Aldona Ruseckaitė. Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka
Neįvykęs A. Ruseckaitės ir A. Baranausko žvilgsnių susitikimas prie Klėtelės Anykščiuose. T. Kontrimavičiaus nuotrauka

2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams – pakvietė profesionalius literatūros kūrėjus savaitę praleisti Anykščiuose ir, jei kažkoks įkvėpimas aplankys, jo vaisiais pasidalinti.

Rašytoja ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė, vieną 2019-ųjų rugpjūčio savaitę gyvenusi Anykščiuose, buvo tarp paskutiniųjų ciklo rezidentų. Viešnia klaidžiojo Anykščių miesto ir apylinkių literatūriniais takais, kartais – net ir basa, lietui lyjant Bronės Buivydaitės sodyboje. Rašytoja atidžiai žvalgėsi ne tik po Muziejaus erdves, bet ir po kitas Anykščių krašto literatūrines vietas. Aplankiusi Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų Kunigiškiuose, bendraudama su muziejininku Vytautu Bagdonu, viešnia stebėjosi informacijos ir autentiškų eksponatų gausa senojoje mokykloje, mėgavosi retai kur matomomis Vaižganto nuotraukomis

Ruseckaitės įspūdžių fragmentas ataidi iš vasaros literatūrinės rezidencijos Anykščiuose.

Tautvydas Kontrimavičius

 Neeiliuota poemėlė apie neįvykusį susitikimą Anykščiuose

Aldona Ruseckaitė

Visi nusprendė į gimtą kraštą susirinkti, susėsti Žukausko pievoj ant vasaros vėjo,

kad galėtų visa gerai pamatyti, kas dar čia gyvena, ką saugo, kas švyti.

Ir paminklai iš vietų savų pajudėjo, drąsiai vienas prie kito skubėjo,

netolimas kelias jiems susieiti, kad tik pavyktų ant plento mašinų išvengti…

Kai mėnulio pilnatis žvelgė į Šventąją upę, kai paslaptinga šviesa visą žemę apsupo,

rinktis pradėjo, pasilabino, apsikabino, Biliūnas atsiprašė, kad džiova jį kankina,

gal per daug arti jis nelįsiąs, neįkyrėsiąs, tačiau Vienuolis tarsi plevėsa

numojo ranka – baiki, Jonai, baugintis, mums jau niekas negali pakenkti,

geriau pasigrožėkime, kaip teka Šventoji, kiek maurų ir šaknų joje prilapoję…

Ak, sako Jonas „kaip brangūs man tie kloniai numylėti, / Šventoja upė ir aplink miškai, /

Ant kranto sodžius, stovintis aukštai, / Kur mano metai pralėkė saulėti…“

Tas sodžius, Jonai, tebestovi, didžiulis kiemas, obelys ir antaniniai obuoliai,

ir žydi ten našlaitės, pinavijos, namų sargai tau mylimų lelijų prisodina,

o mokiniai kūrybą skaito, pamena katytę, Brisiaus galą, rašei liūdnai ir liūdnas pats buvai,

bet šiandien tave myli, gerbia, net nežinai, jog klasiku tapai…

Aš klasikas? Taip, nežinau, tiktai džiaugiuosi amžinybės padėtim,

kad pakasėt mane ant aukšto kalno, matau Šilelį, upę ir gimtinės sodžių…

O kurgi Baranauskas, tas didis milžinas iš Anykščių kraštų – teiraujasi nerimstantis Biliūnas:

„Pas mus labai jau greitai dygsta visokie poetai – romanistai, apsakinėtojaiir dramaturgai“,

norėčiau tikro klasiko paklausti:

„Ar taip gerai, kad tų rašytojų pas mus be krašto ir be galo. Bet žmoniškesnių iš jų oi! kaip maža.“

Ša – tyliau, raminasi Vienuolis, jo neprikelkim, prisnūdo Vyskupas Klėtelėj,

jis po kelionės pailsėti turi – iš pat Seinų arkliais parkako į Anykščius, mašiną siūlėm,

ne, ne – visokių variklių paniškai Antanas bijo. Tegul pamiega, muziejininkai ramybę saugo.

Šnibždėtis net neleidžia. Vėliau turėsit laiko pakalbėti, Jonai, vėliau, juk tam ir susirinksim…

Tačiau Biliūnas tylutėliai liūdnu balsu užtraukia

„Sudiev, Lietuva! / Man linksma buvo / Gyvent tavoj šalelėj

Širdy man skaudu ir graudu / Svetimon važiuojant…”

Šie Baranausko žodžiai mane į Zakopanę išlydėjo, nors jam tiktai Šilelis terūpėjo…

Su gyvu nesikalbėjau niekada – apgailestauja jaunasis klasikas Biliūnas, gaila…

 

Bet jau pakalnėn leidžias Baranauskas, su vyskupo rūbu lyg nepažįstamas visai,

tačiau pirmiausia ranką spaudžia jis Žukauskui ir sako – dėkui, kad Klėtelę įtaisei,

tai pailsėjau aš ten maloniausiai ir net jaunystę prisiminiau gražiai. O grįžtant naktį

per miškus labiausiai sujaudino, jog „taip tyku, ‒ kad girdi, kaip jaunas lapas arba

žiedelis ant šakelių kraunas; kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta…“ Ir Šilelis ataugęs,

„kažin kodėl senobėj visiškai išskintas…“ Bet palieku jus šnekučiuotis.

Keliausiu Siauruku pavažinėti, paskui į Lajų taką užsikelti, apylinkes, Puntuką apžiūrėti.

O tu, Tamsta Antanai, gražų namą pasistatei, muziejininkams džiaugsmo pridarei jį prižiūrėt,

labai gerai, kad ir Klėtelę jie pasaugo, apgobė ją gaubtu kaip didį turtą,

kad praeitį lietuviams ji atkurtų…

Ak, vyskupe, „nėra ribų gyvenimui pažinti, kartais ilgai ilgai nesuvoki žmogaus…“

nuolankiai prisipažįsta jam Vienuolis.

Matau dar vienas klasikas atėjęs? Girdėjau aš apie Biliūną Joną, graži proza,

ko nedrįsti, jaunuoli, čia prieiti, nespausiu rankos stipriai, taupyk jėgas,

gyvenime jų daugel reikia… Nors tu jaunystėj palikai šią žemę lyg būtum „Liūdną pasaką“ išpildęs. Išeini pėsčias į Niūronis? Galiu paskolinti tau arklius ir karietą, nuvežtų į tą brangią vietą…

Tyli, keliauji pėsčias, tai gerai, dar paklausyki „Kas ten šlama? Kas ten treška? Kas ten taukši?

Kas mekena… O ir kvėpavimas … sakais pušelių“ priduos sveikatos … Palinki Jonui Baranauskas.

Kai pasirodys Vaižgantas kiek pavėlavęs, tegul palaukia čia manęs, po miestą pabėgioja, juk nestovės

jis vietoje kaip stulpas, jo būdas toks judrus kaip vėjo – nurodo vyskupas ir ruošiasi į kelią.

Beje, dar aplankysiu Didžiulienę- Žmoną, pažįstami, buvau dažnai aš svečias josios namuose,

ir skatinau vis imtis plunksnos, tad pažiūrėsiu, ką įdomaus ji tautai sugalvojo… Jai teko daug pavojų.

Ir šeimininkas Stanislovas pažįstamas gerai, gal turtų jiems privilko aitvarai…

Jau Baranauskas skuba Pašventąja, pulkai krykuolių ančių lydi jį, jo violetas blėsta laiko juostoj,

Žukausko akys ašarom sudrėkę… Toks graudulys, kad dėdę jis retai temato – praėjo šitiek metų…

 

Švento Mato bažnyčios varpai užliejo miestą, lyg mišios jau seniai turėjo pasibaigti,

bet niekas neateina, nesirodo…

Tiktai Šventoji lyg nuotaka linksma su nuometu vis klega, pursluoja, nesustoja.

Vienuolis šeimininkas jau ir pasimetęs – tai kur kiti svečiai, juk atkeliauti metas…

Jis irgi nori daug ką pasakyti, kas „šiandien drąsina mane rašyti, ir aš rašau. Neapsvaigstu giriamas

ir nenusimenu peikiamas.“ Ir dar visokių daug dvejonių sūkuriuoja galvoje…

Bet šiandien jis svečiams yr atsidavęs.

Nes ieškant personažų, reikia „į kiekvieną žmogų tiriamai žiūrėti…“

 

Staiga išsprūsta iš bažnyčios minia skarelių ir juodų kostiumų, jie šurmuliuoja, klega,

bet visi pro šalį. Tačiau tolumoje prie tilto matyti Vaižganto pražilusi galva,

kažką jis sunkiai neša, o tilto vidury sustoja, kažkam dar rankomis pamoja, dar susišūkauja

tai sveikas, panie! Su juo ir moteris visai jaunutė, kol kas sunku ir įžiūrėti kas jinai…

Galop jau kopia į kalnelį, Tumas neša pintinę pilną rausvašonių obuolių, o šalia juk mokytoja Buivydaitė, ji ir rašytoja tikra, slapyvardžiu gražiu – Tyrų Dukra.

Užtrukome, kvepsėdamas prabyla Tumas, bažnyčioje dar „muzika, giedojimas, daina blogų jausmų nesukelia; tauta gera, kuri giedanti, dainuojanti yra.“ O štai ir obuoliai – iš Buivydaitės sodo.

Dar spėjome ir Tamstoms jų parinkti. O kur kiti? Ketino susirinkti? Palaukti prašė?

Kad ir aš to laiko nelabai turiu.

Bet Tamsta juk esi paskelbęs: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju.

O ne, Vienuoli, čia mano Mykoliukas pasiskelbė! O aš kartoju: „Eik į bitę, žiūrėk, kokia darbšti…“

Užkąskim po Mišių, susėskim ant pievelės, ir Bronė kokį žodį pasakys.

Vienuolis krūpteli, paskui prisipažįsta – sena jau mudviejų su Bronele draugystė,

mes vakarais paklaidžiojam laukais ir pamiškėm, ir mylimos Šventosios pakraštėliais…

Bronė pašoka nuo pievelės. Ar girdit? „Šešėliai fleitom groja – trumputės gaidos, žemos.

Saulėlydžiai liepsnoja… Saldus nasturtos kvapas gyvent ramiai neduoda…

Šešėliai kaip ožiukai po pievas šokinėja…“

Vyrai abu nutilę, nugrimzdę į mintis, ir ką čia atsakyti į moterų jautrumą…

Jau Tumas palėčiukais atsistoja, lyg tolsta, lyg atsiriboja.

Mūsų širdys savaime linksta mylėti, Kas gera ir gražu.“

Gyvenkite jūs čia visi laimingi, patrauksiu jau Malaišių kryptimi.

Aš gimines labai mylėjau ir kiek galėdamas padėjau, keliausiu link namų jų aplankyti,

pavyks gal gerą žodį pasakyti arba pamokysiu juos paprastai:

būkit „ramūs, sveiki ir pavalgę, miegokite stipriai, į užsienius nebesiveržkite.

Tai gal ir laimingi būsite, jei tuo laimė matuojama…“

Ir Vaižgantas nutolsta jau staiga, lyg būtų kaip nutrūkusi styga.

Skvernais nukvėdylavo, nieko nepasakė, ar grįš čionai dar pakalbėti su kitais,

ar rūpi jam labiau gimtinės reikalai?..

Ir Bronė štai pakyla nuo žolės, nubraukia nuo sijono smilgų kotelius, ji žiūri į Žukauską,

sako – jau laikas man į pamokas seniai, bus išsiskirstę mano mokiniai.

Blaškaus, klajoju su vargais kartu – brenda mano laimė rudeniu giliu…

O aš, mielas Dieve, nieko negaliu!…”

Apsisuka, nueina ji per tiltą, vėl suskamba bažnyčioje varpai – nieks pasakyt negali vakaras ar rytas,

Vienuolis ima dar aplink dairytis, jau rodos niekas šiandien neateis, jau laikas grįžt į amžinybės rūką…

 

Bet čiūkšteli aštriai kažkas: o atsigręžęs mato juodą „Volgą“ – kas čia dabar be jokio vargo

taip įsliuogė į jo valdas, lyg nekviestas, nežinomas, tai kas? Jau iš kitų laikų atrodo…

Staiga pažįsta – išlipa Baltušis, mojuoja iš toli, jis šaukia: „Klasikų skaitymas primena man

darbą, kartais nelabai lengvą.“ Tai ir skaitau, Vienuoli, tavo darbus, pasisakyti turėsiu

per Tamstos Jubiliejų, prezidiume sėdėsiu tarp kitų. O savo stalą jau visai apleidau:

„rašyti reikia juk kasdien. Be šito praleista diena yra šuolis atgal…“

Palauk, Vienuoli, noriu pakalbėti, paklausti, kada rašyt pradėjai, kada baigei,

kokie sunkumai kankino tavo šviesią dūšią? Juk mudu lyg iš vieno krašto…

Tačiau Žukauskas skuba jau užsidaryti, tik tarsteli muziejininkams įsakmiai –

praneškite Baltušiui – gyvų nebuvom kvietę…

O aš „Pradėjau rašyti daugiau dėl garbės! Taip, dėl garbės!” Jam pasakykit.

 

Ir niekas čia negrįš, nors ir žadėjo. Neturi laiko. Gesinkite šviesas. Patikrinkite užraktus.

Paminklai tesugrįžta į vietas. Tegul vėl nusistovi čia ramybė, kuri labiausiai reikalinga.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *