Inturkėje. Algimanto Pečiukaičio nuotrauka
Jei kam atrodo, kad žodžiai lapkritis ar vienišystė skamba liūdnai, tai tokie žmonės labai apsirinka. Neatsimenu nuo kada – man atrodo, dar nuo vaikystės – lapkritis yra mano mėgstamas mėnuo, juo labiau toks lapkritis, kai galiu iškeliauti. Lyg ir netoli. Tik kelias dešimtis kilometrų. Tokia kelionė ar anokia – o kelionė!
7.40 – autobusas į Molėtus. Laukiau jo Ignalinos stotyje, trypčiojau ir baiminausi: gal nebus to autobuso, gal jau seniai tokio nebėra, tik užrašą lentoje pamiršo nutrinti?
Tebėra. Kelionę pradėjome trise. Vairuotojas, aš ir moteris, negalėjusi nurimti: kas Ignalinoje laimėjo rinkimus? Aš nežinojau ir tą rytą dar nenorėjau žinoti. Važiavau į rezidenciją be kompiuterio, nedrįsusi palikti namuose telefono, nors labai to norėjau. Vežiausi naujutėlę užrašinę balčiausiais lapais. Važiavau, kad patirčiau primirštą džiaugsmą: rašyti mėlynu ant balto ranka. Tartum pradedi naują, kitokį gyvenimą, tartum atverti kitą puslapį. Visai kaip vaikystėje, rugsėjo pradžioje. Arba kaip Naujų metų pirmąją dieną. Geras, švarus jausmas. Neilgai trunkantis, bet visada svarbus. Buvo spalio pabaiga, mano mylimo mėnesio, bet kur kas mylimesnis yra lapkritis.
Tai – tik kelios eilutės iš Inturkės dienoraščio, tik jo pradžia, užrašyta 2020 metų spalio 26 dieną, pirmadienį.
Molėtuose. Algimanto Pečiukaičio nuotrauka
Tarptautinę rašytojų rezidenciją ,,Parašyta Molėtų krašte“, rermiamą Lietuvos kultūros tarybos, atradau Lietuvos rašytojų sąjungos puslapyje. Nedelsdama Molėtų viešajai bibliotekai nusiunčiau paraišką. Ne tik todėl, kad man, šiokiai tokiai projektų įgyvendintojai, tos rezidencijos rūpi. Ir todėl, kad norėjau pabūti viena: tik aš ir mano užrašinė. Labai rūpėjo patys Molėtai. Įsivaizdavau, kaip lankau jų Dailės galeriją ir muziejų, kaip paežerėje kalbuosi su kiekviena skulptūra: kai kurias pamėgstu, gal pamilstu, kitų baidausi. O dar buvau daug gero girdėjusi apie Kultūros centrą: kaip protingai ten įrengta koncertų salė, bet ir repeticijų salės nė kiek neprastenės… Ką čia slėpti: Ignalinos kavinių nepamėgau, bet kodėl – visai kita tema. Tikėjausi, kad Molėtuose bus kitaip: rami aplinka, kavos gardumas.
O patekau ne į Molėtus. Į Inturkę, esančia tik už trylikos kilometrų. Tikėjausi žūtbūt įvykdyti tą savo planą – juk veža autobusai, jų grafikas man tinkamas, bet ir vėl: po kelių rezidavimo dienų Molėtai paskelbė karantiną, kiek anksčiau, negu visa Lietuva, o karantino taisyklių esu linkusi paisyti.
Beliko save ironizuoti. Ilgėjaisi vienatvės ir ramybės, Adomaityte? Gavai. Su kaupu. Tai ir gyvenk su dailąja savo užrašine ir mėlynuoju rašikliu.
Ir vis dėlto, vis dėlto… Spėjau patirti tą keistą, įsismelkianti jausmą – tolsta nutolsta vienas gyvenimas, ateina kitas, tik niekas nežino, ar jis geresnis, patogesnis… Šie žodžiai skirti Inturkės mokyklai. Jos nuo šių metų rugsėjo nebėra. Teliko pastatas. Jo tuščiuose koridoriuose kelias dienas aidėjo ir mano žingsniai, o žvilgsnis klaidžiojo sienomis: dar tebekabėjo besišypsančių abiturientų nuotraukos. Klasė prie klasės, karta prie kartos. Bibliotekininkė, mokytoja lituanistė Onutė Ceciulienė, rikiavo knygą prie knygos ir rišo jas į tvarkingus ryšulius. Jie keliaus netoli. Tik per gatvę, į seniūnijos pastatą.
Vieną kitą ryšulį spėjau nunešti ir aš. Atpažįstamas jausmas: juk augau šeimoje, mėgusioje kraustytis iš buto į butą, o kiek vėliau ir pati iš vienų namų į kitus paklajojau. Gal ir smagu prisiminti, bet daugiau nebenoriu. Iš Ignalinos – niekada ir niekur.
Po kelių dienų, pirmą kartą gyvenime, perkirpau juostą – taip atidarėme naujai seną biblioteką. Buvome trise: rzidencijos projekto vadovė Audra Girijotė, bibliotekininkė Onutė Ceciulienė ir aš. O jau tada prasidėjo mano knygos ,,Iš baltojo namo“ pristatymas. Onutė klausia, aš atsakau, Audra filmuoja ir transliuoja. Neklauskite manęs, ką pasakojau aš – įrašo nežiūrėjau, man tokie darbai neapsakomai sunkūs. Visada prisiminsiu Onutės inteligenciją, mokėjimą paklausti, išgirsti ir patikslinti. Priimčiau ją į kiekvieną radiją stotį, o gal ir į kultūringą televiziją.
Su ,,Gelmių“ leidykla ir mano knyga buvome pasirengusios po Lietuvą gerokai paklajoti. Nutiko kitaip. Sutinku paaukoti daugybę savo pristatymų, susitikimų, bendravimų, gal ir pačios rašytų knygų, kad tik pasaulis greičiau pasveiktų. Anokia būčiau rašytoja, jei nežinočiau, ką karantino metu galima veikti.
Tai ką aš veikiau?
Inturkės Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė. Algimanto Pečiukaičio nuotrauka
Atradau Inturkės, plačiai pasklidusio miestelio, gatves. Laukų gatvė ir tikrai vedė į laukus – ją pamėgau labiausiai. Bet ir Ežero gatvė vedė į ežerą, o jei tiksliau – į Galuonų ežero Gėluoto įlanką. Gyvenau Paplūdimio gatvėje – visai prie palpūdimio.
Klausiausi karvių mūkimo, vištų kudakavimo, gaidžių giedojimo ir viso kito mielo kaimiško šurmulio. Sukiojausi aplink stačiatikių cerkvę ir mažas kapinaites, nenuleidau akių nuo jaukios katalikų bažnyčios. Kooperatyvo krautuvėlėje pirkausi ne tik būtiną maistą, bet ir vienkartinį puodelį kavos iš automato už keliasdešimt centų – štai kokia buvo mano kavinė.
Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Meno bangų archyvo nuotrauka
Turėjau laiko apžiūrėti kiekvieną augalą, medį, krūmą ar gėlę. Prie kai kurių Inturkės namų žydėjo rožės. Nepasakyčiau, kad mano mylimiausios gėlės, bet lapkritį viskas kitaip.
Laukdavau sutemų valandos, ydingosios. Tos valandos, kurią mano močiutė vadindavo pilkąja. O aš vadinu ją ydingąją tik todėl, kad leidžiu sau jos metu kelias menkas ydas: stiprios arbatos puodelį, labai stiprios, nes į ją įvarvinti keli lašai trauktinės, kartais ir cigaretę ar dvi. Laukdavau tamsos prie ežero, ramiai gurkšnodama, atpalaiduodama atmintį, vaizduotę. Saulėlydžių palydomis to negalėčiau vadinti – juk per nepilnas dvi Inturkės savaites beveik ir nemačiau saulės, jos nepasigedau. Buvau pasiilgusi kito jausmo, visų pirma garso: kai jaukiai beldžia į skėtį lietus, kai guminukais apautomis kojomis taškai balas ir džiūgauji – tegu gauna kuo daugiau vandens Galuonas ir Gėluotas, o dar netoliese esantis Vaštakas, tegu prisipildo visos pasaulio upės, upokšniai, tegu lieka savo įprastuose krantuose jūros ir vandenynai.
Galuonų ežeras. Algimanto Pečiukaičio nuotrauka
Kur aš gyvenau?
Man duris atvėrė buvęs vaikų darželis. Gavau kambarį su didžiule, besirangančia ir besiraitančia palme, su plačiais langais, kurių vienas žvelgė tiesiai į gaisrinę. Tik nubudusi visų pirma pamatydavau gelbėjimo ratą, kabojusį ant gaisrinės sienos. Per kitą langą mačiau ežerą. Pro užvertas gasrinės duris, jų menką tarpą sklindanti šviesa naktimis ramino: ne viena nemiegu prie stalo, tapusio rašomuoju, juk ne viena.
Dabar vaikų darželis – jau VšĮ ,,Bendrystė“. Tai namai, visų pirma skirti neįgaliųjų poilsiui. Iš jų patogu ratukais patekti ne tik į paežerę. Galima net į ežerą saugioms maudynėms.
Neįgaliesiems skirtų poilsiaviečių mačiau bent kelias. Šventojoje buvau įširdusi: namas keliaaukštis, laiptai keblūs, takas iki jūros tolimas ir nepatogus, kertantis judrią gatvę. Inturkėje yra kitaip. Duokdie tiems jaukiems namams ir jų rūpestingoms šeimininkėms gerų gyventojų – ir kuo daugiau, kuo dažniau.
Neįsivaizduoju, koks likimas laukia dviejų parduodamų namų – minėtosios mokyklos ir kultūros centro. Toks jausmas, tartum jų langai, visai kaip akys, žvelgia per kelią vienos į kitas. ,,Tai, ką, ir tave jau parduoda?“ – sako mokyklai kultūros centras. ,,Palūkėk, – tęsia jis, – ilgokai gyvensi tuščia“.
Inturkės mokyklos languose atsispindi ežeras. Meno bangų archyvo nuotrauka
Man sunku įsivaizduoti, kas galėtų nupirkti bent vieną šių pastatų. Nors ne taip jau seniai, Vokietijoje, netoli Drezdeno, ir pati gyvenau buvusioje mokykloje, paverstoje jaunimo turizmo centru. Viskas ten priminė daugybę Lietuvos mokyklų: ilgi koridoriai, į gyvenamuosius kambarius paverstos klasės, dušai ir kiti patogumai koridoriaus gale, o pusrūsyje valgykla.
O dar vaidenasi senokai matytas danų filmas, apie kurio siužetą nedaug galėčiau papasakoti. Tik atsimenu, kaip pagyvenęs vyriškis, man regis, tiriantis nusikaltimus, keliavo per kalvas, kur kas mažiau vaizdingas nei Molėtų krašto. O pakeliui buvo mokykla, panaši į Inturkės, kurioje gyveno viena vienutėlė dailininkė ir begalė jos tapytų paveikslų.
Išmonė? Gal ir taip. Bet rezidencijos projekto vadovės Audros Girijotės mintims noriu pritarti. Ji sako, kad tuos namus reikia atiduoti menininkams – tiesiog atiduoti. Nereikalauti nei pirkimo, nei nuomos mokesčio, vien atsiskaitymo už komunalines paslaugas. Menininkai rastų ką veikti.
Kultūros namai parduodami. Meno bangų archyvo nuotrauka
Tikriausiai taip ir nutiks. Ne šiemet, ne kitais metais. Kada nors – kai žmonės pajus, kad dideli miestai yra per ankšti, per slogūs, dusinantys. Kai prireiks erdvių. Kai pasiilgs ir jos – tos palaimintos vienatvės, tos atskirties, kurią renkiesi savo noru.
Kas nutiko mano dailiajai užrašinei, jos baltiems lapams? Pusę jų primarginau Inturkėje, kita pusė kantriai laukia, kol rankos ir vėl pavargs nuo klavišų, o akys nuo ekrano. ,,Mano draugas lapkritis“ – taip skamba rašomo ir neparašomo teksto pavadinimas.
Inturkės lapkritis man buvo draugiškas.