Ignalinos ruduo. Meno bangų nuotrauka
Rasa Milerytė rezidencijoje LYGIADIENIO LINK turėjo nemažai darbų (ir renginių moderavimas, ir projekto sklaidos rūpesčiai), bet vis tiek sugebėjo likdama kartu su visais būti ir kažkur toli, vien jai žinomose erdvėse. Matyt, tose erdvėse ir radosi jos poezija, kurią publikuojame tikėdamiesi atidaus mūsų skaitytojų dėmesio.
Triušis ieško skirtumų
Sapnavau, kad ruošiu vakarienę seneliui.
Senelis miręs jau dešimt metų,
todėl sapnas išgąsdino.
Ne ne, ne miręs,
tik šulinio svirtis nenaudojama užrūdijo.
Ne ne, visai nemiręs,
tik triušiai, kuriems nieks neatneša žolės,
išdvėsė.
Kol sapnavau, močiutė visą rudenį
raugė trauklapius.
Skausmui slopinti,
sapnams apmarinti
ir vienam kitam užpilui.
Negalima raugti per pilnatį,
kitaip triušiai išdvės.
Močiutė supainiojo fazes,
senelis nepriskabė žolės,
o aš buvau triušis.
Ne ne, visai nenudvėsiau.
Mane baisiai gražiai pakabino
ant riešutmedžio karties.
Poetas parduoda savo knygą
Tai imsit ar ne? –
Klausia poetas, vėjy plevėsuoja švarko atlapai.
Mėlyna striukė susilieja su dangaus pakraščiu.
Poetas yra žmogus – ir jam reikia gyventi.
Tai gal po antrą?
Ką ten su viena darysit…
O dvi va – jau šis tas,
Bus ką draugams parodyti,
Prieš kaimynus pasipuikuoti.
O jau ir šventės ant nosies,
Dovanų turbūt dar neturit?
Knyga kietais viršeliais –
Tikrai nesimėtys be vietos.
Gera knyga – kad ir stalui
Ar šaldytuvui paremti.
Oi ne, nėra ko bijoti,
Sakinių konstrukcijos tvirtos,
Metaforos dar ne tiek atlaikytų.
O žodžio gelmė, o litočių grynumas!
Aliteracijos primena giesmę.
Sako, knyga, gerai prižiūrėta,
Velnią atbaido, nuo gaisro apsaugo.
Matau, vis tiek dar nedrįstat…
Už nedidelę nuolaidą autografą pridėčiau.
Eilėraščių knygoje daug tuščios vietos –
Telefonų numeriams ar vaistų pavadinimams užsirašyti.
Tai gal po trečią?
Ką ten su dviem prieš kaimynus…
***
Miestas prie upės, kurį
apėjom per dieną,
yra miestas,
kuris apėjo mus –
neprisileido.
Jaukintis erdves,
slankioti nuo vartų prie vartų,
veržtis pro užtvankas,
tekėti siaurais kanalais.
Gelianti upe,
nugludink mano aštrumą.
***
Niekas negalėjo mūsų išmokyti,
kad karas – tai Olena,
kuri suprato, jog reikia bėgti,
kai gatvėje nušovė jos vyrą.
Juodas Olenos veidas
juodesnis už žemę.
Niekas negalėjo mūsų išmokyti,
kad ašaros – ne vėjo plazdenimas,
ne perlai skaisčiausi.
Ašaros – smūgiai ir akmenys,
negali jų nušluostyti.
Lengvas Olenos kūnas
sklendžia svetimos šalies grindiniu.
Čia niekada nebus jos namai.
Jos sunki siela krūpčioja
nuo varnų kranksėjimo.
Kokia tuštuma žėri jos žvilgsnyje –
niekas negalėjo mūsų išmokyti.
Užmerki akis, prašau,
jose plyti kapavietės.
Drąsaus poeto daina
Oi tai važiuočiau, oi tai kariaučiau,
jei tik jaunesnis būčiau.
Jei tik jaunesnis, jei tik stipresnis,
jei šeimos mylimos neturėčiau.
Oi tai nušaučiau priešo kareivį,
oi tai manim žavėtųsi.
Oi tai važiuočiau, oi tai kariaučiau,
jei kliūčių daugiau nesurasčiau.
Poetė Rasa Milerytė. Fotografavo Lina Jakubsevičienė