Indrė Klimkaitė, Jūrė Burokaitė, Jurga Jasponytė dainų vakare
Saulėtekio sodyboje. MENO BANGŲ archyvo nuotrauka
Vertėja Indrė Klimkaitė džiaugėsi galimybe menininkų rezidencijoje „Ignalinos gelmės“ grįžti prie poeto, kurio kūryba kitados paragino rinktis germanistikos studijas.
Versti Bobrowskį tapo jos pagrindiniu užsiėmimu, bet veiklos būta kur kas daugiau. Indrė pasakojo apie vertėjos dalią Linkmenų bibliotekoje jos skaitytojams, o Didžiasalio ,,Ryto“ gimnazijoje susitiko su mokiniais ir mokytojomis, keliavo po Ignalinos kraštą, o vieną vakarą, kartu su Jurga Jasponyte, Jūre Burokaite ir kitomis rezidencijos dalyvėmis, surengė pasidainavimų vakarą.
Indrė Klimkaitė pasakoja: Johannesas Bobrowskis gimė 1917 m. balandžio 9 d. Tilžėje. Karaliaučiuje lankė gimnaziją, čia susiformavo intelektualiniu, muzikiniu ir religiniu požiūriu. 1941 m. tapo vermachto kareiviu, karo pabaigoje pateko į sovietų nelaisvę. Nuo 1949 metų gyveno Rytų Berlyne. 1961 metais publikavo pirmąjį lyrikos rinkinį „Sarmatijos metas“ (į lietuvių kalbą vertė S. Geda ir B. Savukynas). Apdovanotas poetų sambūrio „Gruppe 47“ premija, už romaną „Levino malūnas“ – Heinricho Manno premija (į lietuvių k. vertė E. Vengrienė). Mirė nesulaukęs penkiasdešimtmečio nuo apendicito komplikacijų.
Johannesas Bobrowskis. Nuotrauka iš vle.lt
Laikomas vienu sugestyviausių Vokietijos poetų, padariusių įtaką daugeliui kūrėjų. Kūriniai versti į daugiau nei 35 kalbas. Lietuvai itin svarbūs ir Mažosios Lietuvos kraštovaizdžio bei istorijos atspindžiai poeto kūryboje, tačiau ne mažiau įtaigūs ir eilėraščiai iš vėlesnių rinkinių, aprėpiantys gausybę temų, patirčių, kultūrų, gamtovaizdžiais atspindintys žmogaus sielos virpesius.
Iš ciklo „Šešėlių krašto upės“
Vis duoti vardus
Vis duoti vardus:
medžiui, paukščiui skrydyje,
rausvai uolai, kur srūva
vanduo, žalias, ir žuviai
balzganuos dūmuos, kai leidžias
tamsa ant miškų.
Ženklai, spalvos, tai vis
žaidimas –
kaži, ar baigsis gerai.
O kas moko mane,
ką pamiršęs esu: miegą
akmenų, miegą
paukščių skrydyje, medžių
miegą, tamsoj
jie šnekasi – ?
Jei būtų Dievas
ir kūne,
ir galėtų mane pasišaukti, aš
vaikštinėčiau, aš
dar truputį palaukčiau.
Apleistas miestelis
Ištuštėjusioj turgaus aikštėj
vėjas
vištos sparnu brėžia
pėdsaką dulkėse.
Tvoros. Pakrypę
kryžiai. Kuosų balsai.
Kas eina, lenta ant pečių,
kas nori langui apvado
naujo, kas
po skara žalsvą puodą
pasikišus atėjo?
Čia nieks nebevaikšto. Dangus
randa kaspiną
gulint ir pakelia,
namo sienas samanos
traukia, migla
baltą bokštą apgaubia, o iš kur
tu atėjai?
Per žvangsinčias
ganyklų vielas, per
lankas palei akivarą, vanduo
paskui tave, užpildo juoduma pėdas įmintas.
Lėliai
I
Šalta,
nelyg ietimi pervertas oras,
juoda ir balta, šviesa, kalbanti
paukščių takuos. Vakaras, jaučio ragas
įkypas laužo dūmuose palei horizontą. Matei
kylant žuvį vandenims
šnarant, nuo akių man
nuėmei ranką, mus apsupo
juoduma be sparnų
ir be riksmo.
II
Alsavom,
stogas ant mano pečių
buvo lengvas ir it lietus
bedangis
spyglių kraikas smėly,
lėliai, sielos,
ten, kur šešėlis,
palei pat žemę,
šalta.
Iš ciklo „Oro ženklai“
Ajeras
Lietaus burėmis
kauksmas atskrieja,
liūtis.
Melsvas karvelis
skleidžia sparnus
viršum miško.
Sueižėjusioj geležy
paparčių
dailiai vaikšto
šviesa fazano galva.
Alsavime,
siunčiu tave,
susirask pastogę,
pro langą ženk, balzganam
veidrody save išvyski,
be garso pasisuki,
žalias karde.
Vanduo
Kalbi dar,
vandenie, kalbi,
mažais žingsneliais atėjai tu
pakrūmėm su vėju;
tas ieškojo upių už sutemų
ir valties, pilnos šieno,
ja mėnuo irstosi,
girdėjai sakant:
Štai čia lankos,
čia pelėdos uoksas.
Bet mėnuo žvalgosi į laužus prie Sinajaus.
Bet vanduo girdi Skitijos speigus.
Bet paukščių pulkas kyla virš miškų.
Bet sniegas priešais dangų stogą susirenčia.
Kalba
Medis
aukštesnis už naktį
alsuojantis ežerais slėnių
šnabždantis virš tylos
Akmenys
po pėda
švytinčios gyslos
ilgai dulkėse
amžiams
Kalba
nuvaryta
pavargusia burna
begaliniam kely
link kaimyno namų
Indrė Klimkaitė Saulėtekio sodyboje, MENO BANGŲ rezidencijoje