Gintarė Adomaitytė. Apie dvarus dvarelius ir jų galią

Kazokinės kluonas
Kazokinės kluonas

Apie dvarus dvarelius ir jų galią

arba keli žodžiai apie projektą ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“

Gintarė Adomaitytė

Sentimentali įžanga

,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ – kam kiltų noras ginčytis? Vaizduotę žadina patys dvarai, jų prašmatnumas ar graudūs likučiai – net jei apie jų istoriją nežinai visai nieko arba žinai labai nedaug.

Buvo metas, kai mėgau griuvėsius. Merkinė ir Jašiūnai Šalčininkų rajone – tos vietos, į  kurias dažnokai dundėdavo mūsų ,,karieta“…  O kartu su mumis – ir Oskaro Milašiaus poezijos tomelis, knygiams labai gerai žinomas 1981 metų leidimas, verstas Valdo Petrausko. Gal atsimenate eilutes iš eilėraščio ,,Karieta, sustojusi naktį”: ,,Tamsūs, tamsūs namai. / Surūdijusios spynos, / Vynuogienojai išdžiūvę, / Vartai užsklęsti, / Langinės  uždarytos, / Alėjose jau šimtas metų nenugrėbti lapai. / Visi tarnai išmirę. / Aš nieko nebeprisimenu.“

Merkinę ir Jašiūnus senokai apleidau, nutolau ir nuo jų, ir nuo ,,karietos“ savininko. Jie kilo, kuo gražiausiai tvarkėsi ir be mano sentimentų, melancholijos, drįsčiau ištarti – meilės. Jie – tai Merkinė, pasitinkanti sutvarkytais (kad ir kaip keistai skamba), saugomais griuvėsiais, tai Jašiūnai, plačiai atveriantys rūmų vartus klasikinės muzikos mėgėjams.

Vėjai nubloškė mane į kitą kraštą. Kartu su manimi – ir senąjį Oskaro Milašiaus tomelį. Jį atsiverčiu beveik visada, kai tik kyla noras ar pareiga rašyti apie dvarus, palivarkus, rūmus ir rūmelius. ,,Klausykitės vėjo ūžesio naktį / Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio, / Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…“

Šiek tiek žemiškų minčių…  

O dabar pamirškime – trumpam pamirškime – ir Oskarą Milašių, ir vėjo ūžesį, ir alėjas. Žmonės, besiilgintys romantikos, kartais privalo būti itin žemiški, praktiški ir net nuobodūs. Man regis, tikrai tokie esame, kai sėdame rašyti projektų. Norom nenorom privalai savo norus, svajones, įsivaizdavimus aprengti biurokratiniais drabužiais pagal siūlomą standartą, kad būtum suprastas ne tik bendraminčių, bet ir ekspertų, kurių gal niekada gyvenime nematei ir nematysi, į svečius nepasikviesi, prie kavos puodelio nediskutuosi, idėjos neapginsi.

Ignalinos viešosios bibliotekos projektas ,,Dvarų istorija žadina vaizduotę“ pirmąjį kartą ekspertų neįtikino ir Lietuvos kultūros tarybos palaiminimo negavo. Buvau viena iš tų žmonių, kurie skatino ir drąsino projekto vadovę bibliotekininkę Laimą Andrijauskienę paraišką tobulinti ir kartoti – būtinai kartoti! Štai kodėl žinią apie laimėjimą sutikau taip džiaugsmingai, lyg tai būtų ir manoji pergalė.

Mano kompiuteryje atsirado nauja byla. Pavadinau ją ,,Laimos dvarai“. Byloje jau dabar gausybė nuotraukų ir šiek tiek užrašų – atminčiai, ateičiai…

Dabar, kai projektas tikrai įsibėgėjo, kai paaiškėjo, kad jis įdomus ir reikalingas, galėčiau jo pavadinimą net ir perfrazuoti: ,,Dvarų istorija skatina diskutuoti“. Mane tikrai – visų pirma su savimi. Nė kiek ne mažiau – ir su tais, kurie kartu su manimi dundėjo į Vidiškes, Kazitiškį, Kazokinę. Tiek naujo – nematyto ir negirdėto. Tiek žinių, o kartu – ir keisčiausių minčių.

Projekto vadovė Laima Andrijauskienė
Projekto vadovė Laima Andrijauskienė

 Vidiškėse  

Projekto atidarymo iškilmės vyko Vidiškėse. Jų dvaras jau senokai turi savininką ir šeimininką Kęstutį Mozerį. Natūralu, kad panorėję pamatyti šias valdas, žvelgsite pro tvorą – juk privatu.

Kita vertus, jei tikrai rūpi apsilankyti, vartai jums bus atverti. Bent jau aš pirmąjį kartą ten patekau per Poezijos pavasario skaitymus, antrą – per Tarmių metams skirtą sodų bendrijos renginį, vėliau ir vėl klausiausi poezijos, tik šį kartą – mėgėjiškos, skaitomos Vidiškių gimnazijos mokinių ir mokytojų.

Šią vasarą – jau ketvirtas kartas. Norinčių buvo tiek daug, kad į salę nebetilpau, leidau sau prabangą – paklajoti po parką ir ramiai pasvajoti… Ilsėtis senų medžių paunksmėje – argi tai ne prabanga?

Vidiškių senųjų gyventojų nuotaikos visai kitokios: jiems čia svarbi, savaip brangi, prisiminimų sklidina vieta. Ne tik anų laikų kolūkio kontora, bet ir šioks toks kultūros prieglobstis: šokiai, filmai, pasimatymai… Vietiniai žmonės iš arti matė ne vieną gaisrą, paskutinį kartą dvarvietė pleškėjo 2006 metais.

Pliateriai, Kaminskai, Pimenovai – tai šeimos, kadaise valdžiusios Vidiškes ir jų apylinkes. Jų palikimas man mielas dėl asmeninių priežasčių: blogai jaučiuosi prie rūmų, panašių į tortus, nė kiek ne geriau ir parkuose, kuriuose augalija išrikiuota kaip klusni kariuomenė. Čia kitaip. Paprasta. Kuklu. Jauku.

Vidiškėse.
Vidiškėse.

O pats renginys?

Į svečius atvykęs Knygos teatras, trys jo aktoriai (Redita Dominaitytė, Aura Garmutė, Vaidotas Žitkus) atkūrė Jurgos Ivanauskaitės noveles iš knygos ,,Pakalnučių metai“. Buvo įsijautusių, net susigraudinusių, buvo ir nusivylusių. Nelygu, kaip vertiname Jurgos Ivanauskaitės kūrybą.

Pabaigoje į veiksmą aktoriai įtraukė publiką. Ir vėl: vieni noriai kilo nuo kėdžių, ėjo vaidinti, kiti gūžėsi ar net skubėjo palikti salę. Interaktyvūs sprendimai vis plačiau plinta po Lietuvą, sulaukdami kuo įvairiausių nuomonių. Ar jie žadina vaizduotę? Taip. Ar ugdo intelektą? Kartais, galbūt… Ar skatina diskusijas? Taip, taip, taip!

Kazitiškyje  

Raudono mūro Kazitiškio bažnyčią tikrai pastebėsite, jei tik važiuosite iš Ignalinos į Zarasus. Ji svarbi, žinoma, kad svarbi, bet jei kils noras pailsėti, prisiminkite, kad Kazitiškyje yra ir parkas.

Iš senosios Mikuličių šeimos dvarvietės neliko beveik nieko. Laimei, bibliotekininkė Henrika Servutienė spėjo užrašyti dvare kambarine tarnavusios Emilijos Čičelytės-Mateikienės prisiminimus. Juos ir išgirdome – prieš pradėdami kelionę po parką. Nors…  ,,Ponia niekam neleisdavo eiti į parką“ – liudijo prisiminimų autorė.

Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.
Projekto dalyviai prie senojo Kazitiškio ąžuolo.

Mus vedžiojo profesorius Remigijus Noreika – šalia to parko augęs, jau vaikystėje medžius tyrinėjęs, spėjęs pažinti juos gal net geriau nei žaidimų draugus. Štai tą europinį  maumedį ir aną baltažiedę akaciją, žinoma, ir paprastąsias alyvas, ir pilkąją tuopą, ir retenybe tampantį uosį ‒ uosynai Lietuvoje serga… Senojo ąžuolo kamieną būsimas profesorius ėmė matuoti dar besimokydamas Kazitiškio aštuonmetėje.

Kartu su profesoriumi mus vedžiojo ir dr. Bronius Šablevičius, renginiu šiek tiek nusivylęs: kas galėjo pamanyti, kad jo paskaita sutrumpės vien dėl to, kad parko žolė nušienauta. Kaip parodysi retą augalą?

Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje
Prof. Remigijaus Noreikos paskaita Kazitiškyje

Vis dėlto vieną retenybę Kazitiškis turi ir joks šienavimas jos nesunaikins: tai – dvaro tujų alėja, tapusi žaliąja miestelio gatve.

Praėjo tik viena savaitė po mūsų kelionės į Kazitiškį, o po Ignalinos kraštą pasklido naujiena: parko terasose jau ima lankytis ir fotografuotis jaunavedžių poros.

Kazokinėje

Kazokinė (jai kiek daugiau nei 400 metų) beveik prie plento – matysite ją, važiuodami iš Švenčionių į Ignaliną.

Ar verta užsukti?

Taip. Jei tik nebijote stiprių įspūdžių…

XVIII amžiuje klestėjęs Bortkevičių dvaras pasitiks jus griuvėsiais ir Sosnovskio barščių plantacijomis. Prie dūlančių arklidžių ir rikiavomės į simbolinį 100-ą. Stovėjau antrojo nulio apačioje, bandydama spėlioti, kaip visa tai atrodo iš šono. Ir pamačiau – ne tik iš šono, bet ir iš viršaus. Virš mūsų skrajojo ir visą sąlyginį grožį filmavo Algirdo Panavo valdomas dronas. Tas mūsų šimtukas nebuvo toks dailus, kokį matėme Dainų šventės Šokių dieną. Bet… Jis dvelkė laisve, džiugesiu, natūraliu judesiu. Ir liūdesiu… Gaila tos Kazokinės: senasis kluonas sudegė tik prieš du mėnesius – net lakiausia vaizduotė neatsakys į klausimą, kas ir kodėl jį padegė.

Kazokinės arklidžių fragmentas.
Kazokinės arklidžių fragmentas.

Dr. Salvijaus Kulevičiaus paskaita ,,Lietuvos dvarų pasaulis: praeitis, palikimas, reikšmė“ privertė susikaupti, stebėtis, mąstyti, prisiminti ar sau prisipažinti: šio bei to dar negirdėjai, nežinojai, neišmokai… Paveldosaugos žinovas rėmėsi ir istoriniais šaltiniais, ir lietuvių literatūros klasikais, ir tautosaka. Auditorija, įsitaisiusi ant suoliukų ar žolėje, kaip piknike, smagiai sujudo, išgirdusi: gali būti, kad dešimtadalis čia susirinkusiųjų – bajoriškos kilmės. Kodėl? Lenkijoje ir Lietuvoje kilmingų būta itin daug – net 10 procentų gyventojų turėjo teisę rinkti valdovą, užimti valstybinius postus.

Salvijus Kulevičius pagarbiai minėjo Lietuvos bajoraites Juliją Beneševičiūtę (Žemaitę), Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Mariją Pečkauskaitę (Šatrijos Raganą), seseris Sofiją ir Mariją Ivanauskaites (abi rašė Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu). Jos visos gaivino Lietuvos kultūrą, jų raštai padeda mums suvokti anų laikų dvarų ir dvarelių nuotaikas.

Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius
Paveldosaugininkas Salvijus Kulevičius

Neiškęsiu nepapildžiusi sąrašo: Česlavas Milošas (Czeslaw Milosz). Jo ,,Izos slėnis“ (vertė Algis Kalėda) užburia nuo pirmųjų sakinių: ,,Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu“.

,,Meno bangų“ klausimas lektoriui skambėjo taip: ,,Kaip patartumėte gelbėti šiuos griuvėsius?“ Salvijus Kulevičius atsakė klausimu: ,,Ar jie jums reikalingi?“ Auditorija ir vėl sujudo: ,,Žinoma, taip, kam klausti…“ Lektorius paminėjo Merkinę – tą, kuri Šalčininkų rajone, jos Paulavos respublikos tvarkingus, prižiūrimus griuvėsius. Nuo jų ir pradėjau šį savo pasakojimą…

Versdama kalendoriaus lapelius matau, kad ketvirtajame projekto renginyje rugpjūčio 4 dieną nedalyvausiu – neaplankysiu Meikštų dvaro Lietuvos pakraštyje, na, niekaip negalėsiu persiplėšti į dvi dalis. Laimei, projektas tęsis ilgai, net iki gruodžio – laukia Antaprūdė, Senasis Daugėliškis, Paliesius…

Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.
Projekto dalyvių simbolinis šimtukas.

Nuotraukos iš Ignalinos bibliotekos archyvo.

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *