2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.
2018-ųjų rugpjūčiui prasidėjus Anykščių krašto gamtos ir literatūros istorijos turtai atsiskleidė menininkui Gvidui Latakui – ne tik rašytojui, bet ir metalo dailininkui, medalininkui. Tą vasaros savaitę rezidentas lankėsi muziejinėse ekspozicijose, susitiko su anykštėnais, savo įspūdžius fiksuodamas piešiniais išmargintame užrašų bloknote. Žemaitiškoji įkvėptis nepaliko kūrėjo ir į Aukštaitijos gelmes panirusio – jo įspūdžiuose vis prasiveržia prigimtinė kalbėsena…
-tk-
Gvidas Latakas. Anykščių legendos, many ištikusios (I dalis)
Rašyti prozos tekstą prieš eilėraštį kaip invadą. Eiliuotojai, kad jūs žinotumėt, kaip tie rimavimai kaip pagaliai mums kiša koją, kaip supartalija gebėjimą mūs pasakot, Dievuliau, įvelka žodžius į ceratinius ir ankštus pavalkus. Ir jau tuomet mažai kas lieka iš žmogaus autentiško, o tik dailumai ir cukrumai.
* * *
Lietus ir vėjas
myli vienas kitą
nutyli
nes per daug jau myli
o aš šventoriuje prie akmenų
koplyčių – stacijų
bandau atskirti gaudesius
ir virpesius Anykščių žemės
bei dangaus – penkiolika koplyčių
Idzelio išraikyto medžio – nebemedžio
virpesius – pirma nupjautus
išdžiovintus – išskobtus į daug mazgų
veidų – rankelių – kojų – skudurų ir šniūrų
mazgymąsi
* * *
Esmi rezidentas – atsiųstas čia, išrautas iš įprastos aplinkos – uostyk, trauk visais plaučiais kvapesį, klausykis, ką švokščia upė Šventoji, medžiai ir žmonės man. Ir ką besakyt – akimis užgriebt užu vienos eilutės, o toliau – kaip Dievas davęs siūlų margų mezgėjui, vytelių liaunų pynėjui ar kalėjui geležies virbų.
Gyvendams tas dienas Anykščių žemėj, vis slampinėjau rytais ir vakarais po bažnyčios šventorių ir buvau su kryžiaus kelio stotim tūlo Rimo Idzelio iš medžio dirbintom ir dažytom:
* * *
Viens vokietukas akis unspaudęs
kitas galvą plyštančią globia
trečiasai parklupęs stveriasi už skydo
nežino kur pasidėt nuo šviesos blyksnio
tatai Kristaus kapo sargybiniai žalnieriai
netikėtai užklupti nebžino ką
nei su savim nei su kapo duobe
daryti kai saugoti jau nebėra ko
kur šimtininkas Lionginas tas žabalis?
XV-iolikta stotis senojoj skausmo stacijų
liturgijoj nenumatyta?
* * *
Eik, sakė angelų muziejininkės, po dešine ieškok, vienoj iš stacijų rasi ir patį Idzelį su mylimaja. Jis yra ir save, ir ją išdrožęs. Radau. XII-oji stotis: Kristus miršta ant kryžiaus. Po kryžium trys – motina, mylimasai mokinys ir dar viena – neaprašyta. Magdalietė? Nejau K—liauskaitė? Ir Jonas ko tai pražilęs ir su barzda… Štai jums ir šeimos portretas.
* * *
Apie tai, kaip Baranauskų Antanas poezijas rašė bene tik tris metus, ale visi jo parašymai in-ėjo į lietuvių rašymų aukso fondą. Sakyč, mūsų Artiūras Rembo, tik kilniau nugyvenęs amžių.
Kai išsiskyrė su Karolina, su Karuse, ir išvažiavo Peterburkan, ašaras rankove braukdamas, rašė laišką, rašė be atvangos Kelionę, maskolius ir jų papročius smerkdamas ir mus, saviškius, dvasioj keldamas. Aš rašau šiuolaikines savo impresijas, analogijas su tų dienų nuotaikom derindamas, puikiai suprasdamas, kad visokie perpasakojimai – nieko verti. Įdomus tik naujas gyvo žmogaus liudijimas kitiems gyviesiems. Aš parašiau apie kelionę, apie bėgimą nuo meilės ir nuo savęs – to – mylinčiojo:
Tvirtovė
Kai užeisi kada
į mano spyglių tvirtovę
tave pasitiks vilkai
iš kalkių ir plytų šamoto
kuomet tu užeisi paporinsiu
kad žmonės tai salos
laukiančios laivo burės
nors Bobas Marlinis kiteip
dainavo apie moteris
atseit: kai moterų nėr
ir verkti nebėr ko
jos visu kuom kaltos
dėl vyro širdies sugrudimo
ir dar jis dainuoja apie
telefono būdelę ir ją būdelėje
skambinančią už paskutinį žetoną
į mano kontorą: būkit geri
pakvieskite jį
ir kai aš atsiliepsiu ištarsiančią:
dovanok – tu per geras
aš vėjavaikė – išlekiu ten
kur atminties nėra tik šiandiena
ir aš tuomet pasakysiu – tavo valia
suprantu – pasirinkai Džonį
turtingojo anglo sūnėną
beždžionę iš Haufo pasakų
išmokytą šokti ir keletą žodžių
laužomų šakelių kalba – okey
a car sėsk mergužėle – važiuojam
atiduok savo garbanas vėjui
tavo valia – pasakysiu neskambink
rasi mane kada mano spyglių tvirtovėj
kur įėjimą saugos vilkai
o langai tebesaugo saulėlydžius
Kartais gerai ko nors nemokėti, nesuprasti kalbos, nebent porą frazių, iš kurių paskui gali išvynioti nebūtų istorijų, kurios duotos tik tau sufantazuot, pamatyt per kreivą prizmę, laužiančią saulės spindulius.
* * *
Apie tai, kad Antaniuko brolelis, sukilėlis ištremtas Siberijon. Apie kazoko ietį, kardą ir vyskupiškas kėdes Baranauskų klėtelėj. Antanui buvo iš aukščiau kita lemtis žadėta, kitur jį Dievo pirštas kreipė. Tai už tai ir dėkui.
Karklo lazdų žalnieriai
Zgrebnas peiliuks
kriaunos pačios krenta į saują
drožiu karklo vytes
padirbinsiu dešimts kareivių
teisybė – be rankų ale veidai
išpjaustyti žievėj – atvėrei medelio
baltąjį kūną – darbuokis toliau
sagos munduro skersi brūkšniai
ir snukiai nuožmieji lyg dainą
dainuotų lyg prakeiksmus laidytų
pateisina rankas – teisingiau –
kaip tik tų rankų neturėjimą
dešimt kazokų dariusių kratą
Antaniuk prisirašei davaliai
važiuodams Petreburkan
jei nori būt kunigu baik
su meilėm ir rašymais
nukirsk žydinčią šaką
vėjui palik dainą
* * *
Ach patinka man tas neprisimenu
aš apie vandenį o tu apie malūną
vandenis stabdantį
ašai apie vilkus o tu apie bites
vilko ausy namus subūdavojusias
tai ar ten aš tose eilutėse?
prigludusi prie staktos?
besiklausanti?
išnykti tenka kad galėtum rastis
o skaičiai dar aiškiau nei raidės
* * *
Apie tai, kaip negalėjo imlusai Antano protas dykas būt. Bekunigaudams, bevyskupaudams narstė matematikos kaulelius, apskaičiavęs, sako, pragaro tūrį žemės viduriuos. Ašai apmąsčiau XX a. rašytojo, įkalinto pragare, liūdnąją dalią:
Rašytojas pragare
Tam prakeiktam išdavikų ir
brolžudžių sopulių rate
stena senas rašytojas:
– Gerbiamas kipše kodėl
nesiliaujate taip pleškinęs?
žiūrėk – netgi tam kursai
tėvą motiną nugalabijo – netgi tam
per laiką nuėmėt kiek karščio
o jau man anei trupinio
neatleidžiat
bent atsiųstumėt sūnų
manąjį rūpesčių dar nemačiusį
kad ansai šlapią pirštą įdėtų burnon
ir sekundei atleistų – nuimtų tą
pragaro tvoskesį
– Sėdėk ir smirdėk – susna
tavo knygas tebeskaito
ir vis iš naujo perleidžia
ten – žemėje
nereikėjo geru stilium velniavas rašyt –
juodą išverst baltu
* * *
Per juodą ištverti baltą.
Iki pat amžiaus galo vyskupas Antanas Baranauskas iš lotynų kalbos vertė Šventąjį Raštą. Kasdien, nuosekliai dirbo sau pasiskirtąjį darbą. Paskutiniai vertimo žodžiai buvo šitie:
Takus mano išvartė, padarė,
Jog man nieks nebesiseka…
* * *
Apie vienišystes kalbant, tinka šita tema tiek Antanui Baranauskui, tiek ir jo šešėliui – giminės šakai, Antanui Vienuoliui. Kas, kad gyveno su žmona ir vaikų apsuptas, ans vis tiek jautėsi vienišium, vienuoliu. Ir pasilaidojo atokiai nuo kitų – savo namų sodely.
Visgi Antanas Vienuolis buvęs Anykščių gerasai tėvas, globėjas, kurs stengėsi visus kultūros daigus suglobti, surinkti, išsaugoti. Be to, ansai buvo gerbiama asaba, vaistininkas. Jo namuose-muziejuje maloniai nustebino paslaptys palėpės stogo pakraigėse – ten tebėra langeliai, o tie langeliai – vitražėliai lietuviškos trispalvės spalvomis. Vasario 16-ąją Antanas savo palėpėse uždegdavęs liktorėlius ir tie langeliai savo spalvom šviesdavę, žiburiuodavę. Žmonės miestelėnai galvodavę: pala pala, pas Žukauskus dega valstybinės spalvos. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt kokia svarbi diena… Toksai masių švietimas, pilietinis ugdymas vykęs anuomet. O vaistininkas buvo gerbiamas žmogus. Ir jo namai stovėjo (tebestovi) garbingiausioj miesto vietoj ant kalnelio.
Ir tie langai išbuvo neliesti per visą sovietiją. Kai nedega šviesa ir spalvos nešviečia, tai nieks nemato, šunys nekaukia, dantim nekaukši…
* * *
Šventasis Rokas pjūties pabaiga
ruduo krapnoja tau į nugarą
įsitaisyki šunį – meilės nebėra
gyventi reikia sau mielų daiktų
pavėsyje
– Jūs veterinaras?
– taip – tai yra ne –
verčiuosi žmonių gydymu
esu šundaktaris pagal pašaukimą
užkalbu ligas
o prie gyvūnų nekišu nagų
jie nesupranta pasakų
užukalbėjimų prieš miegą
jiems žodžiai – vėjas
gyventi kaip? tarp kolbų ir vaikų
gyventi sau mielų daiktų
šešėlyje
* * *
- Vienuolis vis nebūdavo patenkintas savo rašymais, juodraščius vadino peckaninom, vis stengėsi iš savęs ką čechoviško ištraukti. Ir ašai štai jums išvyniosiu čechovišką istoriją, aišku, savaip, saviškai pervyniodams, dovanų Vienuoliui:
Kaimynai
Joju vytiniu kumelę raginu
pas taip vadinamus kaimynus
šunkara Vacekas buvęs geriausias
draugas svajoklis drugelis plasnojąs
ir kairuolis mėgėjas politikas
suplėkusio laikraštpalaikio redaktorius
kurs dėl gabumų ir autorių stygiaus
buvo pasmerktas bankrotui jau
nuo pirmojo numerio
ir tas šunkara svajotojas tas pliuškis
pliaukšdamas niekus apie laikinas
nesėkmes ir visus aplink tik ir trukdančius
pavyduolius jo talentui skleistis
įsivogė į mano sesers širdį ir išviliojo
ją į savo palaikį ūkį dvareliu
vadinamą dėl lenkiškos panaberijos
kaip nujosiu kaip rėšiu vytiniu
už prabirbintus pinigus
už seserį prisuoktom prigiedotom ausim
užuojautą palaikiusią meile
tam niekperzai nususėliui
o dar jį kadais vadinau draugu
maniau prablaivės galva
laikas atsijos fantazijų pelus
nuo darbo grūdų – tfiu – kaip skelsiu
vytiniu – nieko turbūt neskelsiu
sesei sakysiu – braukiam namo
nieko aš jai nepasakysiu
jos lūpos virpės – bandys
pridengti apsivylimą – seserie
braukiam namo – motina kaip
atgulė lovon su žielauna suknia
tau pabėgus pas tą kliunkį
patalais apsiklojo tai teip ir nekelia
veizi dangun – į lubas
kurios užustoja Dievą
nieko nebsako – nebkelia
tik sūnau parsivežk seserį
parvežk man dukterį iš tos
cicilikų peklos tarp Tėve mūs
maldų šnabždesių įverpia