėmė, kad aš pasirinkau tokį darbą.
Papasakokite, kokie Jūsų pirmieji grimo bandymai, koks tas pirmasis grimo teptukas, kokie tai buvo vaidmenys?
Pradėjau dirbti eiline grimere. Solistus paprastai grimuoja pagrindinės grimerės. O man teko dirbti su masėmis, t. y. su choru, su kordebaletu, su mimansu. Ta gausybė žmonių, kuriuos reikia išleisti į sceną, pribloškia. Tu galvoje privalai susikurti schemą, kaip padaryti grimą, dar pabendrauti su žmogum ir jausti laiką – viską būtina spėti. Tokia eilinės grimerės mokykla labai vertinga. Tada įgiji profesinio įdirbio pamokas. Atsiranda pojūtis, užtenka dviejų štrichų, kad išreikštum tai, ką nori.
Tai ar patiriate tą mokyklos metais išsvajotą teatro magiją?Gal darbo krūvis ją slopina?
Kiekis, turiu omeny darbą, mane stimuliuoja, verčia būti profesionale ir išlaikyti aukštai pakeltą kartelę. Tai neleidžia užsnūsti. Teatras yra toks organizmas, kad niekada nežinai, ko gali laukti, kas gali įvykti, nutikti: kokios tyko emocijos, kokie netikėtumai. Teatras visiškai nematematinis dalykas, iš anksto nenuspėjamas. Ar kostiumas įplyšo, ar pirštas išniro – visko nutinka. Tie visi trikdžiai grūdina. Turiu tam tikrą laiką, tam tikras ribas ir privalau gebėti laviruoti.
Buvo ir sunkių spektaklių, kur į sceną išeina šimtas artistų, o privalau spėti kažkokiu brūkštelėjimu įnešti savo indėlį.
Ūlos Pakalniškytės sukurtas grimas
Man, kaip žiūrovui, grimuotojo darbas labiausiai matyti vaikiškuose spektakliuose: „Bruknelėje“, „Čipoline“…
,,Paimam ir tepliojame“ – yra toks sarkastiškas mano kolegų pasakymas… Bet daug kam nežinoma, kad ne tik ,,tepliojame“ – mes dirbame ir su plaukais, arba aktoriaus, arba su perukais. Teatre perukų yra per du tūkstančius, jie reikalauja priežiūros: plovimo, paruošimo, pritaikymo prie žmogaus galvos dydžio, veido formos, o juk būtina atsižvelgti į spektaklio dailininko pageidavimus.
Spektaklį kuria visa komanda: režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas, šviesų dailininkas. Kaip bendradarbiaujate?
Vadovauja pastatymų dalis, visi tarsi mozaiką iš atskirų dalelių lipdo kūrinį – spektaklį. Spektaklio dailininkas atneša eskizus ir tada su atskirais padaliniais, t. y. kosiumų siuvėjais, butaforais, grimeriais dirba atskirai, kurdamas tą visumą, aptaria įvairias detales, tarkim, su kepurininkėm, kurios gamina spektakliui kepures. Arba kokia turėtų būti karūnėlė, o pas mus ateina ir aiškina, kaip ta karūnėlė turėtų būti prisegta. Grimeriai irgi aktyviai dalyvauja, ypač paskutinę savaitę iki premjeros. Tuomet yra bandomas grimas, juk į premjerą artistas neišeis su neapgalvotu grimu, jis išbandomas: kaip dera su apšvietimu, kostiumu, aktoriaus savijauta, ar jam patogu, tarkim, su tuo peruku? Tad paskutinėse repeticijose dalyvaujame ir mes. Vyksta bandymai: trynimai, valymai, keitimai. Grimeriai ateina ne tik tada, kai vyksta sepktaklis. Jei ir nevyksta, mes turime paruošti, išplauti, sušukuoti perukus, paruošti priklijuojamas barzdas, blakstienas, ūsus. Tie ūseliai ilgai nelaiko, tenka juos taisyti, artistas juk negali vienam vaidmeniui augintis savo ūsus, o kitam nusiskusti. Taigi, mes gyvename kartu su aktoriais. Mūsų darbas turi daugybę niuansų, kurių žiūrovas nepastebės. Galbūt to ir nereikia. Mes, grimeriai, irgi gyvename teatro gyvenimą: jo emocijomis, jo problemomis. Manau, kad teatre ir nėra tokių žmonių – atėjau ir išėjau. Teatras, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra šeima. Tik tada, kai tu jautiesi tos šeimos rate, jos nariys, dirbi prasmingai.
Juntama, kad esate savo lėkštėje, bet ar jaučiatės laiminga dirbdama čia, Nacionaliniame operos ir baleto teatre?
Taip, esu savo lėkštėje. O laiminga nelaiminga… Emocijų būta visokių. Norėtųsi, kad Lietuvos teatrai gyventų geriau, kad nesijaustume ubagais su tomis savo emocijomis.
Sakykite, į gastroles vykstate kartu su trupe?
Mūsų skyriuje darbuotojai pasiskirstę į dvi grupes: į grimeres ir į šukuotojas. Daugiausia dirba moterų šukuotojų, tad į gastroles vykstame dažniausiai dvi. Gastrolėse dirbame daugiausia su solistais, visi kiti grimą dedasi patys, nes to aktyvaus darbo prieš spektaklį tik dvi valandos. Žinoma, be dėmesio nepaliekame ir kitų.
Kaip atrodo mūsų teatras lyginant su kitais?
Nesinori šnekėti apie mūsų teatro finansinę padėtį. Atlygiai, aišku, maži, darbo sąlygos pakenčiamos. Manau, kad esu išsiugdžiusi meninį skonį, tad galiu pasakyti: mūsų tiek dainininkai, tiek šokėjai yra aukšto lygio. Tiesiog juos reikia skatinti, remti ir nepaleisti iš Lietuvos. Tas pats yra ir su tuo nematomu teatro kolektyvu: mes esame tvirti ir išmanantys.
Praktikavotės ir Maskvoje. Kaip sekėsi?
Sulaukiau netikėto pasiūlymo iš Maskvos, iš „Mosfilmo“. Studijai reikėjo grimerės dideliam istoriniam filmui apie dvidešimtojo amžiaus pradžios politikus Staliną, Beriją bei apie jų asmeninio gydytojo šeimą ir jos istoriją. Filmas vadinosi „Maskvos saga“ pagal Vasilijaus Aksionovo romaną, jo režisierius Dimitrijus Barševskis. Tai Rusijos vyriausybės remiamas projektas, kuriame vaidino daug Rusijos kino žvaigždžių: Ina Čiurikova, Jurij Solomin, Aleksandr Balujev, Kristina Orbakaitė, Aleksej Makarov, Olga Budina, Ilja Noskov, Dmitrij Haratjan ir dar daug kitų.
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”
Tai buvo neišsenkama galimybė mokytis, tobulėti, susipažinti su aukščiausio lygio profesionalais, naujausiomis technologijomis. Kaip padaryrti senesnį ar jaunesnį personažą, kaip tai išlaikyti, kaip parodyti. Teatras turbūt šiuo atveju yra grubesnis negu kinas. Kinas – tai gryna juvelyrika. Ten įgijau ypatingos profesinės patirties. Grimerės buvome keturios, apimtys didžiulės. Kūrėme grimą istorinėms asmenybėms, atspindintį tą laikotarpį: karininkams, politbiuro darbuotojams. Grimas turėjo būti labai preciziškas, režisierius buvo itin reiklus detalėms. Mes turėjome talmudus informacijos apie to meto šukuosenas, aksesuarus, autentiškumo buvo labai griežtai žiūrima. Rusai myli savo istoriją ir labai kruopščiai ją atkuria. Ten iš tikrųjų patobulėjau, buvau ir vertinama, ir mylima.
Prieš filmuojant ,,Maskvos sagą”
Tačiau nelikote Rusijoje, o gal kilo tokių minčių?
Teko padirbėti ne tik Rusijoje, dalyvavau projekte ir Azerbaidžane, iš viso išvykusi buvau dvejus su puse metų. Pirmasis filmas kuriamas buvo pusantrų metų, tai labai ilgas laikas, šiandien filmai sukuriami per du tris mėnesius. Tas filmas buvo kino romanas, panašiai kaip „Septyniolika pavasario akimirkų“. Komanda labai įvairialypė: ir iš Bulgarijos, iš Baltarusijos, Ukrainos, aš – iš Lietuvos. Visi kažkaip įsiklausėme vieni į kitus ir dirbti sekėsi gerai.
Grįžti visada norėjau. Iš teatro išėjau taip spontaniškai, drastiškai, nes norėjosi patirčių, norėjosi tobulėti. Bet, matyt, mano kraujyje yra to patriotizmo, norisi tos Lietuvos, tos žalios erdvės… Grįžusi nežinojau, kur dėsiuosi. O į teatrą grąžino operos primadona Sigutė Stonytė. Mane gatvėje pasigavo, sako: ,,Tu turi čia būti, tavęs teatre reikia“.
Po kelių dienų paskambino tuometis generalinio direktoriaus pavaduotojas Minderis, pakvietė pokalbiui ir po jo aš tapau grimo dailininke, šio skyriaus vedėja.
Šis darbas įdomus, kūrybiškas, nėra režimo nuo aštuonių ryto iki penkių, dirbame iki išnaktų, per šventes, galbūt kenčia asmeninis gyvenimas, bet ir čia yra gyvenimas.
Ačiū už pokalbį.
Nuotraukos iš asmeninio Ūlos Pakalniškytės archyvo