Rašytoja, poetė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė į Ignaliną buvo kviesta ne kartą. Susitikimo tikėjosi Ignalinos viešoji biblioteka – ir darbuotojai, ir skaitytojai. Kaip pasakoja pati Aldona, jai atrodė, kad laukia kiek per ilgas kelias, juolab, kad ir vieta nežinoma, tad susitikimo atsisakė. Mums belieka pridurti, kad Aldonai Ruseckaitei keliauti tenka iš tikrųjų daug – jos pastarųjų metų biogafiniai romanai, skirti Maironiu, Žemaitei, Vytautui Mačerniu, Salomėjai Nėriai yra populiarūs, uoliai skaitomi, aptariami, jų autorė gerbiama ir mylima.
Rezidencija ,,Po Ignalinos dangumi“ tartum pralaužė ledus: paaiškėjo, kad Ignalina ne toks jau atokus kraštas ir… nė kiek ne atšiaurus.
Publikuojame Aldonos Ruseckaitės eiles, sukurtas rezidencijos metu, o daugiau apie jų autorę skaitykite čia Aldonos Ruseckaitės gyvenimo verpetai
M.K.
Po Ignalinos dangumi, 2020 06 26- 07 02
Aldona Ruseckaitė
Birželis pranyksta kasmet. Lyg nutolusi būtų jaunystė.
Lyg pirmas saldus bučinys.
Lyg prapuolęs patvirkęs meilužis… Ir viskas!
Nespėju mojuot, apsiverkti, nes ilgesys apgobia nuliūdusią širdį.
Birželis patsai mylimiausias. Tik sunku jam įtikti.
Susiraizgiusios žolynų šaknelės lyg mano pačios kraujo indai.
Taip smalsu sužiūrėti, kas tenai susipynę,
kas lyg giminės auga kartu, kas užstelbia, užgožia…
Šaknelės! Jų tikrai paslaptingas pasaulis – kaip atvert…
Bet svarbiausia žiedai, spalvų tirštuma, vabzdžių gaudesys…
Po Ignalinos dangum baigėsi šitas birželis.
Jis paskendo ežerų vandeny, mačiau ir meilužis
pakilo debesiu, išlijo, išpliuškeno savo ašarų tvaną ant mūsų galvų.
Išsimaudžiau lietuj, ežere, rasose – galvojau gal stebuklas įvyks –
pavirsiu undinė… Deja!
Ak, nepjautos Aukštaitijos pievos, dirvonai, pakriūtės
žavėjo, kerėjo ir leido pažinti
raudonus, mėlynus, violetinius, baltus, geltonus žiedelių kerus.
Ir džiaugiausi, būdama aš sūduvė, kur jokių ežerų anei upių,
tik apsėta, nupjauta, sugrėbta. O pas jus tai grožybė!
Galėčiau pradingti toj pievoj, ir tik laumžirgiai, drugeliai,
sparvos, uodai, kirmėlaitės, varlės mane besurastų,
o aš rinkčiau milžino puokštę, nuneščiau į Bičių muziejų,
kad bitutėms sparnai nepavargtų. Varvėtų medus nuo bičių lūpelių,
jas pagirtų griežta motinėlė…
Kai gulėjau prie Šiekščio ties maža lomele, mane tarsi didelę žolę
numindžiojo laumžirgių kojos, atšvilpdavo lyg kokie sklandytuvai,
leidau jiems patupėti – juk prisiminimas geras man liks:
aptūpę laumžirgiai prie Šiekščio po debesuotu Ignalinos dangumi!
Slidinėjimo trasoj mačiau moterį, užsiropštus aukštai
skynėvaistingas žoles, kartais dingdavo jos juodaplaukė galva
pievų tankmėj, svarsčiau, ką ji renka, ką gydys, koks bus kvapas
tos visagalės žolės nuo slidinėjimo kalno. Daug paslapčių palieku
po miškingu ežeringu nepjautų pievų dangum…
Gana gulėti! Įsibėgėju lyg varlė didžiulė ir šoku nuo Ladakalnio
į vieną iš septynių ežerų –pataikau tiesiai į lelijos žiedą– tos tikros,
o ne šitos, kur be vandenio džiūsta mieste…
Ežerų akimis šis kraštas žvelgia į dangų! Dangaus atspindys spinduliuoja
paviršium, blykčioja po gelmes, apžiūri dugno žolynus,
suraizgo viską į vieną pasaulio mazgą – vandenys, dangūs,
gelmės, atspindžiai, krantai, medžiai, vėjai…
Tik žmogus visad lieka vienišius, visad šalia ir nieko
pakeisti negali net tada, kai aukštai, kai užkopia ant Ginučių piliakalnio,
kai įsivaizduoja didingus praeities vyrus, jų gražias moteris,
jų pilis ir ginklus, jų puotas ir pavojingus mūšius…
Tik užsimerkia, tik įsivaizduoja, tik įsikerta į legendą,
bet tolimos praeities, protėvių paslapties suvokt nepajėgia.
Palūšėj, prigludus prie medinės bažnyčios, klausiu, Dieve, kodėl
pripylei čia tiek ežerų, ar tavo kibiras buvo prakiuręs, kad neliko
manai Suvalkijai? Eik namo, liepia Dievas, ir tavo kraštui nepagailėjau nieko!
Tad labas, sakau, labas, gražioji viduvasario karaliene liepa!
Mano meilužis birželis paspruko, grįžtu jau ir aš, iš kur atėjau,
tačiau parsinešu turto, kuris sutilpo akyse, širdyje:
ir pievas, ir dangų, ir vandenį, paukščių klegesį, varlių koncertus,
paveikslų taškynes, jų spalvas, žmonių veidus, šypsenas, žodžių blyksnius,
nakties saldų miegą ir ryto viltingą saulę po Ignalinos dangum…