Gintarė Adomaitytė. Apie provinciją, geltoną drugį ir upokšnį

Taip sprogsta pavasaris. Neringos Dangvydės nuotrauka
Taip sprogsta pavasaris. Neringos Dangvydės nuotrauka

Gintarė Adomaitytė

Apie provinciją, geltoną drugį ir upokšnį

Ignalinos dienoraštis

Tą pavakarę Vilniaus traukinių stotyje, jos skaitykloje, pianino dangtis buvo uždengtas.  Beveik uždengtas… nes mačiau ir girdėjau, kaip tykiai prisėlino garbaus amžiaus moteris, tą dangtį pakėlė ir paspaudė vieną vienintelį klavišą. Jei būčiau paveldėjusi tėvo klausą, tai drąsiai rašyčiau, kurį. Manykime, kad tai buvo do. Gal kaimo moteris norėjo paskambinti do re mi, bet nebedrįso. Vis dėlto –ji  išdrįso atlikti tai, apie ką, spėju, senokai svajojo. Gal nuo mažens.

Naivūs do re mi, o dažniau kur kas sodresni garsai man skamba kasdieną. Gyvenu Miko Petrausko muzikos mokyklos kaiminystėje. Muzikaliai gyvenu, knygiškai. Ignalinos Kultūros centro, bibliotekos, muzikos mokyklos pašonėje.

Ar provincialiai?

Provincijos nėra – taip įprasta teigti. Atseit, tėra provincija mūmyse…  Mandagūs žodžiai. Sklidini patoso. Šiek tiek pataikaujantys. Melagingi.

Ji yra.

Kai man tikrai ima rūpėti žodžiai ir jų prasmės, lendu į senuosius žodynus. Vienas mieliausių – 1936 metais SAKALO išleistas Tarptautinių žodžių žodynas. Jo sudarytojai – K. Boruta, Pr. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepėnienė. Štai kaip aiškinama apie provinciją. 1. Sen. Romos valstybėje tokiais administraciniais vienetais buvo skirstomi užkariauti ne Italijos kraštai, kurie buvo sudaryti Romos valstybės pavyzdžiu ir valdomi Romos valdininkų; 2. Valstybės atskira dalis, kraštas; 3. Visos valstybės vietos, minimos sostinės atžvilgiu.

Jei tikėsime trečiąja dalimi, provincija Lietuvoje viskas, kas ne Vilnius.

Provinciją mėgau visada. Jos ramybę ir lėtumą. Spartumą – gandų, apkalbų.  Palaidus draugiškus šunėkus. Parduotuvių prieangyje besiraivančias kates. Gaidžio giesmę paryčiais. Moteris ant suoliukų – jų karštus barnius, čia pat nurimstančius, nuvilnijančius kuždesiais. Vaikus, smėlio dėžėse aistringai kuriančius savo gyvenimus. Miško peizažą, susiliejantį su urbanistika. Skelbimų lentas. Ir dar kažką, kažką…

Žinoma, traukinių dundesį, jų švilptelėjimą vėlų vakarą ar ankstų rytą  – kaip šūktelėjimą, kaip priminimą: dunksi, vis dar tebedunksi mano širdies ritmu  sostinė, per porą valandų pasiekiama. Kuo rečiau ją  matau – tuo patrauklesnė. Kartais net stulbinanti. Besikeičianti, bet visada atpažįstama.

Mano dienoraštyje ryškiai apibraukta vasario 19 diena – kai traukiniu (6 val. 40 min.)  iš Ignalinos vykau į sostinę. Neapsakomo dydžio mėnulis kybojo virš miškų. Tartum būtų  netikras – išniręs iš provincijos teatro dekoracijų, iš iliustracijų naiviai pasakų knygai. Daugybę kartų pro traukinio langą stebėti miškai pasikeitė. Ne tik jaučiau, bet ir mačiau po juos šmirinėjančius vaiduoklius. Ir staiga, beveik staiga, ties Bezdonimis…  Mėnulis man kybojo iš dešinės, bet iš kairės pasirodė raudona saulė. Kiek per ryški, kiek per didelė, kaip iš vaikiško piešinio.

Ir prisiminiau: regis Bezdonyse, jų žalioje, į baltas kolonas besiremiančioje mokykloje,  vaikai teiravosi, ar norėčiau būti Lietuvos prezidente. Ne, ačiū, tikrai ne. Nei karaliene, nei grafiene, nei prezidente.

Tuomet nedrįsau pasakyti, kuo iš tikrųjų ilgainiui norėčiau tapti. Čiur, ne dabar. Ne  šiandien. Kada nors. Būčiau ragana. Gyvenčiau miške, eglyne, trobelėje prie sraunaus upokšnio, išnyrančio iš pelkių ir nutekančio į pelkes. Tuštybės manyje esama. Būčiau tokia ragana, į kurios trobelę retsykiais, guminukus apsiavusi,  atklampotų prezidentė – pasitarti. Ant mano peties tupėtų varnas, prie kojų trintųsi juodas katinas. Mes patartume – visi trys, oi kaip išmintingai jai  patartume.  Priimtume ir grafienes, karalienes, valstietes, bet Lietuvos prezidentė būtų svarbiausia.

Skelbimų lentos – štai apie ką norėjau rašyti. Kad žinotumėte, kaip ilgai nuo tų lentų man merkė akį paryžietis Valdas Papievis. Ignalinos bibliotekoje jis lankėsi vėlų rudenį. Skelbimai apie renginį, padriskę ir pablukę,  kabojo per žiemą. Kabotų ir dabar, jei ne šie judrūs mėnesiai ir jų vėjai – rinkimai, politika… Rašytojų, aktorių, dainininkų veidus, jų afišas pakeitė kiti žmonės. Ir tebekeičia, ir keis – iki gegužės, iki dar vienų rinkimų.

Keistokai tarp politikų portretų skelbimų lentoje atrodė Vaižgantas. O gal ir visai nekeistai. Juk politikos išsižadėjo tik 1926 metais, Lietuvai svarbiais, gal net  lemtingais.

Pavasario skelbimas apie renginį, skirtą Vaižgantui, užklojo rudens skelbimą – apie renginį, skirtą Papieviui. Tikėtina, kad Vaižgantą užklos jo premijos laureatė rašytoja Loreta Jastremskienė, šiuo metu, kai rašau, besirengianti į Ignaliną. Neįsivaizduoju, kas užklos Loretą ir kada. Galbūt – būsima prezidentė  ar prezidentas, galbūt – ateities europarlamentarai, gal…

Neskelbia, jokiose lentose niekas neskelbia to, kas man labai rūpi. Visada rūpi diena, kai pamatau pirmąjį drugį. Šiemet tai įvyko kovo aštuntą dieną – prie Paplovinio ežero, netoli mūsų namų. Pasigyriau kaimynei Ženiai. Ji susirūpino: baltas ar rudas? Ir sužinojau burtą… Jei pirmas pamatytas drugelis baltas – visus metus valgysi baltą duoną, jei rudas – krimsi juodos plutą. Manasis buvo geltonas. Ko gera, valgysiu tortus.

Ignalinos katinas traukia namo. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ignalinos katinas traukia namo. Neringos Dangvydės nuotrauka

Sekmadienio meniu buvo anaiptol ne tortiškas. Pirmą kartą šiais metais apsukau didįjį ratą. Pro žydų kapus iki Palaukinio ežero, tilteliu per jį, o jau toliau – kol kas nematomų rūgštynių ir lubinų laukas. Tada šlaitu aukštyn – per žibuoklynus. Ir einu keliu, kuriam esame suteikę vardą. Tai – Stirnos takas. Jame rupšnojau  pirmuosius pienių, garšvų  lapelius. Ilgesio nuokalne žemyn. Kodėl ji Ilgesio – kada nors papasakosiu. Įsibėgėjau ir peršokau upokšnį, kurio pakrantėje kada nors raganausiu.

Kada nors. Kai pasišauks upokšnis.

2019 metų balandžio 8 diena

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *