Provokuojanti Mehdi Ben Attia drama „Vyrų meilė” (2017).
Erotinė fotografija kaip laisvės forma: šiandieninio Tuniso prieštaravimai
Karolis Baublys
Vyrų meilė (L’Amour des hommes; 2017) – tai jau trečias ilgo metro Tuniso režisieriaus Mehdi Ben Attia filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina prancūzų aktorė Hafsia Herzi, išgarsėjusi ir Lietuvoje rodytoje Abdellatifo Kechiche᾽o dramoje Grūdo paslaptis (La Graine et le Mulet; 2007). Drama Vyrų meilė – tai pasakojimas apie šių dienų Tunise gyvenančią jauną moterį Amel (Hafsia Herzi), kuri po vyro mirties mėgina iš naujo atrasti gyvenimo skonį, atsiduodama vienintelei savo aistrai – fotografijai. Apdovanota įgimtu provokatorės talentu, Amel fotografuoja apnuogintus vyrų kūnus, mesdama įššūkį konservatyvioms musulmonų tradicijoms.
Filmas, apversdamas tradicinius galios santykius, iškelia moters menininkės šių dienų Tuniso visuomenėje klausimą: moteris čia – aktyvi, dominuojanti, o vyrai tėra pasyvūs geismo objektai. Amel nesidrovi stebėti vyrų taip, kaip vyrai stebi moteris. Ji renkasi vyrus, duoda jiems nurodymus, o vyrai tik vykdo jos dažnai provokuojančius įgeidžius (užsirūko, nusivelka marškinėlius, nusimauna kelnes, liečia savo kūną…). Fotografė puikiai suvokia savo idėjos novatoriškumą ir riziką: moteris, kurianti erotines vyrų nuotraukas, ‒ šito Tunise dar nėra buvę! Jos pasirinkti modeliai, ‒ marginalai, gyvenantys gatvėje, ‒ dažnai turi įveikti vidinį barjerą, paklusdami emancipuotiems Amel nurodymams.
Viena iš meniškiausių filmo scenų demonstruoja pirmąją erotinę Amel fotosesiją, kuomet jauna moteris vieno iš savo mirusio vyro draugų paprašo būti jos modeliu. Jaunuolis, atėjęs į Amel patėvio namus, lėtai, kone droviai apsinuogina, suteikdamas epizodui subtilaus erotizmo. Žiūrovui nejučia kyla klausimas, ar ši scena išties skirta fotografijai. Galbūt fotografavimas tėra pretekstas fiziniam suartėjimui? Kaip pastebi prancūzų kino apžvalgininkė Murielle Joudet, kiekvienas fotosesijos epizodas, nejučia nutrindamas ribas tarp apsinuoginimo kaip modelio prisiimtos pareigos (meno lygmens) ir įžangos į kūnišką suartėjimą (realybės lygmens), baigiasi tam tikru sutrukdymu (sugrįžta patėvis; modelis, nesuvaldęs instinktų, peržengia jam leistinas ribas…). Amel geismas filme – tai darbo įrankis, suteikiantis galimybę kurti ir būti laisva.
Fotografė Amel (Hafsia Herzi) pridega cigaretę savo pirmajam modeliui.
Išraiškos laisvė – vienintelė didžioji filmo vertybė, įgyjanti niuansuotų prasmių: ji leidžia pagrindinei filmo veikėjai išsilaisvinti iš praeityje patirto skausmo ir atrasti save kaip menininkę, sykiu stumdama Amel į vienatvę (filmo pabaigoje pagrindinė veikėja nutaria nutraukti santykius su nauju mylimuoju, norėdama išsaugoti savo nepriklausomybę). Būti laisvai svarbiau nei atsiduoti vyrui, šitaip rizikuojant tapti tradicine vaikais ir šeimos gerove tesirūpinančia musulmonų moterimi.
Kamera, filmuodama skurdžius ir ištaigingus kvartalus, vargšų ir turtuolių namus, mėgina parodyti šiandieninį Tunisą draskančius prieštaravimus, įtampą tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų, nesutaikomą priešpriešą tarp tradicijų ir modernių šiuolaikinių pažiūrų. Personažų aprangos lygmenyje akivaizdžiai norėta išryškinti pagrindinės veikėjos žavesį ir eleganciją (Hafsia Herzi dėvimos margaspalvės suknelės kaskart suteikia vis kitą nuotaiką, išryškina vis kitus prasminius akcentus, dinamizuoja gana monotonišką veiksmą). Pasak prancūzų kino apžvalgininkės Anne Diatkine, vestimentarinis (aprangos) kodas virsta vizualia metafora, ryškinančia herojės emancipaciją. Amel – laisva moteris, niekad netapsianti tipiška Tuniso musulmone, priklausoma nuo vyro.
Filmas „Vyrų meilė”, demonstruodamas scenas iš kasdienio gatvės gyvenimo, stengiasi išryškinti šiandieninio Tuniso prieštaravimus.
Atskiro dėmesio verta ambivalentiška Amel patėvio Taïebo (Raouf Ben Amor) figūra: viena vertus, jis tampa Amel mecenatu, leidžia jai gyventi gražiausiame jo buto kambaryje, būdamas progresyvių kairiųjų pažiūrų, skatina ją kurti ir provokuoti, kita vertus, jame grumiasi globėjo ir geidžiančio vyro pradai (nesuvaldęs maskulinistinių instinktų, jis mėgina fiziškai suartėti su Amel). Tačiau Mehdi Ben Attia filme nė vienas iš personažų nėra teisiamas, kiekvienam paliekama teisė pasirinkti ir gyventi pagal savo paties valią.
Drama Vyrų meilė kiekviename lygmenyje kuria ambivalentiškas reikšmes, pabrėždama individo teisę gyventi taip, kaip jis mano esant teisinga. Paradoksaliai ryškinama mintis, jog konservatyviame šių dienų Tunise kurianti moteris gali atrasti savo vietą, išsaugodama išraiškos laisvę ir dvasinę nepriklausomybę. Amel – ryškiausias tokios moters pavyzdys, įtikinamai perteiktas gaivališka ir natūralia Hafsia Herzi vaidyba.