Senoji Brodnica, 1969. MO muziejaus kolekcija
Jonas Čeponis (1926 – 2003) – vienas iš Lietuvos tapybos modernizuotojų – savo kūrybinį kelią pradėjo 6-me pereito šimtmečio dešimtmetyje, nuo pat 1951 dalyvaudamas parodose. Neilgai trukus, 7-tojo dešimtmečio pradžioje, grupė jaunų, ką tik pabaigusių tapybos studijas dailininkų, susibūrusių apie Joną Švažą, ėmė kurti kitaip, nei reikalavo oficiali sovietinio meno dogma, orientuota į natūralistiškai išreikštas ideologizuotas ir heroizuotas sovietmečio aktualijas. Tų dailininkų tarpe buvo ir Jonas Čeponis.
Kaip ir jo bičiuliai, savais kūriniais dailininkas demonstravo akivaizdų nesitaikymą su politiniais, nors ir nerašytais valdžios reikalavimais menui, ir todėl menininkai pradėti vadinti tyliaisiais modernistais. Šis apibūdinimas aprėpia ne vien meninės formos naujoves, bet ir anų laikų požiūriu nekonvencinį, oficialiai valdžios nepripažįstamą ir nevertinamą turinį.
Žvelgiant į visą iš esmės mažai kitusią Čeponio kūrybą, regisi, kad tapytojas gyveno erdvėje, neturinčioje nieko bendra su sovietmečio realybe. Ir iš tiesų – ką bendro su ja gali turėti natiurmortai, vaizduojantys gėles, liaudies skulptūrėles, verbas, aktai ir nuolatos dailininko tapyti gamtos bei miesto peizažai.
Leidinio, skirto Jonui Čeponiui, viršelis. Vaga, 1976
Antai, tapydamas Vilnių, dailininkas visada rinkdavosi senamiesčio fragmentus, apeidamas jo kolegą Švažą žavėjusius naujus techninius, inžinerinius statinius ir konstrukcijas (Vilniaus panorama, 1960, L.Stuokos – Gucevičiaus gatvė, 1963).
Itin daug dėmesio Čeponis skyrė gamtos peizažui. Galima numanyti, kad šio žanro pomėgis turėjo mažiausiai dvi priežastis. Gimęs ir augęs mažame Gaveikėnų kaime, esančiame Ignalinos rajone, dailininkas, kaip kad būdinga daugeliui gamtos artumą jautusių kūrėjų, nesyk tapė vaizdingas gimtinės apylinkes.
Jono Čeponio gimtieji Gaveikėnai, 2021 m. Meno bangų archyvo nuotrauka
Kita vertus, polinkį į natiurmortą ir peizažą jis, matyt, perėmė iš mokytojo Antano Gudaičio, savo kūrybos pavyzdžiu studentams diegusiu ir ekspresyvios meninės kalbos vertės pojūtį. Turtingos Aukštaitijos panoramos su gausybe ežerų net ir gamtos apsupty neišaugusiam žmogui kelia daugybę emocijų. Todėl nenuostabu, kad tapydamas gimtinės vaizdus, dailininkas pirmiausiai ir orientavosi į emocijos, jausminės būklės, nuotaikos perteikimą (Palūšė, 1973; Aukštaitija, 1986). Be tam tikros deformacijos, paveikslo elementų susitirštinimo, jų suekspresyvinimo to padaryti neįmanoma. Tad ekspresyvumas, kaip ir visa ekspresionizmo dailės nuostata, paremta kūrėjo būsenų, jausmų ir išgyvenimų išraiška, tapo dailininko tapybos būdu, kuris visų pirma išsiliejo paveikslų spalvose.
Albumo JONAS ČEPONIS. SPALVINGAS ŽVILGSNIS Į PASAULĮ viršelis. Lietuvos dailininkų sąjunga, 2017
Nors spalvai tapyboje gali būti pavedama atlikti ne vieną misiją – tapti, pavyzdžiui, formos modeliavimo įrankiu, virsti simboliu arba filosofinių apmąstymų pretekstu, vis dėlto pati spalva, nežiūrint jai skirtų uždavinių, yra stipriausias jausminis impulsas. Čeponio tapyboje spalva visada yra prioritetinė kitų kompozicijos konstravimo priemonių atžvilgiu, ir spalvinių santykių kuriamos paveikslų nuotaikos yra tiek įvairios, kiek įvairūs yra ir tie santykiai.
Nepaisant to, kad visoje dailininko kūryboje, visuose jo plėtotuose žanruose vyrauja gaivalingas, kone šventiškas pakilumas, vis dėlto tasai pakilumas kartais esti romantiškas arba lyriškas, ypač – gamtos peizažuose, o kartais – net ir dramatiškas. Spalvos dailininko kūriniuose yra tokios intensyvios, vaiskios, ryškios ir grynos, jog dažnai atrodo, jog tai – visai ir ne Lietuva, kurią dažniausiai asocijuojame su pilku, prigesusiu koloritu. Spalvos žioruoja ir dega gėlių puokštėse, vasara užtvindytoje gamtoje ir net žiemos peizažuose (Vilniaus senamiestis, 1977).Tapytojo pamėgti akinančiai ryškaus mėlio, skaistaus raudonio žėrinčios žalumos ir liepsningo geltonumo deriniai kuria magiškus vaizdus, kuriuos, beje, dailininkas tapydavo ne plenere, bet studijoje. Net jei paveiksluose nebūtų motyvo, tokie spalviniai deriniai, ritminiai jų dydžių santykiai būtų itin emociškai paveikūs. Tačiau Čeponio kūriniai, nors ir disponuojantys apibendrinta, kiek dekoratyvia forma, visada turi aiškiai atpažįstamus, realius pavidalus ir trimatę, o ne plokščią formą, kurią kartais dar pabrėžia juodas paveikslo elementus išryškinantis kontūras. Šis koloristinis intensyvumas rodo, kad tapytojo kūrybai įtakos turėjo fovizmo dailė, kuriai, kaip ir Čeponio paveikslams, charakteringas šventiškumas, vaizdų egzotika bei stulbinančiai ryškūs, grynų spalvų santykiai. Pagrįstai galima lyginti Čeponio kūrybą ir su fovizmo, ir ekspresionizmo daile, Lietuvos arsininkų ar Švažo paveikslais.
Tačiau dailininko savitumas toks unikalus, kad palyginimas gali tik išryškinti Čeponio paveikslų originalumą, bet nesulieti jų su lyginamaisiais kūriniais. Akivaizdu, jog kerinti tapytojo spalvų magija yra ne tik savo laiko tapybos istorijos vertybė, bet tebėra neišsemiamos teigiamos būties pajautos šaltinis.
Jono Čeponio tapyba galima pasigėrėti čia
JONAS | Mažoji Galerija (smallgallery.net)
katalogas-52-web.pdf (menorinka.lt)
Čeponis ir jo liepsnojantys peizažai by Ignalinos Biblioteka – issuu
Medžiai, 1968. MO muziejaus kolekcija