Irena Kriauzaitė prie Ūsio.
Irenos Kriauzaitės sugrįžimas su Bonos Sforcos atsisveikinimu
Lietuvos teatro ir kino aktorė, režisierė Irena Kriauzaitė penkiolika metų buvo tarsi dingusi. Bent taip galėjo pasirodyti Vilniaus teatrų lankytojams. 1975 metais baigusi tuometinę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), Dalios Tamulevičiūtės kursą, Irena Kriauzaitė vaidino Jaunimo teatre, kur sukūrė daug įsimintinų, dramatinių vaidmenų režisierių Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo ir kitų režisierių spektakliuose. Pati režisavo Sofoklio „Elektrą“… Bet pastaruosius penkiolika metų ji gyvena toli nuo miestų triukšmo, scenos spindesio. Nedideliame Ignalinos rajono Dvarykščių kaime, šalia Linkmenų, ji pasitinka rytus ir palydi už Ūsių ežero besileidžiančią saulę. Ir šis pokalbis tebus apie jos dienas – praėjusias, dabarties ir viltingos ateities.
Keistai jaučiuosi, Jus pristatydama. Žinau, kad didžiajai Lietuvos žmonių daliai Jūsų pavardė vis dar skamba reikšmingai ir pakiliai. Žinau ir tai, kad jaunuomenė dabar turi savo „žvaigždyną“. Kviesčiau panirti į tą laiką, kai „žvaigždžių“ nebuvo, bet buvo labai ryškiai šviečiantis teatras. Ar tai ta šviesa Jus ten paviliojo?
Jeigu žmonėms patinka ir teikia stiprybės, tegul vadinasi „žvaigždėmis“. Manęs tai nežeidžia. Kai astronomai, aptikę kosmose skriejantį bevardį kūną, pavadina jį įžymaus Žemės gyventojo vardu, toks suaugusiųjų žaidimas man labiau priimtinas. Lietuva nėra tokia didelė šalis, bet didinga savo praeitimi. Ir dar bus didingesnė ateitimi, kai kiekvienas iš mūsų sąžiningai dirbs ir gyvens savo Tėvynėje. Nors jau ir dabar sąžiningai dirbančius ir gyvenančius Tėvynėje reikėtų vadinti žvaigždėmis. Be kabučių!
Vaikystėje švytintis susitikimas su teatro žmonėmis buvo toks stiprus, kad ir šiandien jis liko nepakitęs. Įsiminė pirmas matytas spektaklis ‒ vaikiškas „Raudonoji gėlelė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), antras – Fridricho Diurenmato „Fizikai“ (Panevėžio dramos teatras). Vasarą Lietuvos teatrai gastroliuodami atvykdavo į mano gimtuosius Šakius ir tai man visada buvo šventė. Kultūros namų direktorė Kuzmienė, šviesios atminties žmogus, pastebėjo mano aktyvų domėjimąsi teatru ir aktoriais – kiekvieną kartą ateidavau su dideliu glėbiu gėlių. Pasiūlė man surinkti teatrą mylinčių vaikų grupę. Kartais trys, kartais keturios mergaitės ruošdavome gėlių puokštes ir dovanodavome jas aktoriams. Tai buvo pirma nuostabi tarnystė. Tai ir buvo pradžia kelyje link teatro.
Esate iš garsiojo Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko. Vien buvimas jame tuomet buvo likimo dovana. Ar taip tebegalvojate ir šiandien?
Neabejotinai, buvimas jame buvo likimo dovana. Viena iš gražiausių dovanų. Taip galvojau anuomet, taip galvoju šiandien, taip galvosiu rytoj.
Akimirkos iš spektaklių.
Kas įsiminė labiausiai: pirmas vaidmuo, ypatinga dovanota gėlių puokštė, paslaptingas gerbėjo laiškelis? Kas buvo tas dopingas Jūsų darbe? Kaip jis kito, bėgant metams, kaupiantis patirčiai?
Jei būtumėt uždavusi tą klausimą anuomet, tikriausiai būčiau pasakiusi, jog pirmasis vaidmuo, didžiulės rožių puokštės ir laiškeliai… Dabar pasakysiu: dėstytojos Dalios Tamulevičiūtės pamokos. Kuo skaudesnės – tuo brangesnės. Dabar, prieš žengdama žingsnį ant pakylos, klausiu savęs: „Ką pasakytų dėstytoja?“ Kartais būna toks jausmas, kad net girdžiu ją kalbant.
Akimirkos iš spektaklių.
Amerikiečių teatro aktorius Lawrence᾽as Barrettas yra sakęs, kad aktorius panašus į skulptorių, kalantį skulptūras iš sniego. Jūsų kūrybinėje biografijoje – neeiliniai spektakliai, fantastiški vaidmenys. Ar tikrai viskas – tik iš sniego?
…ir iš sniego, ir iš lietaus, iš saulės ir vėjo. Iš sielos gelmių.
Akimirkos iš spektaklių.
To meto Jaunimo teatro gerbėjai pamena „dešimtuko“ žvaigždžių laiką. O Jums pačiai kas ligi šiolei spindi neblėstančia šviesa? Prisimindama savo talentingąją trupę, kam pirmiausia siunčiate Dangaus linkėjimus, su kuo šiandieną palaikote artimus ryšius ar bent esate išsaugojusi telefono numerį?
Man nereikia nieko prisiminti – jie visi mano širdyje. Ačiū Dievui! Esame gyvi ir sveiki. Metų našta mūsų nesugadino. Susitikę žiūrime vienas kitam į akis, o akys dega kaip angliukai. Vienaip ar kitaip sąžiningai dirbame savo darbus. Bėdoje ar džiaugsme neatstumtume vienas kito ‒ jeigu susoptų širdelę, manau, kurio nors kišenėje gal ir atsirastų validolio tabletė. Turiu visų telefono numerius…
Kada paskutinį kartą buvote teatre?
Niekas nežinojo, gal ir nereikėjo jiems žinoti, koks sunkus buvo išėjimas iš teatro. Bet – reikėjo ir išėjau. Tyliai, neverkdama, nedalydama interviu. Išėjau iš teatro, bet… jis many liko.
Buvau kviečiama į Jaunimo teatro premjeras, išsiruošdavau, bet visada – visada – nukeliavusi iki troleibuso stotelės, apsisukdavau ir kažkokios jėgos būdavau grąžinama atgal į namus. Jaunimo teatro duris po daugelio metų vėl pravėriau prieš porą metų. Ėjau atsisveikinti su buvusiu vyru, aktoriumi Antanu Šurna.
Ar sapnuojate teatrą?
Sapnuoju gastroles kituose kraštuose. Klaidžioju daugiasluoksniuose labirintuose, kai surandu sceną – PABUNDU!
Kaip dabar per tam tikrą atstumą vertinate šiandienos teatrą: kuo džiaugiatės, ko labiausiai jame pasigendate?
Savęs.
Gyvenimas mums duoda užduočių, bet atveda ir Mokytojus, kad šie padėtų tas užduotis įveikti. Kas jie, tie Mokytojai, padėję ar vis dar padedantys Jums?
Teko laimė dirbti su ne vienu talentingu režisieriumi, vis ko nors mokytis. Bet galiausiai suvoki, kad gyvenimas Žemėje ir yra pati didžiausia teatrinio meno Akademija. Neskirstau režisierių į daugiau ar mažiau svarbius, bet šiandien galiu pripažinti, kad dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė išmokė amato, o režisierius Eimuntas Nekrošius užaugino sparnus ir išmokė skraidyti.
Irena Kriauzaitė su Jonu Vaitkumi Linkmenyse.
Esate ne tik teatro aktorė. Kinas Jūsų gyvenime: intriga, savęs išbandymas, lemtingas/laimingas atsitiktinumas? O gal ‒ „koks velnias nešė į tą galerą“?
Kinas – tai spalvotas sapnas. Tai – visiškai kitas pasaulis. Nuostabus pasaulis. Nėra nė vieno aktoriaus, kuris nenorėtų būti pakviestas filmuotis. Aš su džiaugsmu priimdavau kiekvieną pakvietimą filmuotis. Ir buvo skaudu, kai tekdavo atsisakyti. Kaip buvo, taip…
Dar buvote režisierė, dar – Teatro ir muzikos akademijos dėstytoja…
Taip, tiesiog buvo toks laikotarpis teatre. Pagrindinis darbo krūvis teko vyrams. Režisierius Eimuntas Nekrošius paliko teatrą. Atėję nauji režisieriai nelabai galėjo su mumis susikalbėti, tuo laiku dauguma aktorių patys pabandė realizuoti savo sumanymus, tarp tokių buvau ir aš.
Vienu metu buvau pakviesta dėstyti ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dėsčiau scenos kalbą režisierių Jono Vaitkaus, Juliaus Dautarto, aktoriaus ir režisieriaus Algirdo Latėno ir kitų studentams.
Dar buvau ir mokytoja! Porą metų dirbau su talentingais vaikais Visagino Česlovo Sasnausko menų mokykloje. Tai buvo gražūs metai.
Paskui staiga leidote daug kam save užmiršti, buvote tiesiog – mylinti dukra. Ir su šiuo „vaidmeniu“ į Jūsų gyvenimą atėjo Linkmeų apylinkės, Dvariškių kaimas. Čia panirote į tylą, tarsi išėjote (pabėgote?) iš pasaulio, kuriame buvo tiek spalvų, tiek šviesų… Tiesa – ir dirbtinių. Gal mamos liga tebuvo „pateisinama“ priežastis palikti sceną? Kaip žvelgiate dabar į tą apsisprendimą ir per jį gautą tylos laiką? Kaip į bausmę, dovaną, neišvengiamą išbandymą ar galimybę pažinti save ir pasaulį?
Kaip pasakytų mano herojė Heda Gabler: „Vis tos sunkios sąlygos, į kurias patekau! Jos ir padaro gyvenimą skaudų ir stačiai juokingą!“ Atsitiko kaip atsitiko. Mama susirgo Alzheimerio liga, o aš jai buvau davusi žodį: jokių globos namų. Žodį tesėjau. Buvimas su Mamyte – pats nuostabiausias ir tikriausias laikas mano gyvenime. Vargu, ar dar išgyvensiu tokias laimės, džiaugsmo ir skausmo pilnatvės dienas. Dienos be jos – tai jau ne vien galimybė pažinti save ir pasaulį. Ne bausmė, ne. Bet – išbandymas, tikrai.
Ko Jus išmokė gyvenimas kaime? O gal Jūs ‒ kaimą?
Mokymosi ar mokymo čia nė nebuvo. Tiesiog aš čia gyvenau. Gyvenu! Šį kraštą, Linkmenis ir tiesiog prie jų prisiglaudusius Dvariškius, pažįstu nuo vaikystės, mano krikštatėvis čia mokytojavo. O kai prieš daugelį metų dėdienė surado šią sodybą kaip parduodamą – kitaip kaip likimu to nepalaikiau: būtent pro šitą namą mes, vaikai, eidavome prie ežero maudytis, ne kartą esu jo „gonkose“ sėdėjusi, kai dėdė stabtelėdavo pasikalbėti su senuoju savininku… Svarstyti nė nereikėjo: aš pasukau Linkmenų pusėn! Čia aš radau tylą. Kaimas man padėjo susitikti su savimi, išsikuopti „arklides“, kuriose tiek visko buvo prisikaupę. Tyla man buvo vienintelė išeitis. Aš aikštingas žmogus, ne nuolankus, o ne. Kaimas mane nuramina ir apdovanoja. Čia tiesiog per mano kiemą pražygiuoja visi keturi metų laikai! Čia aš turiu ežerą… Mieste gyvenantieji to gal nė nesupras. Tai – mano vieta.
Esate Dvariškiuose. O Jūsų širdis kur?
Ji visada su manimi!
Židinyje plazdanti ugnis, prie kojų murkiantis katinas… Tai – vienatvė, ar – pilnatvė?
Bandau apie tai negalvoti. Daugiau, matyt, papasakotų mano katinas Tiberijus. O aš tegaliu pasakyti: reikėjo gyventi. Ir aš gyvenau kaip išmaniau. Dabar tai jau nebeturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kad išgyvenau.
Radau priemonių, kurios padeda apsisaugoti nuo kosminio, ne paprasto, o kosminio, liūdesio: rašau, tapau. Nežinau, kada pasirodys mano romanas „Laimingoji“. Dabar tiek daug, labai labai daug knygų… Rašau dėl to, kad mintys tiesiog plaukia, kartais mane jos net sprogdina. Ir spalvų griebiuosi dėl tų pačių priežasčių. Šitaip aš save kaip Miunhauzenas už plaukų vis traukiu iš pelkės. Rašau, tapau, kad nenumirčiau, nors su mirtimi esu susidraugavusi. Siaubą regiu gyvenime, ne mirtyje.
Prie savo darbų.
Išminčiai pataria, kad norėdamas ramiai ir laimingai nugyventi gyvenimą privalai devynis dalykus laikyti paslaptyje: amžių, turtą, pasitaikančius kivirčus namuose, maldą, vaistus, meilės ryšį, dovaną, garbę ir nešlovę. Kur brėžiate ribą tarp paslapties ir to, kuo galite dalytis su pačiais artimiausiais, tiesiog pažįstamais ir – visu pasauliu?
Tarsi ir neturiu tokių ribų. Ir paslapčių tarsi nėra… Kaimas ir paslaptys? Viena su kitu nesiderina! Kita vertus, iš tų devynių įvardytų „dalykų“ ne visi apskritai yra mano šiandieniame gyvenime. O dėl atvirumo ‒ tai tiesiog labai priklauso nuo situacijos: kartais atsitveriu nuo visko man vienai matoma siena, bet kartais tas užplaukęs debesis net man nelauktai prakiūra, ir viskas iš manęs išbėga. Visaip nutinka.
Prie savo darbų.
Tikite ar ne, kad Aukščiausiasis ar Likimas sudėlioja mūsų gyvenimus: „padeda“ mus į tam tikrą vietą, numato mums būtinus atlikti darbus, supažindina su mūsų augimui reikalingais žmonėmis… Ar neatrodo, kad būtų kartais neblogai, jei tie visagaliai kai ką ir su mumis „paderintų“?Ar buvo momentų, kai priešinotės „darbdavio“ sumanymams?
Tikiu tuo, kas virš mūsų. Tie „darbdaviai“ tikrai nepalieka manęs be darbų, užduočių. Atveda ir žmones. Ir tam aš nesipriešinu, nesiginčiju, nepykstu. Noriu manyti, kad man skirtoji našta niekada nebus sunkesnė nei galiu panešti.
Tiesiog degu noru pranešti „miestui ir pasauliui“ žinią apie Jūsų… sugrįžimą. Bet gal geriau bus, jei šitos didžiosios Jūsų paslaptys bus atskleistos Jūsų lūpomis? Pabelskim triskart į medį ir…
Taip, buvo vasaros improvizacijos ant Ūsių ežero su jaunais talentingais žmonėmis. Lapkričio 2-ąją Vilniuje, Lietuvos teatro sąjungoje, įvyko mano kūrybos vakaras, kurį pavadinau „Reveransu“, tarsi primindama žiūrovams, kad esu gyva, sveika ir dar prisimenu jų akis, kai nusileidus ir vėl pakilus uždangai išeidavome nusilenkti gerbiamai publikai. Labai tam susitikimui ruošiausi. Jaudinausi. Vėl skaičiau savo mylimo Viljamo Šekspyro sonetus, pasidalijau ištraukomis iš savo rašomos knygos „Laimingoji“, variacijomis Jobo knygai. Vėl mano namuose pražydo gėlės, puokštės gėlių… Lapkričio 21-oji ‒ mano Mamytės gimtadienis. Mama mane išsivedė iš teatro, ji mane ir sugrąžina. Galima netikėti sutapimais, bet jie juk yra, ir yra žavūs. Aš džiaugiausi kiekvienu atėjusiuoju, tas vakaras man sustiprino tikėjimą, jog pavyks ir kiti sumanymai. Niekados neapleido mintis apie sugrįžimą. Sugrįžimą vieninteliam, ypatingam kartui.
Koncertas „imPROviZAcija”. Dominykas Vyšniauskas ir Irena Kriauzaitė.
Aktoriai juk išties yra vaikai. Jeigu manyje gyvenantis vaikas vis dar nori žaisti, manau, kad ir po penkiolikos tylos metų rasis ir man smėlio dėžė, kur galėsiu pasistatyti smėlio pilį…
Šiuo metu dirbu su Liucijos Armonaitės monopjese „Bona Sforca. Atsisveikinimas“. Mane seniai domino šios moters-valdovės gyvenimas. Kadaise vaidinau Jaunimo teatro spektaklyje „Barboros Radvilaitės testamentas“ pagal Sigito Parulskio pjesę. Tuomet tai nebuvo išskirtinis vaidmuo, bet jau tada šis personažas sudomino, traukė gilintis, nepaliko ramybėje. Ruošiuosi susitikimui su viena iškiliausių mūsų istorijos asmenybių – Bona Sforca, Lietuvos ir Lenkijos karaliene. Ir… tepadeda Dievas.
Tepadeda. O aš dėkoju Jums už pokalbį.
Kalbėjosi Vida Žukauskaitė
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Irenos Kriauzaitės archyvo.