Marius Burokas – poetas, vertėjas, MENO BANGŲ rezidencijos ,,Ignalinos gelmės“ dalyvis. Marius noriai keliavo po Ignalinos kraštą, dalyvavo įvairiuose renginiuose, savo poeziją ar vertimus skaitydamas pats arba nuoširdžiai palaikydamas meną skleidusius kolegas. ,,Saulėtekio“ sodyboje jis nuosekliai tęsė šių metų vasario 24 dieną pradėtą veiklą: socialiniuose tinkluose rašė karo Ukrainoje įvykių apžvalgas.
Vis dėlto daugiausia laiko rezidencijoje Marius Burokas skyrė vertimui, kurio fragmentą ir publikuojame, tikėdamiesi, kad sudominsime žinoma knyga – ji artėja prie skaitytojų, ji jau visai arti.
Bruce‘as Chatwinas (1940-1989) – britų keliautojas, žurnalistas, rašytojas, vaizduojamųjų menų žinovas.
BRUCE CHATWIN
Ištrauka iš romano „Utcas“
Vertė Marius Burokas
Pasienyje Utco laukė muitininkai.
Jie jį apieškojo, iškratė iš kišenių visus smulkius, ir – nes mokėjo tyčiotis kaip niekas kitas – pasisavino Martos įdėtą krepšelį su užkandžiais. Neradę jo bagaže nieko, ką galėtų priskirti meno kūriniams, jie pasiėmė Tomo Mano „Užburtą kalną“ ir porą vėžlio kiauto šukų.
– Tikriausiai ir šituos atiduos muziejui, – sumurmėjo Utcas tolstančioms žalioms kepurėms įkandin.
Pravažiavus Niurnbergą, lietaus debesys išsisklaidė ir nušvito saulė. Kadangi jis nebeturėjo ką skaityti, teko spoksoti pro langą į telegrafo laidus, smaluotus smailius ūkių stogus, sodus, karves vėdrynų laukuose ir kirbines šviesiaplaukių vaikų, kurie, pakibę ant pervažų šlagbaumų, mojavo kuprinėmis. Jis pastebėjo, kad signalinės dėžės suvarpytos kulkų.
Jo kupė priešais sėdėjo jaunavedžių pora. Nėščia mergina vartė vestuvių nuotraukų albumą. Ji vilkėjo laisvą pilką nėriniais apsiūtą suknią. Pamėlusios jos kojos buvo neskustos, šviesiai dažyti plaukai ties šaknimis patamsėję.
Vaikinas, su pikdžiuga pastebėjo Utcas, žvilgčiojo į ją su pasibjaurėjimu. Su amerikietiška odine karo lakūno striuke jis jautėsi labai nejaukiai ir kaskart krūpčiodavo žmonai prisilietus. Jis buvo juodbruvas, liesas, putliomis lūpomis ir tamsiais garbanotais plaukais. Vaikino nagai buvo pageltę nuo nikotino, jis rūkė kaip kaminas. Panašus į arabą. O gal romą? O gal jis italas? Italas, nusprendė Utcas, išgirdęs jį kalbant. Ji tikriausiai piniginga, o jis galavosi badu. Tačiau, o varge, kokią kainą jam teko sumokėti!
Mergina ėmė kraustyti pintinę su užkandžiais ir smerkiantis Utco įkarštis kiek priblėso. Jis buvo peralkęs. Gal jis per daug jai griežtas? Galbūt mergina jį pavaišins?
Jis iš anksto pasiruošė dėkingai nusišypsoti. O tada, it šuo, sustingęs prie šeimininko stalo, stebėjo, kaip ji praryja du kietai virtus kiaušinius, šnicelį, sumuštinį su jautiena, pusę šalto kepti viščiuko ir keletą griežinėlių česnakinės dešros. Visa tai ji užgėrė buteliu alaus, sučepsėjo lūpomis ir, apie kažką užsigalvojusi, toliau viena po kitos kimšo ruginės duonos riekes.
Vaikinas maisto beveik neparagavo.
Utcas pajuto, kad ilgiau nebeištvers. Jis apsisprendė. Paprašys. Jei reikia, maldaus. Jis jau ketino ištarti „Prašau”, o tai pastebėjęs jaunuolis atplėšė viščiuko kulšelę ir kaip tik ketino jam perduoti, kai mergina ėmė šaukti: „Ne! Ne! Ne!”, išplėšė maistą jam iš rankų ir ėmėsi lupti apelsiną.
Kupė pasklido apelsino aromatas. Už apelsiną jis viską atiduotų! Net už skiltelę! Apelsinai, kurių galėjai gauti Prahoje (paprastai išprašyti ar pavogti iš kokios nors ambasados), dažniausiai būdavo suvytę ir beskoniai. Bet šis pabaisos pirštuose laikomas apelsinas tiesiog varvėjo sultimis.
Utcas atrėmė galvą į dirbtinės odos atlošą ir užsimerkė. Jis prisiminė Augusto posakį: „Porceliano troškimas primena troškimą paragauti apelsino“.
Mergina pareikalavo servetėlės ir nusivalė pirštus. Tada nusilupo ir suvalgė antrą apelsiną, atsipjovė griežinį sūrio, sukimšo gabalą vaisių pyrago, gabalą riešutinio torto, pyragėlį su slyvomis. Įsipylė iš termoso kavos.
O tada atsirūgo ir ėmė kamuoti vyrą, reikalaudama švelnumo. Jis kažką šnabždėjo jai į ausį. Utcas vėl nutaisė dėkingą šypseną, Tačiau užuot pasiūliusi jam paskutinį sumuštinį su jautiena, mergina nudelbė jį apspangusiu žvilgsniu, svirduliuodama sunkiai atsistojo ir išmetė sumuštinį pro langą.
Pasibaigus šiam nedideliam vaidinimui Utcas sumurmėjo, bet pakankamai garsiai, kad ji išgirstų:
- Čekoslovakijoje taip niekada nepasielgtų.
Kitą rytą Ženevos perone jo laukė banko darbuotojas: susitikimą suorganizavo Šveicarijos ambasadorius Prahoje, tais laikais buvęs „geriausiu visų draugu“.
Utcas nusekė paskui paiką tirolietišką jo skrybėlę į stoties tualetą, kur jam įteikė storą gelsvą voką su pluoštu Šveicarijos frankų ir akcijų sertifikatų faksimilėmis.
Jis turėjo porą valandų iki traukinio į Lioną – ir Viši. Nesugalvojęs nieko geresnio, Utcas atidavė lagaminą bagažo saugotojui ir patraukė pusryčiauti į priešais stotį esančią kavinę. Bet kava buvo silpna, kruasanai sužiedėję, o vyšnių uogienė turėjo konservantų prieskonį.
Jis apsidairė. Prie daugumos staliukų sėdėjo verslininkai, įsikniaubę į laikraščių finansų puslapius.
– Ne, – tarė sau Utcas. – Man tai nepatinka.
Viešbutis Viši buvo pertvarkytas ir perdažytas, tarsi kažkas būtų norėjęs užtepti gėdos dėmę – jame seniau posėdžiavo Lavalio vyriausybė. Utco kambariai buvo apstatyti pilkai nudažytais Liudviko XVI-ojo stiliaus baldais. Kilimas buvo mėlynas, o sienos – šviesiai žydros su balta apdaila: vaikų kambario, naujo gyvenimo pradžios interjeras. Ant komodos stovėjo apdaužytas gipsinis Marijos Antuanetės biustas, o sienas puošė šiuolaikinės graviūros, vaizdavusios kitas protu nepasižymėjusias aštuonioliktojo amžiaus damas.
– Ne, ne, – suirzo Utcas. – Man tai tikrai nepatinka. Prancūzai prarado skonį.
Nepradžiugino jo ir apsilankymas pas daktarą Forestje, žmogelį sausa it popierius oda, besišvaistantį dygiomis pastabomis ir turintį kabinetą gotikiniame, paulovnijomis apsodintame name. Nepatiko jam ir milžiniški pastatai su lipdinių pyragaičiais (amžiaus sandūros konditerių stilius), išsirikiavę Jungtinių Valstijų bulvare, kuriame dar taip neseniai buvo įsikūrusi gestapo būstinė. Nepatiko nei purvo vonios, nei trynimai, nei veido masažas, nei Šarko dušas. Nedžiugino ir tai, kad – sprendžiant iš perkreiptų, surūgusių kitų kankinių veidų – iš tų žymiųjų vandenų nebuvo jokios naudos sveikatai.
Nelinksmino jo ir kompanija susitraukusių seniukų – „buvusių pulkininkų“, susigadinusių skrandžius Afrikoje ar Indokinijoje – kurie, sugniaužę savo apipintas „sveikatos taures“, vengdami lietaus, lėtai, atsargiai krapinėjo dengtoje promenadoje greta Rue du Parc.
Nesužavėjo jo ir masažistas gerontofilišku entuziazmu degančiomis akimis – „labai pakrikęs jaunuolis” – ir jis vylėsi esąs jam per jaunas. Nerūpėjo jam ir damos, dirbančios Grand Établissement Thermal – griežtos, valdingos ponios, pirštinėtos, baltais chalatais, supažindinusios jį su „les instruments de torture“ – visokiais gydymo aparatais, kurie tikriausiai būtų patikę Kafkai. Per vieną iš procedūrų jį pririšo prie balno ir švelniai, bet tvirtai kumščiavo vidurius odinėmis bokso pirštinėmis.
Išgirdęs kalbant angliškai jis krūpteldavo. Jis suko akis nuo „mutilés de guerre“: vyrų, netekusių rankos ar kojų, kurie, sėdėdami ant baltai dažytų, skylėtų it kiaurasamtis kėdžių, lošė pokerį. Kartą, po vakarienės, jis vos paspruko nuo aksomine turmalino spalvos suknia pasipuošusios damos, kuri vokiškai postringavo apie Aga Chaną.
Jis tapo liguistai jautrus praeivių, ypač vienišų vyrų žvilgsniams. Jam vaidenosi, kad jį seka.
Kas, tarkim, tas jaunuolis apsmukusiu kostiumu? Akivaizdžiai matytas Prahoje, trainiojosi „Alkiono“ viešbučio fojė. Ne. Nematytas. Jaunuolis buvo paprastas prekeivis – pardavinėjo higienos reikmenis.
Utcas palandžiojo po antikvarine skrautuves ir nerado nieko įdomaus: porelę Budų iš muilo akmens ir keletą įtartinų Imperijos epochos laikrodžių. Kažkokia moteriškė bandė jam įsiūlyti egiptietiškų amuletų ir taro kortų kaladę. Nėriniais prekiaujančioje krautuvėlėje jis pasvarstė, gal vertėtų nupirkti Martai prikyštę.
„Bet aš juk negrįšiu namo“, – prisiminė ir paniuro. – „Be to, ją vis tiek pavogs muitinėje“.
Jis nuėjo į žirgų lenktynes, ten buvo nuobodu. Dar nuobodžiau buvo koncerte, kuriame atliko siuitą iš „Finlandia“. Jis mirė iš nuobodulio Grand Theatre du Casino, kur pasirodymą pradėjo nuo „Les Plus Belles Girls de Paris“ – ir visos anglės! – o pratęsė „Les Hommes en Crystal“- grupelė sidabro dažais išterliotų žydrių.
Pertraukai prasidėjus, jis susimąstė apie savo padėties absurdiškumą. Štai jis, dar vienas pusamžis pabėgėlis iš Rytų Europos, paliktas likimo valiai nedraugiškame pasaulyje! Labiausiai niekam tikęs iš visų pabėgėlių – estetas!
Po antrakto jo nuotaika pasikeitė.
Į sceną žengė Lucienne Boyer, „La Dame en Bleu“, mažutė, apvalaina, į penktą dešimtį artėjanti, bet akivaizdžiai amžiui nepavaldi moteris tamsiai mėlyno atlaso suknia ir melsva, dekoltė puošiančia rože. Stovėdama prie mikrofono, ji dainavo vieną dainą po kitos. Utcas nusitaikė į ją teatro žiūronais ir išsiplėtusiais vyzdžiais spoksojo į jos virpančią gerklę. O jai padainavus „Parlez-moi d‘amour“, jis pašoko ant kojų ir sušuko: „Bravo! Bravo! Encore! “ – ir ji sudainavo dar keturias dainas. Vėliau, koncertui pasibaigus, ji išėjo iš teatro, lydima gerokai jaunesnio vyro, o jis patraukė namo, į „Sevinje paviljoną“, žingsniavo grįstomis, slidžiomis nuo praūžusios krušos numuštų lapų gatvelėmis, jo plikė žvilgėjo žibintų šviesoje, ir truputį svyruodamas, niūniavo sau po nosimi priedainį: „Je vous aime… Je vous aime…“.