Knygos audinį vagoja jaudinančia patirtimi
Dovilė Kuzminskaitė. Rūtos Kaupaitės nuotrauka
Patyliukais žengiu į prieangį, pakilusi laipteliais, atsiduriu pusrūsyje. Netrukus žvilgsnis bėgioja kambarių eilėmis, o, žvilgtelėjusi pro langus, regiu palėpę. Tai – „Namas su paukščio ženklu“, pirmoji 2013 metais išleista 24-erių poetės Dovilės Kuzminskaitės knyga. Kartu su mergina leidžiuosi šio namo koridoriais, praverdama ilgesio, liūdesio, meilės ir džiaugsmo kambarių duris.
Išleista PK serijoje
„<…> poezijos nėra. Užtat kiek daug poetų“ (Eilėraštis „Cursi“). Tad kodėl pasirinkote poeziją, o ne prozą?
– Veikiausiai atsakysiu kaip lyriška, į užuolaidą įsivyniojusi egzistencinė poetė: poezija pasirinko mane. Kitas dalykas, prozai reikia darbo, kantrybės, kitokio kalbos traktavimo. Kantrybės aš niekada neturėjau.
Esate rašiusi, kad apie autorių turėtų kalbėti jo tekstai, ne jis pats. Ką apie jus pasakoja jūsų kūryba?
– Labai norėčiau, kad mano tekstai kalbėtų ne tik apie mane, bet ir apie juos skaitantįjį. Man atrodo svarbu rašyti taip, kad įvyktų jungtis su kitu, jog jis pasakytų: „Taip, taip, žinau, aš irgi esu tai pajutęs“. Svarbu kalbėti apie daug dalykų: apie patį kalbėjimą, apie patirtis, kurios sukrečia, apie vaizdus, garsus, jutimus.
Kiek laiko dažniausiai savyje nešiojate, kaupiate jausmus, kol gimsta eilėraštis?
– Labai įvairiai. Neseniai kalbėjau su viena savo dėstytoja. Ji pasakojo, kad, parašiusi pranešimą konferencijai, suvokė, jog norėjo pasakyti visai ne tai. Taip būna ir su eilėraščiais. Viskas priklauso nuo teksto: vieni motyvai ilgai skamba galvoje, kol pagaliau gali juos sujungti, o būna ir taip, kad supranti: šio teksto niekada negalėsi parašyti. Kiti visgi „iškrenta“ natūraliai, čia pat.
Apie ką buvo pirmieji jūsų eilėraščiai?
– Pirmieji bandymai rašyti, kaip ir viskas, kas vyksta pirmąkart, buvo naivu ir paika. Atsimenu, kad parašiau kažką apie lelijas – veikiausiai lelijos tuo metu man atrodė baisiai poetiškas daiktas.
Kada poezija netenka „regos“, „tiesos“, kada jums užsikerta žodžiai? („T.V.“)
– Kai nebėra, ką pasakyti, kai niekas nestebina, nesukrečia, kai aplinka nebekalba.
Vilniaus universitete baigėte lietuvių filologijos ir ispanų kalbos studijas, šiemet Madrido Complutense universitete įgysite Lotynų Amerikos literatūros magistro laipsnį. Kokia kalba dar esate bandžiusi rašyti?
– Retsykiais rašau ispaniškai, bet tik verlibru (eiliavimas be aiškios sistemos, – aut.past.), nes reikia tobulai jausti kalbą, kad rimuotum.
Kaip užrašote savo mintis?
– Rašau ranka, perrašau kompiuteriu. Visiškai sutinku su Chuanu Karlu Onečiu, prozininku iš Urugvajaus, kad rašymas ranka – malonumas. Ir, jei iš tiesų nori žinoti, ką reiškia rašyti, turi skrebenti ranka.
Koks jausmas, kai jau galite laikyti pirmąją savo knygą?
– Keistas. Viskas įvyko labai greitai, buvo sunku suvokti, kad rezultatas jau tapo apčiuopiamu objektu. Tam tikra prasme jautiesi labiau įpareigotas. Kita vertus, nežinau, ar tai labai ką nors pakeitė. Norėčiau pasakyti, kad taip, bet…
Kelerių metų eilėraščiai sutalpinti knygoje?
– Knygoje yra labai įvairių tekstų: nuo gana šviežių iki senesnių, parašytų man esant šešiolikos, septyniolikos metų. Bet tai ir duoda akivaizdų nelygumą knygos audiniui.
Kokia šios knygos idėja?
– Mano pasirinktas pavadinimas ir paukščio motyvas labai intuityvūs – sunku juos paaiškinti. Tiesa, pats pavadinimas turi referentą tikrovėje, bet nenoriu apie jį kalbėti, nes tikiu sugadinsianti skaitytojui malonumą interpretuoti savaip.
Ar visos eilės – būtinos? („Atvirutinis“)
– Dažniausiai, kai ką nors parašai, tai atrodo būtina. Paskui, kaip ir daugelis dalykų, netenka prasmės. Lieka keli tekstai, kurie būtini, kuriuose save matai, nesvarbu, kada juos atsiverstum.
Ar skaitote savo kūrybą? Kurie eilėraščiai, praėjus net keleriems metams, vis sukelia tuos pačius stiprius jausmus, kaip ir juos rašant?
– Savo kūrybos skaitymo festivalių sau tikrai nerengiu. Skaitau tekstus, kai juos redaguoju, peržiūriu, bet tikrai pati savimi nesigrožiu. Labiausiai kol kas man pačiai skamba tokie tekstai, kaip „Raudona“, „Nena“, gana naujas eilėraštis „Replika“.
„Keturios raidės – tiek reikia, kad moterim taptų“ („Nena“). Kas ta Nena?
– Nena – ispaniškas žodis. Taip vadinama maža mergaitė arba švelniai kreipiamasi į moteris, merginas.
Labai sunku pasakyti, kas yra tikra moteris – toks atsakymas reikalauja niveliuoti, sulygiuoti visas į vieną eilę. Yra daugybė moterų tipų – ta įvairovė ir yra graži. Gražiausia man moteryje yra tvirtumas, tikrumas ir žinojimas. Neseniai teko klausytis Meksikos rašytojos Elenos Poniatovskos. Iki šiol atsimenu jos pasakytus žodžius: „Moterys neturi tylėti. Mes turime būti girdimos“.
„<…> buvo aiškiau, kai žinojai – esi padarytas,/ kažin kam. Bet nusibaigė tamstos era.“ („Prieš 2012 12 21“). Kas jums svarbiausia gyvenime? Kaip apibūdintumėte erą, kurioje dabar gyvenate?
– Neturiu globalaus tikslo. Kartais būna dienų, kai tikslas būna sulaukti kitos. Visgi jei reikėtų išsirinkti misiją, rinkčiausi nieko neskaudinti ir niekam nekenkti – savotiška jausminė ekologija. O „era“… įvairi. Veikiausiai, kaip ir visas laikas, kurį turime, – gražus.
„<…> niekad nesakau, kad jau gana,/ <…> verčiau tampu keista panorama,/ kurią kažkas iš naujo vis nutapo.“ („Algio Griškevičiaus atgarsiai“). Kas jus gyvenime formuoja labiausiai?
– Labiausiai mane veikia žmonės, kuriuos sutinku: nesvarbu, realybėje ar tekstuose. Tikiu, kad iš kiekvieno ko nors išmokstu. Tikiuosi ir pati galinti palikti pėdsaką kitų „panoramoje“. Taip pat svarbios kelionės: jos fiziškai pakeičia perspektyvą, o tai labai naudinga, norint permąstyti, kitaip priimti tam tikrus dalykus.
Koks garsas jums įprasmina būtį? („Malda akimis“)
– Man labai svarbūs vanduo ir vėjas – viskas, ką jie „veikia“.
Kada jus apima ilgesys, „baltas liūdesys“ („Vakarai“)? „Nuo ligos tos jau niekas turbūt neišgydys“ („Malda akimis“).
– Nuo ilgesio ir liūdesio niekur bėgti nereikia – nemanau, kad prasminga slėptis nuo jausmų po penkioliktais naujais džinsais ar po kieno nors sijonu. Tai būsenos, kurias reikia ramiai išbūti ir tiek. O ilgėtis galima daugybės dalykų: žmonių, vietų, emocijų. Svarbiausia suprasti, kad tai niekada nebegrįš, jog viskas įvyksta vieną sykį, ir, galimas dalykas, kad to, kas įvyko vienąkart, kaip rašo Milanas Kundera, iš viso nėra.
Eilėraščiuose apie meilę iškyla žavus juodaplaukis, bet ne visų eilėraščių nuotaika džiugi: „<…> sielos atrodo/ tarsi miesto griuvėsiai po trumpo, bet tvirto sprogimo.“, „Meilė daug baisesnė negu maras“. Ar nemažai daliai eilėraščių įkvėpė, kaip viename iš tekstų rašote, ant medžio pakabintos amūrų, apleidusių savo darbą, strėlės ir lankai?
Eilėraščiai gali kilti iš vieno konkretaus asmens ir vienos konkrečios paleistos (ar praleistos) strėlės, bet tekste tai nėra svarbu. Manau, pasaulis nesugriūtų, jei skaitydamas žmogus vietoje „žavaus juodaplaukio“ mano tekstuose matytų dailų blondiną, charizmatišką raudonplaukį ar, tarkime, įkvepiantį plikį kreivomis kojomis.
Jūsų kūryboje nemažai rudens, žiemos (sniego) motyvų. Koks mėgstamiausias jūsų paros, metų laikas?
– Kiekvienas paros ir metų laikas turi savo žavesio. Priklauso nuo to, kas vyksta. Gali sėdėti pavasarį saulei leidžiantis po Eifelio bokštu ir galvoti „na, ir?“. O gali sumaučiausią trečiadienį sėdėti metro 17 val. 24 min. ir jausti: taip, tai yra būtent „tas“laikas.
Esate gamtos ar miesto žmogus?
– Pusiau. Man patinka miestas, judesys, įvairovė. Bet nuo jo pavargstu. Tada norisi slėptis, ieškoti kitokio kontakto.
Kuo jums ypatingas Vilnius: „<…> sapnuosiu tik Vilnių prieš mirtį“ („Buvusieji“)?
– Vilnius yra mano pradžios miestas, tad jis visada bus savitai ypatingas.
Kalbėjosi Inesa Rinkevičiūtė