Rezidencijų kūrybiniai aidai
2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.
2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…
-tk
Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (II dalis)
Apie Siauruko muziejų, drezinas, samdomus plėšikus ir malonumą būt sustabdytiems plėšikų – muzikantų. Patį stambiausią iš jų teko pažinti anksčiau, pedagogikos kursuose. Mokslas nėjo jam į galvą, bet užtat joj be perstojo gaudė muzika. Jis man regėjosi žmogum iš dainos, kurs esąs didžiai turtingās ir išmintingās. Prastom dienom ansai dėstė vaikams akordeono abėcėlę, o šventadieniais rubavojo ties Anykščių–Molėtų rubežium.
* * *
Sveikas ir tu tūls traukinių plėšike
užuot nešiojęs muškietą
tampais armoniką peršautom dumplėm
siauruką garvežį trrrr – sustabdote
kačigarui prikišę prie snukio naganą
ne naganą ir ne nagus o vamzdelius fleitos –
prašom išlipti – sukomanduojate –
damoms palikti karolius ten kur sėdite
džentelmenams – šiugždančius
ir porcigarus jei jie bent ko verti
raižyti graverio Gyvenimo tauriam metale
ir kaktose – nenusiminkit jums liks geriausia
plaukų sidabras ir dantų porcelianai
madmuazelės – palikit nėriniuotus apatinius
arba vėduokles – žiūrint su kuo lengviau
skirtis – skirtis nelengva bet jau
švilpukas praneša – metas
štai ir šiandien – šypso kaltai – prašom
pinigėlius jei ne – liksit įkaitais
tėtušėliams brangiems teks pasipurtyt
* * *
Apie lakūnus ir skraidymus Pesliuos man porino neprilygstamasai šių vietovių metraštininkas Vanagas. Šaltenis, Amerikos lakūnas, padovanojęs Lietuvai lėktuvą, tik pats nepanorėjęs likti čia, nes, musiet, nujautė raudonąjį marą atplūstant. Todėl ir išparpė atgal. Kiton devynamarių pusėn.
* * *
Į mūšį juk eina vieni seniai
sėdas plerpiančion kabinon
kyla aukštyn nuodėmingieji kyla
grįžta nudangėjusiais veidais
beveik vaikai
mes daiktus jųjų vėlei grąžinam
saugojimui patikėtus
nuo savųjų atskyrę
cedelius porcigarus ir mylimųjų
nuotraukas – šekit turėkitės
iki kito skrydžio
* * *
Apie tai, kaip pasiprašiau svečiuosna pas medalių meisterį Joną iš Žukų, ansai tiktai paklausė per telefono ragelius, ar kilimo raudono norim, kad patiestų mums atvykstant. Sakiau, nereik, jeigu danieliams čia atklystantiems krituolių obuolių taip pat kilimo nieks nepatiesia. Apsikabinom broliškai, susikeitėm medaliais savo darbo.
Kilimas
Kas buvo išnyks
kas nebuvo irgi išnyks
ką buvome gavę – atims
ko nebuvome – irgi surinks
supešios – sudės į maišą
užriš kanapinėm virvėm
paties smilgų kilimą
raudonų kirminų kilimą
kojos bijos žengt pirmąjį žingsnį
kojos drebės ir po antrojo
paties skrandą irgi nuvilks – paties
einantiems po kojom kai pasidengs kilimas
kilimas pintas iš gyvų kirminų
raudonais sliekais kaišytas
* * *
Vienišas vilkas Mikieriuos
Kelias vis kitas
sukasi ratas ratu
žiūrėk – žuvys
tokioj rūškanoj gelmėj
o randa viena kitą
veizėk – žvėrys
bet prasilenkia miško laukymėj
viens kito dantim neužgriebę
neužkabinę
Auksė – nutilusi alto giesmė
dėl jos guliausi dėl jos kėliausi
mane rasit Mikieriuose
žiūrėk – žuvys randa viena kitą
nepermaldaujamoj gelmėj
žiūrėk miško taurūs danieliai
sueina į mano sodą
ragauja krituolių rūgšties
tai kaip jūs nerasit?
* * *
Lankiau Didžiulių sodybą ir ant kalnelio – atokiai nuo šurmulių – laisvamanių kapus. Didžiulienė – Žmona, atsikandusi žmonystės prievolių, panoro gulėt nuo savo žemiško vyro kuo atokiau. Grežionėlių kaimas, Nagaubšis – raistas greta Grežionėlių. Parašiau eilėraštį iš epitafijų.
* * *
Tai ką – jau ir tavo draugai
lenda gyventi į medį į akmenis?
ančkapiuose vardai ir epitafijos:
ir aš gyvenau Arkadijoj
po mūsų nebebus mūsų
į Tavo rankas Viešpatie atiduodu
savo gyvatą o kūną sliekams Nagaubšy
prilenkei mane netikėtai rugpjūti
čia gul Galijotas kuriam
nebuvo lygių nei grumtynėse
nei užstalėj
o šitas buvo stiprus kitkame
jo tai tikrai gedėjo
trumpai bet karštai
motociklas – mirties gizelis
barzdaskutys lai patvirtins
dar ir potam šeriuoja
ar čia tu Jorikai?
turbūt mano sesuo buvai
praeitam gyvenime liūdnoji gegute
broliu buvau – kukuoja tik patinėliai
pagonys kokie vis dėl to mes
pa-go-nys
būdavojamės sau namelius
į akmenį – medį – gojų
* * *
Taupūs lokiai ir vilkai šiais laikais
į Anykščių kalnus bei lomeles
nebeužklysta
matyt taupo pinigus ir nagus
kas be ko plunksnų plėšymui
ir kamšalams į pagalves kimšti
nieko neištaupysi – nebvark
kas turėjo praeiti – praėjo
kas neturėjo praeiti – pats žinai –
irgi praeis
Rūpesniai
Jei dideliai rūpinies
knygose – abrozduose
ir metalo graviūrose
Dangaus Viešpats tave atleidžia
nuo menkesnių – žemiškų rūpesnių
rūpesnys
rūpesniai kaip pesliai
sėdi medžiuose – žiūri į tą
šokį po kartuvėmis
į tą maskatavimą mūsų
nešvankų – juokiasi krankliai
vieno snape – rankelė
rankelė su žiedu
parnešta maitvanagio
Juškos užtėmyta iš kažkurio
švedų karo ir užrašyta
kaži kuri mergelė
buvo žiedelį davus
su nezgrebna graverio įrėža:
aš – tu – mudu du kaip lašai
Viešpaties rankose – lauksiu
poroj vietų kaltelis prasprūdęs
brėžį per žiedą – gyvenimą
kaltai nubrėžęs lyg abejonę
lyg atsiprašymą
lyg veltui
* * *
Tebus medaly įrašas:
Gyvenimas – karalių moneta
Sena – Baisi – Šventa
Kontrimavičiaus nuotraukoje – įvykęs ir jau nebepakartojamas Gvido Latako ir jo bičiulio medalių meistro Jono Žuko paskutinis susitikimas Mikieriuose. 2019-ųjų lapkritį Jonas tyliai išėjo pasimatyti su savo Aukse…
1 komentaras
Taip graudžiai gražu…
Taip trapu ir ilgesinga…
Ačiū ačiū… Ačiū