Gintarė Adomaitytė
Ignalinos dienoraštis
- Sausis. Vilnius‒Ignalina
Apie gerumą ir pasaulio pabaigą
Paskutinę sausio dieną, Vilniaus geležinkelio stotyje, 14 valandą 15 minučių štai kas įvyko: akimirką pamaniau, kad gyvenimas yra švelnus ir teisingas. Įsitaisiau stoties skaityklėlėje, varčiau tai vieną, tai kitą knygą, bandydama nutarti, ar jų man reikės, ar ieškosiu bibliotekoje, gal net knygyne. O prie pianino… Prie pianino prisėdo įgudęs muzikantas ir skambino atpažįstamas melodijas…
Jei kam atrodo, kad visa tai išsigalvoju, tai ne, nė trupučio. Tą įspūdį iš tiesų galima patirti stotyje. Dabar jau taip.
Traukinyje elgiausi kitaip nei įprasta. Įprasta – skaityti „Šiaurės Atėnus“. Perku juos Ignalinos „Iki“, dedu į kuprinę. Kartais ilgam. Tai – mano kelionių Ignalina‒Vilnius arba Vilnius‒Ignalina nuolatiniai skaitymai. Šį kartą turėjau žurnalą „Mūsų žodis“, pažįstamą nuo vaikystės. Jis leidžiamas ir Brailio raštu, skiriamas visiems, kam rūpi neregių ar silpniau matančių gyvenimas. Svarbiausiu 2019 metų sausio įvykiu laikau Lietuvos televizijos serialą „Disidentai“, kurio net nemanau žiūrėti. Jo klausau iš kito kambario, ramiai dėliodama vakaro pasiansą. Tai filmas, pritaikytas neregiams. Žurnale perskaičiau, kaip tas darbas vyko, kas tekstus rašė. O rašė dr. Laura Niedzviegienė ir jos studentė Kristina Meilūnaitė. Sakyčiau, sėkmingai rašė – klausai kaip knygos, sukurtos esamuoju laiku.
Vykau iš Vilniaus į Ignaliną po įrašo, po FM Gold radijo laidos „Aklas pasimatymas“. Kristijono Bartoševičiaus kalbinama, pasakojau apie (ne)skaitymą, knygų muges, bibliotekas. Tai buvo pokalbis, kuriame save turėjau tramdyti: nemeluok, Gintare, nemeluok… Juk žinote, koks kyla noras teigti: skaitantys žmonės yra geri, protingi, jų gyvenimas sėkmingas, jiems lemta atspėti didžiąją paslaptį ir taip toliau, toliau, toliau… O juk viskas yra kitaip. Sutinkame pasipūtusių, įniršusių,kerštingų knygių – jų reiklumas liejasi per kraštus, užgoždamas tai, ką pasaulyje laikau svarbiausiu: gerumą.
Milijonus kartų girdėjau: geras žmogus – ne profesija. Nejau? Tai kodėl nuolatos klausinėjame: ar gera tavo mokytoja, ar geri šeimos gydytojas ir slaugytoja, ar… ar… „O dabar jūs, rašytoja, pasakykite vaikams, kad skaityti reikia“, – daugybę kartų girdėjau griežtą priesaką, svečiuodamasi mokyklose ar bibliotekose. Reikia, būtinai reikia – kol mokomės. O šiaip… Skaityti galima!
Su juo, tuo skaitymu, siejasi man įdomūs sausio įvykiai. Įpusėjus mėnesiui, Ignalinos bibliotekoje stojau prieš Skaitytojų klubą ir bandžiau apžvelgti Knygų metų rinkimų ryškiausias knygas – kitaip tariant, penketukus. Dabar jau džiūgauju, gavusi šią užduotį. Perskaičiau visas knygas. Nė viena nesukėlė man nei pykčio, nei nerimo, nei kitų blogų jausmų. Kurią pasirinkau mėgstamiausia? Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Toks šiltas, jaukus, sklandus pasakojimas apie miestelį, kuriame gyvenimas šiek tiek kitoks, nei įprasta. Nesimaivanti, nepataikaujanti, dirbtinai nesuvaikinta knyga. Primenanti ne tik stebuklus, pavaldžius žmogui, bet ir žmogiškąjį gebėjimą aukotis. Tiesiog gerumą, apie kurį ką tik bandžiau nemikliai samprotauti.
Ką rinkosi bibliotekos skaitytojos ir skaitytojai? Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“, Leonardo Gutausko „Pravardes“, Antano Šileikos „Basakojį bingo pranešėją“, Rūtos Oginskaitės ir Grigorijaus Kanovičiaus „Žvilgtelėk“.
Apie kultūros istoriko Aurimo Švedo ir Irenos Veisaitės pokalbių knygą „Gyvenimas turi būti skaidrus“ tą kartą nutarėme nekalbėti. Nes… Mes jau žinojome, kad po savaitės į Ignaliną atvyksta Aurimas Švedas. Labai jo laukėme. „Ar patvirtinate mano mintį, kad istorija tėra interpretacijos?“ – teiravosi mokytoja Irena Šaltienė. Aurimas patvirtino. Kalbėjomės ne tik apie knygą. Ne tik apie Ireną Veisaitę – jos išmintį ir pribloškiančias patirtis. Ir apie XX amžių – jo epochas, ir apie vakarykštę dieną, kurios, pasak istoriko, nebėra – ją primena tik tam tikri fragmentai, kurie mus pasiekia. Ko gero, tie žodžiai ir padrąsino mane pagaliau imtis štai šio dienoraščio: šiokio tokio man svarbių fragmentų užrašymų.
Štai dar viena knyga, padėjusi man žvelgti į pasaulį kitaip: Marcelio Ayme ,,Katinėlio Murklio pasakos“ (iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė, leidykla „Gelmės“). Sausio 30 dieną apie ją kalbėjomės… ne, kol kas ne Ignalinoje… kalbėjomės Vilniuje, Prancūzų institute. Emė – taip tariama rašytojo pavardė. 1902‒1967 – tai jo gimimo ir mirties datos. Jo apsakymai „Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną“, „Paskutinis“, „Nykštukas“, „Dermiušas“, „Talonas“ jau publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“. Galbūt apsakymai… Galbūt sakmės, šiurpės, pasakos ‒ graudžiai juokingos. Visa tai iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Labai laukiu dienos, kai minėtieji Emė kūriniai (gal ir daugiau jų rasis) pasirodys surinkti į vieną knygą.
O katinas Murklys? Jo dėka prisiminėme ir Ramutę Ramunienę (1918‒2015). Dėstytoją, vertėją… Jos inteligenciją, jos eleganciją, jos reiklumą sau ir kitiems, jos pagarbą žodžiui, sakiniui, frazei.
Apie pasakas pasakysiu štai ką: jose – valstiečių gyvenimo rūstybė, pagardinta smagiais nutikimais. Gyvuliai kalba kaip žmonės: jie pykstasi su šeimininkais, ginčijasi, gudrauja, pataikauja, linksmina ir juokina. Tai Emė: šiurpiai smagus. Rašyta anaiptol ne naiviems vaikutėliams. Rašyta tiems, kuriems tikrovės nebaugu. Autoriaus vaizduotė liejasi per kraštus, bet galų gale įsilieja į vieną ąsotį.
Klausydama, kaip apie vertėją Ramutę Ramunienę pasakoja jos dukra Jonė, redaktorė Donata Linčiuvienė, jos buvusios studentės, šiek tiek… nuliūdau. Prisiminiau savo studijų metus. Kodėl, na kodėl mes, besimokantys anglų kalbos, prieš paskaitas virpėdavome, po jų išeidavome beveik raudodami – tokie nevykę patys sau atrodėme. Kodėl mano bendrakursiai, besimokantys prancūzų, ir prieš paskaitą, ir po jos smagiai kikendavo? Kas tai – britų ir prancūzų kultūrų, gyvenimo būdo skirtumai?
Dar du svarbūs sausio įvykiai.
Mes laimėjome! Lietuvos kultūros tarybos ekspertai palankiai įvertino Meno bangų projektą „Vaižgantas ir mes”. Laukiame kovo 17 dienos, jai ruošiamės.
Kiti įvykiai, gal reiškiniai? Tas garsas, tas sniego gurgždėjimas po kojomis… Tie briliantais ir deimantais saulėje tviskantys pusnynai… Ta miško ramybė… Tas džiaugsmas kasti sniegą… Buvo dienų, kai myniau miške takelius, įsivaizduodama pasaulio pabaigą – be jokios be jokios rūstybės.
Susilieti su gamta – štai žodžiai, tapę lyg ir banalybe. Bet ar bandėte kada nors su ja susilieti?
Rašyta Ignalinoje 2019 metais, vasario 1 dieną.