Category Archives: Jubiliejinė rašytojų galerija

Nei elgeta, nei princas, bet…

Markas Tvenas
Markas Tvenas

Marius Kraptavičius

Nei elgeta, nei princas, bet…

Markas Tvenas (Mark Twain)

1835 metų lapkričio 30 dieną Floridoje, JAV‒1910 metų balandžio 21 dieną Redinge, JAV

 

Mark twain – Misisipės upeivių kalba kadaise reiškė (o gal ir tebereiškia…) ,,pažymėk du“. Tie žodžiai turi ir kitą prasmę: du sieksniai gylio. Vadinasi, laivas praplauks.

Markas Tvenas – taip žurnalistas, rašytojas, paskaitininkas pirmą kartą pasirašė 1863 metais. Tikroji jo pavardė ir vardas – Samjuelis Klemensas (Samuel Clemens). Slapyvardžių turėjo ir daugiau, kuo įvairiausių, tačiau pasaulis įsidėmėjo būtent šį. Nieko keista: Tomas Sojeris ir Hekelberis Finas, elgeta Tomas ir princas Eduardas – jie gyvi ir gyvybingi; juos gera prisiminti, aptarti, interpretuoti.

Pasaulio literatūros tyrėjai į Marką Tveną žvelgia iš skirtingų kampų. Kas jis – gal rasistas? Ar priešingai – rasių lygybės išpažintojas?

Niekas neabejos: jis – savojo meto metraštininkas. Jo plunksna lengva, laki. Laimei, saviironiška. Ne vienas vyresnės kartos žurnalistas prisimena studijų metais atidžiai skaitęs Marko Tveno pasakojimą  ,,Kaip aš redagavau žemės ūkio laikraštį“. Šis tekstas visada spaudos žmonėms buvo aktualus. Ir bus. Tartum įrodymas: įžūli beraštystė yra toks globalus reiškinys, kad ,,nusipelno“  itin raštingo požiūrio.

Samjuelis gimė Floridoje, tačiau buvo ketverių, kai šeima apsigyveno Hanibale, prie Misisipės. Tame pačiame Hanibale, kuris pasitarnaus rašant žymiausias knygas –   ,,Tomo Sojerio nuotykius“, Hekelberio Fino nuotykius“.

Liūdnas, svajingas, nuolat projektus kuriantis žmogus – tai Samjuelio tėvas. Jis mirė beveik pasiekęs svajonę – išrinktas miestelio teisėju, apsirgo plaučių uždegimu ir nepagijo. Jo gražuolei, linksmuolei žmonai beliko įkurti nedidelį pensioną – kad šeima išgyventų.

Ir išgyveno!

Vyresnioji sesuo Pamela mokė miestelio vaikus skambinti pianinu, Orionas įkūrė spaustuvę ir redakciją. Samjuelis netrukus metė mokslus – įsidarbino pas brolį raidžių rinkėju, o kiek vėliau – vsai dar vaikas… – ėmėsi ir žurnalisto darbo.

Vaikystėje jis nelabai mėgo jaunesnį brolį Henrį – laikė jį skundiku ir pataikūnu. Ilgainiui jų daugystė stiprėjo. Abu juos pasišaukė Misisipė, abu tapo locmanais – vairavo laivus nuo Sent Luiso iki Naujojo Orleano. Deja, Henris žuvo laivo gaisre gelbėdamas keleivius. Žuvo ne tą pačią akimirką… Merdėjo kelias dienas. Po drąsiojo brolio mirties Samjuelis pražilo.

Rašytojo gyvenime būta įvairių darbų. Jis – ir Nevados valstijos tarnautojas, ir sidabro ieškotojas. Visada ir visur – atidus klausytojas. Žmonių pasakojamos istorijos jam buvo įdomios lyg knygos, o gal ir įdomesnės. To meto literatūroje jis pasigesdavo humoro jausmo.

Rašytojas niekada neelgetavo – jos geraširdė mama būtų padariusi viską, kad tik taip neatsitiktų. Tačiau jis gerai žinojo, kas yra neturtas, o gal ir skurdas; ką reiškia įgyti, o ką ‒ prarasti.

Markas Tvenas nebuvo nei kilmingas, nei savo milijonų nebesuskaičiuojantis turčius. Tačiau patyrė karališką šlovę, pripažinimą, skaitytojų ar paskaitų klausytojų meilę ir savo šalyje, ir tolimuose kraštuose.

Proginė sidabrinė moneta su Marko Tveno atvaizdu, 2016
Proginė sidabrinė moneta su Marko Tveno atvaizdu, 2016

Žvelgdamas į Marko Tveno biografiją, drįstu sakyti: jam sekėsi su… moterimis. Daug šiltų žodžių pasakyta apie mamą, o kiek apie žmoną Oliviją. ,,Jeigu madam leis“ – tai viena žymiausių Tveno frazių.

Madam buvo kilusi iš kito sluoksnio nei Tvenas. Iš turtingesnių, sotesnių, labiau išsilavinusių žmonių. Ji domėjosi tuo, ką vyras rašo. O vyras pasikliovė elegantiškąja žmona. Išmoko iš jos ne tik gerų manierų, bet ir raštingumo… Juk pats studijavo padrikai, savarankiškai – buvo uolus viešųjų bilbiotekų lankytojas.

Su šeima
Su šeima

 

Šias eilutes rašau belaukdamas Naujųjų metų. Su vaikystės knyga – su ,,Princu ir elgeta“. Paseksiu jums pasaką, kurią ir man kadaise pasekė žmogus, girdėjęs ją iš savo tėvo, pastarasis – iš savojo, ir taip toliau, vis gilyn į praeitį.

Štai tokia knygos pradžia. Jausmingai nuteikia jos skaitymas – apie skurdą ir prabangą, smurtą ir atlaidą, pataikavimą ir išmintį.

Kažin ar kas nors iš mūsų norėtų patekti į to meto Londoną. Net jei lemtų likimas tapti karaliumi… Tačiau į vaikystę, kai skaitėme Tveno knygas – taip, kodėl ne.

Samjuelio Klemenso knygų laivas tebeplaukia – palinkėkime jam dviejų sieksnių gylio.

Princas

Princ_iliustr

Šis pasakojimas – projekto ,,Jubiliejinė rašytojų galerija“ pabaiga (mums padėjo  Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas).

2015 metų projektas baigiasi, o rubrika apie rašytojus – gyvuos. Ačiū jos puoselėtojoms Gintarei Adomaitytei ir Neringai Mikalauskienei.

Tvenas_pabaigai

 

 

 

 

 

 

 

 

Durys, kurios niekada neatsivers

Gavriilas Trojepolskis
Gavriilas Trojepolskis

Gintarė Adomaitytė

 Durys, kurios niekada neatsivers

Gavriilas Trojepolskis

1905 metų lapkričio 16 (25) Novo Spaskojė, Rusijoje – 1995 metų birželio 30 Voroneže

Galbūt šis palyginimas kai kam pasirodys keistas, bet… senojo rašytojo išvaizda lyg ir priminė geraširdį seterį. Toks pats protingas, o kartu ir lūdnas žvilgsnis, toks pats liūdesys lūpų kampučiuose… Aistringas medžiotojas, gyvenimo meilės skilidinas Trojepolskis niekada nebuvo prastuolis – taip tvirtina jį prisimenantys draugai. Uždaras, neskubių judesių, rankoje lazda – tokį ji įsiminė Voronežas paskutiniasiais rašytojo gyvenimo metais.

Gaila, bet rankiodama po trupinį Gavriilo Trojepolsko biografiją, daug ko dar neradau. Negaliu tiksliai pasakyti, kas šios citatos autorius – ko gero, ji priklauso ne vienam voronežiečiui. Pagrindines žinias sėmiau iš www.troepolskiy.com – puslapio, įkurto rašytojo anūko Jurijaus.

Į Voronežo miestą pietų Rusijoje, į jo apylinkes keliausime ir mes. Ten gimė ,,Baltasis Bimas Juodoji Ausis“, ten šalia lėlių teatro ,,Šut“ stovi jo paminklas. Tiksliau paminklėlis, nedidelis ir neryškus, o taip traukiantis dėmesį.

Beveik prie dešimtį metų po Voronežą dairiausi ir aš. Man ten išviliojo Pirmojo pasaulinio karo aidai – tas metas, kai tolimame nuo Lietuvos mieste apsistojo pabėgėliai: estų universitetas, latvių fabrikai, lietuvių gimnazijos ir net mokytojų seminarija. Mielai rašyčiau, kad miesto gatvėse tebeaidi lietuvių šviesuolių žingsniai, bet kad… Voronežą sugriovė Antrasis pasaulinis. Tačiau viena iš gimnazijų įsikūrusi Juliaus Janonio gatvėje, o joje mokytojaujantys žmonės įsteigė ir tebesaugo Lietuvai skirtą muziejėlį.

Voronežo medžiai. R. Šileikos nuotrauka
Voronežo medžiai. R. Šileikos nuotrauka
Voronežo fragmentai. R. Šileikos nuotrauka
Voronežo fragmentai. R. Šileikos nuotrauka

Teatre ,,Šut“ stebėjome spektaklį – žinoma, kad ,,Baltąjį Bimą…“.

Iš spektaklio teatre "Šut"
Iš spektaklio teatre “Šut”
Iš spektaklio teatre "Šut"
Iš spektaklio teatre “Šut”

Nieko keista, kad braukėme ašarą mes, menininkai. O ar tik mes? Ir kartu vykę Šiaulių gimnazistai, kuriems Bimas ‒ nei vaikystė, nei jaunystė, o vis dėlto – didis atradimas. Apie jo autorių tuomet sužinojau nedaug. Mano klausimai atrodė net keistoki. Kas tas Trojepolskis? Nagi žmogus, parašęs Bimą, ir tuo pasakyta viskas.

Gintarė Adomaitytė prie paminklo Bimui Voroneže. R. Šileikos nuotrauka
Gintarė Adomaitytė prie paminklo Bimui Voroneže. R. Šileikos nuotrauka

Apie ką ta knyga? Galbūt apie šunį. Tik šunį ar net šunį – kaip kam atrodo. Galbūt ir ne. Gal inteligentiškasis Bimas – to meto gyvensenos atspindys, gal jo prototipas – kuris nors Rusijos disidentas, gal net daugiau – tai pasakojimas apie ištikimybę, garbę, atlaidumą. Itin krikščioniškas pasakojimas…

Dėl susiklosčiusių aplinkybių

Tačiau prieš kalbėdami apie šunį ir knygą, žvilgterkime į žmogų, į Gavriilą Trojepolskį, pasaulinės šlovės (ak, kaip skamba, kiek patoso – o juk tikrai pasaulinės ir tikrai šlovės) sulaukusį tada, kai jau peržengė šešias dešimtis. Kai kurie tyrinėtojai jį vadina vienos knygos autoriumi. Tai netiesa. Knygų būta ir daugiau.

O prasidėjo viskas kaime Novospaskoje. Ten ir dabar likusios kelios trobos. Kartą per savaitę atvyksta parduotuvė ant ratų, kitaip tariant, autolavkė. Ji stabteli būtent toje vietoje, kur būta cerkvės ir šventiko Trojepolskio namų. Liko tik kapinaitės, joje ilsisi ir du vaikai – rašytojo Gavriilo brolis Kolia (mirė tik pusės metų) ir dvylikos sulaukusi sesė Elena.

Trojepolskio tėviškėje
Trojepolskio tėviškėje
Tėviškėje
Tėviškės kelias
Tėviškė. Upė Žuravka
Tėviškė. Upė Žuravka

Tėvą ir dar kelis žmones sušaudė 1931 metais, o nuosprendį paskelbė troikė ‒ taip sovietų Rusijoje vadintas teismų pakaitalas. Troikė – tai trys aktyvistai, jų nuosprendis – neapskundžiamas, nediskutuotinas.

Trojepolskiai tėvai ir vaikai
Trojepolskiai tėvai ir vaikai

Apie tėvą liko saujelė prisiminimų: mokė kaimo vaikus skambinti fortepijonu ir net smuikuoti, valstiečiai jį gerbė, mylėjo. Pats rašytojas apie tuos laikus kalbėti nemėgo, tėviškės ilgokai nelankė. Vis dėlto yra užsiminęs, kad tardytojas po nuosprendžio, nepakėlęs sąžinės graužaties ir gėdos, pasikorė.

Tėvas šventikas ir sūnus Gavriilas
Tėvas šventikas ir sūnus Gavriilas

,,Dėl susiklosčiusių aplinkybių…“ – štai trys žodžiai, persmelkiantys rašytojo ankstyvąją biografiją. Taigi, dėl tų aplinkybių 1905 metais gimęs žmogus pakeitė kelias mokyklas, dėl jų aukštesnį išsilavinimą įgijo žemės ūkio mokykloje, bet ne universitete ar institute. Tikriausiai dėl jų mokytojavo itin neilgai, tačiau net ketvirtį amžiaus triūsė derlinguose juodžemio laukuose, stropiai rašydamas bandymų dienoraštį.

Prosas – kas gi tai?

,,Soros“ – taip vadinasi pirmoji rašytojo knyga. Mokslinė. Ir antroji skirta soroms – grūdiniams augalams bei jų kruopoms, dažnokai vadinamoms prosu. Gniloje – tai kaimas, kurio apylinkėse Gavriilas Trojepolskis prižiūrėjo banduomuosius laukus ir selekcionavo naujas sorų rūšis bei sodino klevų ir ąžuolų giraites. Lietuviškai kaimas, ko gero, vadintųsi Puvėsiai.

Trojepolskis jaunystėje
Trojepolskis jaunystėje

Rusijos derliais ir žemėmis mes, lietuviai, nelabai norime tikėti. Šį kartą teks. Voronežo juodžemis tikrai dosnus. Žmonėms ten ir dabar rūpi turėti bent menką žemės plotelį, jį prižiūrėti, puoselėti, laukti derliaus. Taip tvirtino Voronežo gimnazistai, išklausę mano pasakojimą apie Lietuvą ir lietuvių būdą.

Tais metais, kai rašytojas pagaliau užsuko į tėviškę (jau Bimo autorius, jau peržengęs šešiasdešimt), derliaus gal ir būta. Nebūta kelio, kuriuo derlių išvežtų. Sunku patikėti, bet… Gavriilas Trojepolskis vyko net į Maskvą (nuo Voronežo 800 kilometrų), kad tą kelią (14 kilometrų) ,,pramuštų“. Ir ,,pramušė“. Vyko, beje, savaisiais žiguliais – mėgo ir mokėjo vairuoti, didžiavosi, kad visada ir visur paiso eismo taisyklių, ar pėsčias, ar važiuotas.

G. Trojepolskis vairuoja
G. Trojepolskis vairuoja

O kol buvo agronomas, į Gniloje iš Ostrogožsko miestelio, kuriame su šeima gyveno, vykdavo motociklu. Nežinau, miestu ar miesteliu dera vadinti senąjį Ostrogožską – ten keliasdešimt tūkstančių gyventojų. Tikrai žinau, kad vietos redakciją ,,Novaja žiznj“ ir literatų klubą galime  vadinti tuo juodžemiu, kuriame augo rašytojo pasitikėjimas savo talentu. Medikai, namų šeimininkės, kolūkiečiai, mokytojai rinkdavosi redakcijoje, skaitydavo ką tik gimusius kūrinius, juos aptardavo. Būtent tame klube pirmąjį kartą Trojepolskis perskaitė įžanginius knygos apie Bimą puslapius. Jis skaitė bičiuliams, kuriais tikėjo ir labai rūpinosi – yra ,,pramušęs“ ne tik kelią į tėviškę, bet ir ne vieną niekam nežinomo literato knygą.

Trojepolskis su šeima
Trojepolskis su šeima

Tačiau kas buvo parašyta tarp prieškarinių dienoraščių apie prosą ir Bimo, garsiai visam pasauliui sulojusio 1971 metais?

O varpas ir nesuskambo

1938 metais literatūriniame Voronežo almanache pasirodė apsakymas ,,Senelis“, pasirašytas slapyvardžiu T. Livrag. Artimieji iššifravo greitai: skaitant nuo pabaigos Livrag – tai Gavril. Atidi akis pastebės ir kitą žodžių žaismą: vrag – priešas… Į literatūrą ėjo sušaudyto šventiko – taigi, priešo sūnus. Atėjo jau po karo. Pirmojo apsakymo nemėgo, nesistengė perspausdinti, nei į rinktines, nei į raštus neįtraukė.

1953 metais sostinės žurnalas ,,Novyj mir“ publikavo ,,Agronomo užrašus“. Po dešimties metų pasirodė medžiotojo užrašai – knyga ,,Melduose“. Dar būta satyrinės apysakos ,,Mokslų kandidatas“ (1958), o melioracijai siautėjant pasirodė apybraiža ,,Apie upes, dirvas ir kita“ (1965). Ar tikrai rašyti ėmė taip vėlai? Tai kad ne… Kartą kitą išsitarė, kad romane ,,Juodžemis“ (1961) esama puslapių, kuriuos sukūrė tik šešiolikos.

Trojepolskis
Trojepolskis agronomas

O kaip gi tas karas? ,,Kam reikia, tas žino“, – taip atsakydavo rašytojas, paklaustas, ką veikė karo metais nacių okupuotame krašte. Manoma, kad ne kartą buvo perėjęs fronto liniją, kad vykdė partizanų užduotis, kad… Jei gerai supratau, rašytinių šaltinių apie tai nėra. Regis, rašytojas tikėjosi daug ką paaiškinti romane „Varpas“, tačiau tas varpas taip ir nesuskambėjo, nepasirodė. Žinių apie archyvą kol kas neužtikau.

Jau tuoj kartu su rašytoju keliausime į Voronežą – ten su šeima apsigyveno 1959 metais, tapo laisvu rašytoju.

Su žmona Valentina
Su žmona Valentina

Bet Ostrogožske, tame Ostrogožske kartą pasirodė niekam kol kas nežinomas režisierius Stanislavas Rostockis. ,,Buvo lapkričio dargana. Tvarkiausi rūsyje. Atrodžiau, aišku, ne kažin kaip: nudėvėtas vatinukas, triausė kepurė, rankose ‒ kirvis. O į kiemą įžengia nelauktas neprašytas inteligentas: pasirišęs kaklaraištį, skrybėlėtas. Klausia: gal žinote kur Trojepolskis gyvena?“ – taip pažintį su režisieriumi prisiminė rašytojas. Laimei, režisierius nepabūgo nei vatinuko, nei kirvio. Jam rūpėjo sukurti filmą pagal Trojepolskio kūrinius. Ir sukūrė. Neoficiali filmo ,,Žemė ir žmonės“ premjera įvyko ten, kur ir pirmasis pasimatymas: kaimynai kieme ištempė paklodę, pakvietė kinomechaniką ir aplenkė visus kinoteatrus. Tokios būta ,,prezentacijos“.

Po dvidešimties metų tas pats Stanislavas Rostockis, tuomet jau žinomas režisierius, sukūrė filmą ,,Baltasis Bimas Juodoji ausis“.

Bimas visam laikui liko Voroneže
Bimas visam laikui liko Voroneže

Kas jis, tas Bimas?

Miestas ir miškas – tai du knygos ,,Baltasis Bimas Juodoji Ausis“ svarbūs herojai. Du pasauliai. Dveji Bimo namai. Ir nepasakytum, kad tas ‒ geresnis, o anas ‒ blogesnis. Pavojaus po lygiai. Beje, ir džiaugsmo.

Miestas ir miškas – tai du aistringo medžiotojo Trojepolskio pasauliai. Neužtikau nė vienos eilutės apie medžioklę su varovais. Nei ieškodama rašytojo biografijos, nei skaitydama knygą apie Bimą. Tačiau kiek eilučių apie laimę būti dviese: žmogus ir šuo. Mieste ir miške.

Jei žvilgtertume atidžiau į rusų literatūrą, rastume ne vieną Bimo giminaitį: Turgenevo ,,Mumu“, Kuprino ,,Baltąjį pudelį“, Čechovo ,,Kaštonę“. Ir… Bulgakovo ,,Šuns širdį“, priverčiančią į šunų-žmonių pasaulį žvlgterti kiek kitaip.

Tarybinė moteris – štai knygos personažas, bujojantis net ir ten, kur tarybų (sovietų) senokai nebėra. Ant suoliukų, kiemuose, laiptinėse loja (jei tik taip leista sakyti…) ypatingoji žmonių rūšis: kas ir kada toms būtybėms numindė širdis?

Kas jis, tas inteligeniškas šuo? Kilmingas, tačiau net ir kinologų atstumtas? Ne tokia jo spalva – neturėtų būti baltas, o dar ir ausis juoda.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Kodėl jis iš lentynos išsitraukia ne kokią kitą knygą, o ,,Bibliją tikintiems ir netikintiems“? Kodėl šeimininkas jau pirmuosiuose puslapiuose jam seka legendą apie Mozę? Tik pamanyk – Rusijoje aštuntas dešimtmetis, pati stagnacija, o čia – biblija, Mozė…

Lemtingos knygoje yra durys. Kiek ten jų ir kokios! Net ir šunų kalėjimo durys – Bimui jos niekada neatsidarys.

Keistai, neprognozuojamai elgsis Bimo budeliai (šungaudžiai), dar keisčiau – Bimo šeimininkas, pasineriantis į pavasario maldą.

Puslapiai...
Puslapiai…

Tai kas gi jis, tas Bimas?

Ko gero, dabar jau laikas pradėti skaityti šį pasakojimą nuo pradžių, šiek tiek akcentus perdėliojant: ne rašytojas buvo panašus į seterį. Seteris Bimas – į jį…

Iš filmo "Baltasis Bimas Juodoji ausis"
Iš filmo “Baltasis Bimas Juodoji ausis”

 

O čia – Voronežas atvirukuose. Tiesiog taip.

Voronežo stotis
Voronežo stotis
Voronežo teatras
Voronežo teatras
Žymaus cirko artisto, gyvūnų dresuotojo A. L. Durovo namas-muziejus
Žymaus cirko artisto, gyvūnų dresuotojo A. L. Durovo namas-muziejus
Paminklas kitam žymiam rašytojui - Andrejui Platonovui
Paminklas kitam žymiam rašytojui – Andrejui Platonovui

Gintarė Adomaitytė Ar matavotės ,,Auksinį batelį?”

 

Bronės Buvydaitės sodyba
Bronės Buvydaitės sodyba

Gintarė Adomaitytė

Ar matavotės ,,Auksinį batelį?”

Bronė Buivydaitė [1895 metų gruodžio 8 dieną Svėdasuose – 1984 metų sausio 29 dieną Anykščiuose]

Retsykiais pajuntu: ir vėl noriu į muziejų, į tą žalią namelį Anykščiuose. Man svarbu aplankyti rašytojos Bronės Buivydaitės namus. Užeiti ar bent jau apeiti, pajusti šalia tekančio Šaltupio vėsą.

Bronės Buivydaitės gyvenimas traukia: ji – pirmoji Lietuvos moteris, išleidusi poezijos knygą. Tyrų duktė – toks buvo jos slapyvardis. Jaučiu ir švelnią nuoskaudą: Anykščių vyrai klasikai Buivydaitę ir jos namelį šiek tiek ,,stumtelėjo“ į šešėlį, o gal į paunksnę.

Tyrų duktė, 1923. Palanga
Tyrų duktė, 1923. Palanga

Pamenu, kaip lankiausi Anykščiuose 2014 metų sausio mėnesį.   Liudvikos ir Didžiulių bibliotekoje buvo surengtas jaukus minėjimas, bažnyčioje laikytos mišios. Vakarą inicijavo Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Būtent šis muziejus rūpinasi ir Tyrų dukters žaliuoju nameliu. Tikrai rūpinasi: eskpozicija nedidelė, bet iškalbinga. Kas nori, gali prisėsti ant Bronės Buivydaitės kėdės, prie jos darbo stalo, kur ilsisi tiek visko patyrusi rašomoji mašinėlė.

B. Buivydaitės rašomoji mašinėlė.
B. Buivydaitės rašomoji mašinėlė.
Lova.
Lova.

Žaliasis namelis ypač džiugus vasarą: į edukacines stovyklėles renkasi vaikai.

Stovyklautojai sodyboje.
Stovyklautojai sodyboje.

Bronę Buivydaitę myliu seniai: jos knyga ,,Auksinis batelis“ gyvena šalia manęs nuo pat mažens.

Kodėl man vaikystėje toks svarbus buvo Bronės Buivydaitės aprašytasis klevelis ant trobelės stogo? Kodėl taip žavėjo miestelio vaikų ekskursija į Kauną? Gal todėl, kad ir pati tuomet dar gyvenau Kaune, Žaliakalnyje, kur būta ne tik mūrų, bet ir kuo įvairiausių medinukų – kai kurie samanoti, su klevais ar beržais ant stogų.

Prisimenu, kaip skaitydama knygą kartu su ,,Auksinio batelio“ keliauninkais baiminausi ropojančio autobuso Parodos kalno viršūnėn. Kas bus, jei nuriedės atbulas žemyn? Beje, kalno pavadinimo rašytoja nemini. Kad Parodos, nutariau aš pati. Juk ne kartą vaikystėje mačiau: mašinos į jį kyla lėtai.

O kaip išgyvenau vaiko, pirmą kartą išvykusio į tolimą kelionę, dramą: patraukė Petriukas vagone jį viliojusią rankeną ir traukinį sustabdė. Aš ir dabar, jei tik keliauju traukiniu, visada atkreipiu dėmesį į tą stabdį – ir išnyra atmintyje Petriuko pavidalas – tartum gerasis vaiduoklis.

Visais laikais mėgau vandenį. Tad nieko keista, kad nuolat patekdavau į keblias, net pavojingas situacijas. Išsikapstydavau. Ir ką prisimindavau? Žinoma, Petriuko ir jo draugo Antanėlio nesėkmingą pasiplaukiojimą ant rąsto pavasariniame patvinusiame tvenkinyje, mokyklos pašonėje.

Tas Buivydaitės Petriukas – iš anų, Smetonos laikų. Anais ir rašytas, išleistas. Tačiau retsykiais atrodo kaip iš dabarties anekdotų: gero, vien tik gero norėdamas, Petriukas vis padaro ką nors ne taip. O gal ir klystu. Gal nė kiek nepanašus. Anekdotuose subtilumo nė lašo. ,,Auksinis batelis“ – jautri knyga. Skaitančiam vaikui rūpės Petriuko nuotykiai, kartais tragikomiški, bet visada gyvenimiški. Anekdotų Petriukui neleista išaugti – jis visada liks vaikystėje. ,,Auksinio batelio“ Petriukas tampa Petru, šauniu amatininku batsiuviu. Jis įkūnija savo svajonę – pasiuva mamai dailies batelius.

O suaugusiajam? Kaip atrodo šių dienų suaugusiam žmogui vaikystės knyga?

Auksinis_batelis

O suaugęs žmogus skaitydamas ,,Auksinį batelį“ tikrai atras Petriuko motinos – vandens nešėjos, skalbėjos, padienės darbininkės išmintį, jos gebėjimą atleisti vaikui išdaigininkui – be žodžių.

Vartydama 1957 metais išleistą ,,Auksinį batelį“, pasijuntu keistai laiminga. Tai mano gimimo metai. Abi – aš ir knyga – esame bendraamžės. Privalau prisipažinti: greičiausiai mane viliojo ne tik tekstas. Ne mažiau ‒ ir V. Banio iliustracijos.

Žinote ką? Imsiu ir viešai pasilinkėsiu tokio dailininko savosioms knygoms.

 

Trys_biciuliai

Gražiausią pasakojimą apie Bronę Buivydaitę išgirdau ne Anykščiuose. Vilniuje. Ankstyvą rytą. Žiemą. Lietuvos radijo koridoriuje. Kai planavome su kolege Alma Valantiniene pavasarinę kelionę pas Buivydaitę. O buvo tai senokai – kaip seniai tai buvo! – pačioje amžių sandūroje…

,, Aš ją prisimenu, – įsiterpė į mudviejų į pokalbį moteris. ‒ Nuo vaikystės. Atostogavau Anykščiuose pas tetą. Buivydaitė augino karališkąsias lelijas. Ir ji pati man atrodė… tokia… karališkoji lelija. Graži.“

Su Alma į Anykščius patraukėme ankstų pavasarį. Mums pasisekė:  sutikome bibliotekininkę Rožę Klimašauskaitę. Ji, itin gerai pažinojusi rašytoją, mitą atsuko tieson. Ne karališkos lelijos ten augo. Paprastos. Jas vadina švento Juozapo lelijomis…

Aš ir dabar prisimenu, kaip nerimo bažnyčios varpai vėjuotą šeštadienį Anykščiuose, aną balandį, jo tryliktą dieną, sniego lopinius šen ten saugojusią. Sakytum, ir jie dalyvavo pokalbyje.

Ponia Rožė trylika metų dirbo Bronės Buivydaitės sekretore. Pusdienis – bibliotekoje. Pusdienis – pas rašytoją, netekusią regėjimo. Aklųjų draugija rašto ar mokslo darbus dirbantiems neregiams skirdavo pagalbininką. Dažniausiai jį vadino palydovu ar skaitovu – Vilniuje ar Kaune. Sekretore – Anykščiuose. Dvi inteligentiškos moterys trylika metų tik taip ir kreipėsi viena į kitą: Jūs, rašytoja, Jūs, sekretore.

Bronė Buivydaitė ir Rožė Klimašauskaitė
Bronė Buivydaitė ir Rožė Klimašauskaitė

O bičiulystės būra šiltos. Bronė Buivydaitė sekretorei sakiusi: „Jūs man – kaip jaunesnė sesuo.“ Laukdavusi.

Ankanti Tyrų duktė prisiminimų sekretorei nediktavo. Pasakojo. Rožė užrašydavo ir perrašydavo – ne vieną kartą. Bronė Buivydaitė nemėgo magnetofono. Šiurena, trukdo… Reikėjo žmogaus.

Vyras – istorikas Juozas Mičiulis – ilgai iš Sibiro tremties lauktas ir pagaliau sulauktas – Anykščių pensininkų šokių kolektyve susišoko su kita. Žmonai, trumpam iškeliavusiai lankyti draugės į Panevėžį, paliko atsisveikinimo raštelį. Nelauktai netikėtai grįžo į Anykščius: pasiimti pamiršto paso.

,,Juozas buvo geras žmogus“. Taip tvirtino sekretorei rašytoja.

Sekretorei rašytoja patardavo: kaip auginti ankstyvąsias morkas, puoselėti gėles. Žinojo, ką sako. Buvo patyrusi daržininkė.

Garbingas premijas pelniusi rašytoja, mokytoja iš pašaukimo, pokario Anykščiuose prekiavo. Kartais geležinkelio stotyje, kartais turguje. Prekiavo daržovėmis. Ne siela. Ne sąžine. Ne vaikystės svajonėmis.

Bronė Buivydaitė. J. Baltušio nuotrauka
Bronė Buivydaitė. J. Baltušio nuotrauka

Anyklogo
Nuotraukos iš Antano Baranausko ir Antano Žukausko-Vienuolio
memorialinio muziejaus fondų.

 

 

 

 

 

Apie Aką ir Akelą

Rudyardas Kiplingas
Rudyardas Kiplingas

Apie Aką ir Akelą

Gintarė Adomaitytė

Aš jums pasakosiu apie Radjardą Kiplingą (Joseph Rudyard Kipling, (1865‒1936) ir Selmą Lagerlof (1858‒1940), apie vilką Akelą ir žąsį Aką, apie du berniokus – vilkų įvaikintą Mauglį ir žąsų auklėtą Nilsą.

O pasakojimą pradėsiu nuo 1907 metų.

Tais metais Radjardas Kiplingas laive, pakeliui į Stokholmą, sužinojo, kad mirė senasis Švedijos karalius. Rašytojas keliavo ne šiaip sau. Švedijos sostinėje jo laukė Nobelio premija.

Už ką?

,,Už pastabumą, originalią vaizduotę ir vyrišką suvokimo bei pasakojimo jėgą“, ‒ taip nutarė premijos teikimo komitetas.

Kaip klostėsi Kiplingo gyvenimas iki lemtingųjų 1907-ųjų? Iš kur pastabumas, vaizduotė, vyriška pasakojimo jėga?

,,Papasakokite man apie žmogaus gyvenimą iki šešerių metų, ir aš apie tą žmogų papasakosiu viską“, – taip yra kalbėjęs Kiplingas.

Ko gero, klydo.

Pirmieji jo šešeri metai – rojus. Tai Indija, Bombėjus. Mylinčios auklės ir ne tik auklės – visa indų tarnų svita, rūpestingi tėvai. Auklių indiškos pasakos, tėvo skulptoriaus dirbtuvė, mamos poetės švelnumas…

Tolesni metai – Anglijoje, kur pensione iš ,,tetos“ Rozos ir jos paauglio sūnaus patyrė begalę pažeminimų. Kai po šešerių metų iš Indijos į Angliją atvykusi mama bandė pasakyti sūnui labanakt ir pabučiuoti, jis išsigando – tikėjosi smūgio, tad prisidengė ranka.

Kiplingas_vaikas

Būta ir karinės mokyklos, kur teko ne tik mokytis karybos, bet ir išsikariauti bendramokslių pagarbą; būta pragariškai sunkaus darbo Indijos laikraščiuose. Ten gimė pirmieji apsakymai – begalė apsakymų. Būta ir šlovės naštos. Kai Kiplingas, pagaliau atsikratęs žurnalistikos, atplaukė į tėvų gimtinę, jį pasitiko gerbėjų minia ir… kolegos žurnalistai.

JOHN KIPLING

Garsiąsias džiungles Kiplingas rašė ne Indijoje, ne Anglijoje. Rašė Amerikoje, Vermonto valstijoje, žmonos Karolinos Balestjė (Balestier) tėviškėje.

Tai buvo šalta, snieguota žiema – pusnys iki pat langų. Mažame kambarėlyje nuo gruodžio iki balandžio Kiplingas mintimis leido sau grįžti  į Indiją.

Kartais girdime saldžius pasakojimus, neva pasakas apie džiungles Kiplingas iš pradžių sekė, tada jau užrašė savo trims vaikams. Netiesa. Pirmoji džiuglių knyga pasirodė 1894 metais, antroji – 1895. Dukra Džozefina buvo trejų, Elsė gimė 1896 metais, sūnus Džonas – jau Anglijoje – 1897.

Kiplingo vaikai
Kiplingo vaikai

“Džiunglių knyga” – tokia, kokią ją rašė Kiplingas, netrumpinta, neadaptuota ‒ pirmą kartą Lietuvoje pasirodė tik prieš keletą metų. Ją skaitydami juntame, koks tai žiaurus, negailestingas, krauju aplietas tekstas, kaip maža jame Kiplingo pirmųjų šešerių rojaus metų ir kiek daug vėlesnės patirties – smurto, karybos, kovos už teisę būti savimi.

Dziungliu_angl

Dar kartą kartoju metus: 1907. Tada priesaiką davė pirmieji skautai. Kartu su jais – tuo dvidešimtuku – buvo ir Kiplingo sūnus Džonas.

Kalbėdama apie Kiplingų giminę, apie džiungles, apie vilką Akelą, apie skautus privalau minėti gan žinomą pavardę: Robertas Baden Pauelas (Robert Baden-Powel). Mes žinome: tai žmogus, įkūręs skautiją. Tačiau kokią? Kada? Kas jis?

Tai buvo smarkus kareiva, pramintas Baltuoju Vilku. Būrų kare pietų Afrikoje jis susivokė, kokie naudingi karui gali būti paaugliai – ištroškę nuotykių, vikrūs, bebaimiai. Jie tapo žvalgais, ryšininkais, pasiuntiniais.

Jau po būrų karo, kurdamas skautiją, kareiva kreipėsi į rašytoją Kiplingą. Prašė leidimo naudoti vilko Akelos vardą; jaunieji skautai ir dabar, šiandieną, tampa vilkiukais, ilgainiui vilkais; jų stovyklos vadinamos Akelos uola.

Kas yra Akela, koks?

,,Jūs žinot Įstatymą, gerai jį žinote“, – tai žodžiai, kuriuos Akela, Vienišas Vilkas, kartoja nuolat. Išsitiesęs ant uolos, jis vadovauja vilkų rujai jėga ir sumanumu. Tuo pačiu vadovauja ir džiunglėms.

Dziungliu_liet

 

O dabar – kol kas – atitolkime nuo džiunglių ir grįžkime į Švediją, į ne kartą mano minėtus 1907 metus.

Kas naujo Švedijos padangėje?

Švedijos padangėje – nauja knyga, Selmos Lagerlof (1858‒1940) geografijos vadovėlis ,,Stebuklingosios Nilso kelionės“.

Rašytoja jau kelis kartus buvo pristatyta Nobelio premijai – ir atstumta. Nobelio premiją ji gaus kiek vėliau – 1909 metais.

Už ką?

Už kilnų idealizmą, vaizduotės turtingumą ir pasakojimo širdingumą.

Selma Lagerlof
Selma Lagerlof

Man įdomu lyginti Kiplingo vaizduotės originalumą ir Lagerlof vaizduotės turtingumą. Dar noriu priminti, kad abu jie – savaip pirmieji, Pirmasis britas, gavęs Nobelio premiją, pirmoji švedė nobeliantė.

Kad pasakojimas būtų teisingas, žvilgtersiu į Lagerlof pirmuosius šešerius metus, apžvelgsiu ir vėlesnius.

Selma Lagerlof vyresnė už Kiplingą septyneriais. Jos niekada niekas nebuvo išplėšęs iš prosenių žemės – iš Švedijos. Jokios svetimtautės jai nesekė pasakų – sekė teta, močiutė. Kažin ar galima vadinti rojumi jos ligotą vaikystę, juo labiau – jaunystę, kai dėl skolų teko kraustytis iš mylimos Morbakos, imtis mokytojos darbo. Ji tikrai nesekė pasakų savo vaikams, nes tų vaikų ir neturėjo. Ji tik rašė pasakišką geografijos vadovėlį, užsakytą Hugsvarnos mokyklos direktoriaus.

„Greičiau skristi lengviau negu iš lėto, aukščiau skristi lengviau negu pažeme, kas nespėja su pulku turi grįžti atgal“, – kieno šis įstatymas?

Taip sako Selmos Lagerlof sumanyta lyderė – žąsis Aka. Ir skelbia ji ne įstatymą, greičiau nuostatą, kuriai paklusti neprivalu – galima atsilikti, neskristi. Atvira Švedijos padangė visai kas kita nei uždaras džiunglių pasaulis.

Nilsas

Vilkas Akela yra džiunglių valdovas, kuris labai gerai žino: sulaukęs senatvės, praras ne tik karališką valdžią, bet ir gyvybę. Jį sudraskys saviškiai tą naktį, kai Akela nebeįveiks ožio.

Žąsis Aka nė nemano valdyti visos Švedijos gyvūnijos. Ji – pralekianti keleivė. Aka – asmenybė, kuriai niekada nereikėjo žudyti, kad apgintų savo reputaciją.

Ir Akela, ir Aka – vienišiai. Gal todėl jiems tokie svarbūs žmonių vaikai. Vienam – Mauglis, kitai – Nilsas.

Ar įmanoma tuos du lyginti?

Visi suprantame, kad ir Mauglis, ir Nilsas – pasakų kūdikiai. Kiplingo pasaka žiauresnė ir labiau realistiška. Žmonių vaikas Mauglis, beveik kūdikis, pas vilkus atklysta tik dėl to, kad bėga nuo grobuonies – tigro Šanchano. Mauglis nėra nei blogas, nei geras; jis per mažas, kad klijuotume tokias etiketes.

O Nilsas?

Jo istorija kita. Tai vaikėzas, kuriam namuose viskas nuobodu. Štai dėl ko ir tėvams, ir visai kaimo bendruomenei jis atrodo tikras nedorėlis, neklaužada, nevidonas.

Mauglis džiunglėse – tik stipryn ir stipryn. O juk dar turi ir kitą galią – savo žvilgsnį, nuo kurio nusuka akis net stipriausieji, net jį įsimylėjusi Bagira – erotiškiausias personažas visoje vaikų literatūros istorijoje (jei tik ,,Džiunglių knygą“ laikome vaikų literatūra).

Nilsas užkerėtas, todėl jo kelyje, skrydyje ant žąsino Martyno sparnų, begalė stebuklų – kiek mistikos, kiek magijos!

Nilsas kalbasi su statulomis, groja stebuklinga dūdele ir išvilioja žiurkes, lanko nugrimzdusį Vinetos miestą, Ojulės sode sutinka amžiną sodininką ir… ilgainiui pats tampa Švedijos legenda, slaptingu nykštuku – lyg ir pasaka, lyg ir realybe.

Nilsas, keliaudamas ant žąsino sparnų, nenutolsta nei nuo miestų, nei nuo kaimų, nei nuo gyvūnijos ar augalijos pasaulio. Jis, laisvos keleivės globotinis, į namus grįžta stiprus ir laisvas, pasirengęs gyventi su žmonėmis.

Mauglis nėra užkerėtas, tad stebuklus privalo išsikariauti. Kad atstumtasis valdovas Akela ir vėl grįžtų ant savo uolos, privalu nužudyti priešą – tigrą Šarchaną. Tik tada, kai uola apdengta priešo kailiu, Akela viešpatijon grįžta vėl. O juk žudoma ne bet kaip. Šarchaną sutrypia buivolų banda, kuriai ,,ganyti“ reikia ir žmogaus išminties, ir vilkų įgūdžių.

Nilsas, suprantama, galėtų keršyti Smirei – lapei, kuri nuolatos vaikosi Aką. Bet… Sutikęs ją uždarytą Stokholmo skansene, Nilsas nieko geresnio nesugalvoja, kaip atverti narvo duris. Labai gali būti, kad Smirė ir dabar šmirinėja kur nors netoliese.

Viešpats Akela žūva kare. Laisvoji vilkų tauta kaunasi su raudonaisiais vilkais; mūšį Kiplingas aprašo kuo smulkiausiai… Štai finalas: ,,Vienišas Vilkas giliai įkvėpė ir pradėjo dainuoti Mirties dainą, kurią turi dainuoti mirštantis rujos vadas. Jo balsas vis stiprėjo, kilo ir sklido tolyn už upės. Galiausiai sušukęs ,,Geros medžioklės“ Akela akimirkai išsilaisvino iš Mauglio rankų ir pašokęs oran nukrito ant savo paskutinio ir baisiausio laimikio“.

Jei kuo panašūs Akela ir Aka, tai tik vienu: abu nori grąžinti žmonėms jų vaikus.

Ar kuo panašūs Mauglis ir Nilsas? Tik tuo: abu širdyse saugo neapsakomą kito ‒ kitokio pasaulio ilgesį.

Kas, jei ne ilgesys, mumyse stiprina žmogiškąsias galias?

Šiek tiek pasakojusi apie Nobelio laureatų vaikystę, jaunystę, tarsiu kelis žodžius ir apie senatvę.

Kiplingo dukra Džozefina mirė sulaukusi dešimties – apsirgo kelionėje iš Afrikos į Ameriką. Sūnus Džonas žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Tėvo paskatintas, išėjo savanoriu. Kariavo neilgai. Susprogo jau pirmajame mūšyje. Niekas niekada nerado jo palaikų.

Kiplingo senatvė – uždara, slapta. Žmonių nebenorėjo matyti, ne kažin ką ir parašė.

Kiplingo namas
Kiplingo namas

Selma Lagerlof sėkmingai ūkininkavo Morbakoje, kurią atgavo už Nobelio premiją. Buvo svetinga, vaišinga, visuomeniška ir… vieniša, nors visada ir visur ją supo draugiški žmonės.

Keistas ir intriguojantis žodis senauti, kurį užtikau skaitydama Adelės Laigonaitės verstas ,,Nilso keliones“. Tokia yra mažoji piemenaitė Ozė: ji priversta senauti, nes gyvena suaugusio žmogaus gyvenimą.

Žmogus žmogui vilkas – tą ne kartą girdėjome ir girdėsime. O jei sakytume: žmogus žmogui – žąsis?

Akelos valia Mauglis priklauso žmonių rujai; Aka lėmė, kad Nilsas priklausytų tiesiog – žmonėms.

MENO BANGŲ enciklopedija, kaip įprasta, apie Kiplingą pateikia ir daugiau žinių: http://www.menobangos.lt.category/meno-bangu-enciklopedija/

 

Janis Rainis: ,,Priedermes naujas man duokit“

Janis Rainis
Janis Rainis

 Janis Rainis: ,,Priedermes naujas man duokit“

 Marius Kraptavičius

Rengdamas šį straipsnį užsukau į vieno Lietuvos miestelio biblioteką. Pasiteiravau, ar turi ką nors Rainio kūrybos? Jaunutė bibliotekininkė suskubo raustis lietuvių autorių lentynoje.

‒ Janis Rainis – latvis, prie latvių ieškokite!

Kita karta. Nenustebau. Seniai nematyti mūsuose afišų su Janio Rainio vardu. O juk būta. Ne kartą jo pjesė ,,Pūsk, vėjeli!“ statyta ir rodyta Lietuvos žiūrovams, mėgėjų teatrai rinkosi jo kūrinius vaikams. Tik kada tai buvo?

O juk Rainis eiliuotoje autobiografijoje rašė: ,,Many teka latvių kraujas / Su lietuvišku maišytas, / Tai suvienytoju skirkit, / Priedermes naujas man duokit.“ Minėjo, kad jo motinos giminė yra kilusi iš Lietuvos bajorų.

Šiemet minime Janio Rainio (tikroji pavardė Janis Pliekšanis) gimimo šimto penkiasdešimties metų sukaktį, tad apžvelgsiu jo nueitą gyvenimo ir kūrybos kelią.

Rainis_virselis

Gimė Janis Rainis 1865 metų rugsėjo 11 dieną Varslavanuose, Jekabpilio raj., pasiturinčio valstiečio Krišjano Pliekšanio (apie 1828‒1891) ir Dartos Grikovskos-Pliekšanės (apie 1828‒1899) šeimoje. Be Janio šeimoje augo dvi seserys: Lizė (1854‒1897) ir Dora (1870‒1950). Su pastarąja šilti, broliški santykiai išliko visą gyvenimą.

Vėliau šeima iš Varslavanų persikelia į dvarą Berkenėliuose, netoli Daugpilio.

Mokosi Janis Gryvos vokiečių mokykloje, vėliau Rygos gimnazijoje, čia susidraugauja su bendramoksliu Pėteriu Stučka, būsimu sesers Doros vyru ir Latvijos trumpalaikės, bolševikinės vyriausybės vadovu (1919). Gimnazijoje susipažįsta su antikine bei klasikine literatūra, bando rašyti eilėraščius, verčia Puškino ,,Borisą Godunovą“ ir kitus kūrinius, bet jų dar nepublikuoja.

1884‒1888 metais studijuoja Peterburgo universitete teisę, dalyvauja Peterburgo latvių labdarybės draugijoje, klausosi Eduardo Volterio, su kuriuo susipažįsta ir artimai bendrauja, paskaitų apie lietuvių, latvių bei prūsų kalbas. Laikraštyje ,,Dienas Lapa“ pasirodo Rainio straipsnis ,,Geografijos draugijos tyrinėjimai apie lietuvius ir latvius“.

Baigęs universitetą, apsigyvena Vilniuje, dirba apygardos teismo sekretoriumi ir teismo antstoliu, ,,Dienas Lapa“ publikuoja jo straipsnį ,,Laiškas iš Vilniaus“ apie vietos archeologinius darbus. Bendradarbiauja su Volteriu kalbos bei etnografijos klausimais.

1991‒1995 metais Janis Rainis tampa laikraščio ,,Dienas Lapa“ redaktoriumi, aktyviai dalyvauja to meto pažangiame sąjūdyje ,,Naujoji srovė“, rašo politikos ir visuomenės gyvenimo klausimais. Vyksta į Ciurichą, į Antrojo Internacionalo trečiąją konferenciją.

1897 metais trumpam apsigyvena Panevėžyje, dirba advokatu. Prasidėjus naujasrovininkų persekiojimams, suimamas ir įkalinamas Panevėžio kalėjime.

Panevėžys lieka svarbus Rainio kūrybinėje biografijoje, nes čia į latvių kalbą jis pradeda versti Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolgang von Goethe) ,,Faustą“, bet vertimą baigia vėliau, sėdėdamas Liepojos ir Rygos kalėjimuose. Rainio verstas Gėtės ,,Faustas“ atskira knyga pasirodo 1898 metais (o vertėjas tuo metu – tremtyje). Jis ištremiamas 1897 metais į Pskovą, vėliau į Slobodską, Viatkos guberniją. Prieš tai Rainiui dar leidžiama susituokti. Sutuoktinė – poetė Aspazija (Elza Rozenberga, 1865‒1943). Šiais metais taip pat minima šios žymios latvių poetės, dramaturgės šimto penkiasdešimties metų gimimo sukaktis.

Rainis ir Aspazija
Rainis ir Aspazija

Tremtyje Rainis praleidžia bemaž šešerius metus, daug verčia, labiausiai – pasaulinės dramaturgijos klasikus: Fridichą Šilerį (Friedrich Schiller), Henriką Ibseną (Henrik Johan Ibsen), įvairius romanus. Aspazijos skatinamas, skelbia savo eilėraščius. Parengia pirmąjį eilėraščių rinkinį ,,Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“. Jo kūrybą publikuoja žurnalas ,,Majas Viesa Menešraksts“. Štai kaip Rainis poetine kalba apibūdina savąsias dienas:

Mūsų dienos

 Velkasi dienos tuščios, beprasmės,

Čia rytą, čia vakarą neša…

Silpnos bejėgės, tuščios beprasmės

Kaip kraujas iš pjūvio jos laša…

Vertė Kostas Korsakas

Grįžęs iš tremties į Latviją Rainis iš pradžių gyvena Jelgavoje, vėliau iki 1905 metų Rygoje ir Jūrmaloje, išleidžia poezijos rinkinį ,,Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“, komediją ,,Pusiau idealistas“, eilėraščių rinkinį ,,Vėtros sėja“. Žurnale ,,Majas Viesa Menešraksts“ spausdinama drama ,,Ugnis ir naktis“.

1905 metų pabaigoje emigruoja į Šveicariją, apsigyvena Ciuriche, vėliau Šveicarijos pietuose, Kastanjoloje, prie Lugano ežero. Emigracijoje Rainis ir Aspazija gyvena iki 1920 metų. Tai patys kūrybingiausi jųdviejų metai. Pasirodo atskira knyga ,,Ugnis ir naktis“, drama ,,Aukso žirgas“, poema ,,Ave, sol“, tragedija ,,Indulis ir Arija“, eilėraščių rinkinys ,,Galas ir pradžia“, dramos ,,Pūsk, vėjeli!“ ir ,,Grojau, šokau“, tragedija ,,Juozapas ir jo broliai“, draminė poema ,,Dauguva“.

Grįžusius iš emigracijos Rainį ir Aspaziją latviai sutinka kaip tautos didvyrius. Rainis aktyviai dalyvauja politiniame Latvijos gyvenime, renkamas į Latvijos seimą.

1921‒1925 metais Rainis vadovauja Nacionaliniam dramos teatrui.

1922 metais Latvijoje, Nacionaliniame dramos teatre įvyksta Gabrielio Landsbergio-Žemkalnio dramos ,,Blinda“ premjera, ta proga Rainis sukuria dainą ,,Broliams lietuviams“, muziką parašo Alfredas Kalninis.

Ant kalnų tai sienos,

Ar tai jūrų gelmės

Mums skersai užstojo kelią,

Draudė eit bendrai?

Tą pačią dainą teatro choras, vadovaujamas A. Kalninio, dainuoja 1924 metais Kaune, per gastroles. Savo ruožtu Rygoje tais pačiais metais įvyksta ir Lietuvos valstybės teatro atsakomosios gastrolės. Lietuviai suvaidina keturias dramas: Vinco Krėvės-Mickevičiaus ,,Likimo keliais“, Vinco Mykolaičio-Putino ,,Valdovą“, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ,,Aušros sūnus“ ir Petro Vaičiūno ,,Nuodėmingą angelą“.

1926‒1928 metais Rainis skiriamas švietimo ministru. Aplanko Sovietų Baltarusiją, kur Minske dalyvauja Baltarusijos Kultūros instituto surengtoje konferencijoje.

1928 metais dalyvauja Henriko Ibseno (Henrik Johan Ibsen) šimtmečio minėjime Norvegijoje.

Daug rašo vaikams: eilėraščių rinkiniai ,,Saulutė ligoninėje“, ,,Paukštelis ant šakos“, drama ,,Šuo ir katė“

Kai pašlyja ir anksčiau daug rūpesčių kėlusi sveikata, Rainis gydosi Prancūzijos pietuose, Ženlepene. Beje, ne tik sveikata prasta, bet ir santykiai su gyvenimo drauge, kūrybos įkvėpėja Aspazija. Rainio gyvenimo saulėlydyje pasirodo kita moteris, Olga Kligerė. Tai aptemdo paskutiniuosius sutuoktinių gyvenimo metus.

Janis Rainis miršta 1929 metais rugsėjo 12 dieną, ką tik atšventęs šešiasdešimt ketvirtą gimtadienį, savo vasarnamyje Majoruose, Rygos Jūrmaloje.

Palaidotas Rygoje, Naujosiose kapinėse, kurios pavadintos Rainio vardu.

Kadaise mus, Šiaulių moksleivius, veždavo į Rygą ne tik Zoologijos sodo aplankyti ar gardžių saldainių ,,Karvutė“ nusipirkti. Aplankydavome ir Rainio kapines. Atmintin įsirėžė grakštus, romantiškas, lyg baleto artisto atvaizdas – tai paminklas ant Rainio kapo (skulptorius Karlis Zemdega, paminklo pastatymo data – 1934 metai).

Latviai ir šiandien saugo, brangina savo tautos poetų Rainio ir Aspazijos atminimą: jų vardais vadinamos gatvės, aikštės, mokyklos, veikia muziejai, leidžiamos knygos, statomi spektakliai. Rainio gimimo diena – rugsėjo 11-oji – Latvijos poezijos šventė.

O Lietuvoje? Ar Janis Rainis beliks tik literatūros tyrėjų akiratyje? Nejaugi visa kita nuguls istorijos užmarštin, apie kurią teprimins dvi kuklios memorialinės lentos, jog Vilniuje ir Panevėžyje kadaise gyventa latvių literatūros klasiko?

Rainis_vaikams

,,Gyvenimo nuėjęs pusę kelio…“

 

Dante_1

,,Gyvenimo nuėjęs pusę kelio…“

Gintarė Adomaitytė

Buvau devintoje klasėje, kai pagaliau gavau savo kambarį ir savo knygų lentynas. Laimingi metai! Tikėjau viskuo, ką parašę klasikai, jais klioviausi. Godžiai skaičiau viską o viską, kas tik atrodė toli nuo to, ką vadiname vaikų literatūra. Į širdį ir į atmintį krito graikų, romėnų antika, o jau tada, žinoma, ėmiausi Dante’s.

Dabar, kai gyvenimo nuėjau kur kas daugiau nei pusę kelio, privalau prisipažinti: taip godžiai, kaip anuomet, klasikų (ir Dante’s) skaityti nebemoku, nepajėgiu. Tačiau jausčiausi apvogta, apdalinta, jei iš manųjų lentynų kas išsineštų ir antiką, ir Dante. Senieji turi būti po ranka ne tik todėl, kad reikalui esant pasitikrinčiau tą ar kitą citatą. Jie turi būti šalia ir tam, kad patikrinčiau save: ar tebeliko manyje jaunystės aistros ir šėlo (o taip pat kantrybės) nerti ten, kur alsuoja praeitis, geidžianti būti čia ir dabar – kartu su mumis.

MENO BANGOMS poetą Dante ir jo septyni šimtai penkiasdešimtąsias metines priminė vertėja Irena Aleksaitė. Ačiū jai už idėją minėti poetą ir už svetainei pasiūlytą jos verstą rašytojo Witoldo Gombrowicziaus (1904‒1969) tekstą – gana sudėtingą, ilgoką, tačiau intriguojantį, atskleidžiantį itin savitą, gombrovičišką požiūrį.

Prieš keliaudami ,,pas Gombrowiczių“, galime pasiskaityti ir kitus autorius. Kad ir Linos Klusaitės tekstą http://www.satenai.lt/2012/05/18/ efemeriskasis-postdante/ arba itališku temperamentu trykštantį Guido Parisi http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/kr20092-10-11

Kaip jau esame pratę, tikslesnių žinių apie Jubiliejinėje rašytojų galerijoje besisvečiuojantį klasiką pateikia MENO BANGŲ enciklopedija.

Dantes_komedija

Witold Gombrowicz

Apie Dante

 

Przeze mnie droga do smętnej krainy / Prieš mane kelias į liūdną šalį

Przeze mnie droga do wiecznej zaloby / Prieš mane kelias į amžiną gedulą

Przeze mnie droga w plemię zatraconych[1] / Prieš mane kelias į gentį prarastą

Jis rašo – „liūdna šalis“… Apie pragarą? Negalėjo sugalvoti nieko geriau?

Neišraiškinga ir visai paprasta… pernelyg „iš gyvenimo“… Aš šiandien pasakyčiau geriau! „Riba!“ Pragaras pirmiausia yra metafizinis!

Kalbant apie pragarą reikia pasirinkti vidujai prieštaringų žodžių, kad juose atsirastų Neišreiškiamumo elementas.

Tad vietoj „Prieš mane kelias į liūdną šalį“ parašykime štai ką:

Przeze mnie droga do krainy, ktora / Prieš mane kelias į šalį, kuri,

Bezdenna, wiecznie otchlan swoją goni. / Bedugnė, amžinai savo prarają vejasi

Geriau! Toks pragaras, griūvantis į savo paties gylę, daug gilesnis…

O kita to Dante’s užrašo ant Pragaro vartų eilutė (nes tai „Dieviškosios komedijos“ trečioji giesmė, Dante ir Vergilijus artėja prie pragaro vartų, ant kurių matyti tas užrašas):

Przeze mnie droga do wiecznej zaloby / Prieš mane kelias į amžiną gedulą

Čia gali kelti nerimą tik „amžiną“. Nieko daugiau neįstengė sugalvoti? Pamąstykime… Bet kam be reikalo sukti galvą, turiu mažiausiai keliolika geresnių sumanymų, jau gatavų, jau įsikūrusių galvoje… Pavyzdžiui:

Przeze mnie droga tam, gdzie Zlo wieczyscie / Prieš mane kelias ten, kur Blogis amžinai

Sobą się kazi i siebie przezera. / Savimi pačiu save naikina ir graužia

O mano giesmės aiškinimas būtų toks: ankstesniame (metafiziniame) apibrėžime išryškinau absoliutų pragaro nežmogiškumą, o šiame parodau tą vieną vienintelį dalyką, kuris galėtų jį nors truputį sužmoginti, padaryti žmogui prieinamą. Trumpai šnekant, kalbu apie niekalą. Pragaras – tai labai prastai įgyvendintas sumanymas.

Šiuolaikinė mintis (ir, mano manymu, patraukli).

Mat Absoliutus Blogis ir savo būtimi turi būti „blogas“. Blogis, trokštantis blogio ir tik blogio, negali būti įgyvendintas „gerai“, tai yra visiškai. „Blogas“ žmogus blogai elgiasi (nužudo kaimyną), bet šis blogis jam yra gėris, jis nužudo ne todėl, kad tai blogai, o todėl, kad jam tai gerai, kad atitinka jo interesus… ir nori tai padaryti „gerai“, o ne „blogai“. Vadinasi, tas žmogus kaip ir visi kiti ieško gėrio; vienintelis skirtumas, kad gerumas jam slypi nusikaltime… O Šėtonas? Šėtonas nori blogio ir tik blogio, negali norėti gėrio; vadinasi, netgi Šėtonu jis nori būti „blogu“. Pragaras – tai blogai įgyvendintas sumanymas. Jo būtis sugedusi. Menkavertė.

Įdomi mintis. Šiuolaikinė. Mintis gal kiek per daug dialektiška, tačiau praplečianti vaizduotę…

Niekas kitas, tik ta menkavertiškumo idėja gali Žmonijai atverti pragaro gelmes. Vizija Blogio, graužiančio save, save kankinančio… be abejo, skanu…

Florencijos keliautojas šito nežinojo, tokia mintis neatėjo jam į galvą… o jei būtų atėjusi, būtų klupęs ant kelių jos pasveikinti, jis ir Vergilijus! Kokį šuolį būtų šokęs jo pragaras, paragintas tokiu pentinu!

Trečia eilutė:

Przeze mnie droga w plemię zatraconych / Prieš mane kelias į gentį prarastą

Gerai, sutinku, neturiu jokių pastabų, „prarastieji“, taip, šiandien žinome tą skonį… Tik papildyčiau ją vienu būdvardžiu, truputį netikėtu:

Przeze mnie droga w plemię zatraconych / Prieš mane kelias į gentį prarastą

Niezmordowanych…  / Nenuilstančią…

Taip, žinoma, „nenuilstančią“, koks griežtas būdvardis, toks taip „nenuilstantis šokėjas“ arba „nenuilstantis darbininkas“, bet taip pat labai panašus į kitą – „nenužudytas“… Taip, nes pasmerktojo pragaro kančioms žmogiškumas neišsisėmęs, jis amžinas, velnias ir žmogus – tai dvi nesudūlančios pragaro kolonos.

Paskaitykime viską iš pradžių:

Przeze mnie droga do krainy, ktora / Prieš mane kelias į šalį, kuri,

Bezdenna, wiecznie otchlan swoją goni. / Bedugnė, amžinai savo prarają vejasi

Przeze mnie droga tam, gdzie Zlo wieczyscie / Prieš mane kelias ten, kur Blogis amžinai

Sobą się kazi i siebie przezera. / Savimi pačiu save naikina ir graužia

Przeze mnie droga w plemię zatraconych / Prieš mane kelias į gentį prarastą

Niezmordowanych… / Nenuilstančią…

Ir palyginkite su jo tercina, paviršutiniška, negabia! Čia tai bent būtų Dante’s pragaras – nužymėtas tomis trimis mano idėjomis! Bet, kartoju, galėčiau pridėti dar dešimt kitų, tokių pat stulbinančių ir jam nepažįstamų (galėčiau, pavyzdžiui, kalbėti apie pragarą kaip apie „nenutrūkstamumą“ arba padaryti iš jo kažką „pilną sėklų“, samprotauti apie jį tokiomis kategorijomis kaip „metastazė“, „fonas“, „transcendencija“, „alienacija“, „funkcija“, „psichizmas“, „būtis-savyje-ir-sau“ et cetera, et cetera, ak, ak!)

Per tą šešeto šimtų metų spiečių, tą būties verpetą aš užmezgu ryšį su kažkokiu Dante, panyru į praėjusį laiką, kad pasiekčiau jį, mirusį, tą kažkokį „buvusį“ Alighieri… Mūsų bendravimas su mirusiaisiais tik tuo nenormalus, kad mums tai atrodo visiškai normalu. Sakome: gyveno, mirė, parašė „Dieviškąją komediją“, aš dabar ją skaitau…

Bet juk praeitis yra tai, ko nėra. O šešių amžių senumo praeitis yra tokia tolima, kad savo paties praeityje aš niekad nebuvau su ja susidūręs, – visą mano gyvenimą ji yra „praeitis“. Tad ką reiškia „gyventi praeityje“? Savo dabartyje randu kažkokius pėdsakus – poemą – ir iš jų išvedu aną kadaise buvusią būtį, turiu ją sau atkurti. Kad apie ką nors galėčiau pasakyti, jog tai „buvo“ (negirdėtas žodis, kažkas panašaus į „yra“, tik susilpnėjęs), tas „buvo“ man turi pasirodyti, bet pasirodyti mano dabarties horizonte kaip keistas dviejų spindulių susikryžiavimo taškas: vienas spindulys eina iš manęs, iš atkuriamųjų mano pastangų, o kitas kyla iš išorės, iš tos vietos, kur susikerta praeitis ir ateitis, iš taško, kur ateitis virsta praeitimi; ir šitai leidžia pajusti, jog tas, kas buvo, vis dar „yra“, yra kaip „buvęs“.

Tad bendravimas su praeitimi yra nuolatinis jos įgijimas, kvietimas būti… bet kadangi atkuriame ją iš paliktų pėdsakų, o šie priklauso nuo atsitiktinumo, nuo medžiagos, kuria perduoti mums, trapios arba nelabai trapios, nuo įvairių įvykių, todėl toji praeitis yra chaotiška, atsitiktinė, fragmentinė…

* * *

Toji knyga, „Dieviškoji komedija“, tebegulinti priešais mane ant stalo, yra per šešis šimtus metų nuo manęs.

Kas man turėtų būti žmonių genties praeitis? Ilsiuosi ant milžiniškos lavonų krūvos – tai tie, kurių jau nebėra. Tad ant ko ilsiuosi? Kas tai yra toji masė po manimi, tas baigtų gyvenimų, išskyrus manąjį, knibždėlynas?

Ar praeityje turėčiau ieškoti žmonių, ar tik tam tikros abstrakčios raidos dialektikos?

Kas iš karto krinta į akis: iš praeities mane pasiekia tik žymiausi žmonės. Kad išliktum Istorijoje, turi tapti… Visos senovės Graikijos kapinės susitraukia iki kelių šimtų asmenų, tokių kaip Aleksandras, Solonas, Periklis… O kiek, be Dante’s, liko iš viduramžių Florencijos?

Milžiniškoje visų pasaulio numirėlių voroje neatpažinčiau nieko, tik Didžiuosius. Mėgstu aritmetiką, ji kelia man klausimų. Kiek žmonių miršta kiekvieną dieną? Du, trys šimtai tūkstančių? Kasdien ištisa armija, per dvidešimt divizijų, nueina į kapus. Nežinau, neišmanau, nesu au courant… nieko… nieko… viskas ne manyje. Mirties diskretiškumas (bet taip pat ir ligos diskretiškumas)! Jei kas nors nežinotų, kad šiame pasaulyje mirštama, galėtų metų metus vaikštinėti mūsų gatvėmis, keliais, parkais, laukais, aikštėmis, kol suprastų, kad toks dalykas apskritai egzistuoja. Gyvūnų diskretiškumas irgi kelia nuostabą. Kaip susitvarko, tarkim, paukščiai, kad niekas nežinotų, jog jie nudvėsė? Miškai ir girios turėtų būti nusėti jų lavonėliais, bet gali vaikštinėti kiek nori ir nerasi nė mažiausio skeleto. Kur tai pradingsta? Kur susigeria? Juk tuose miškuose nėra nei daug skruzdėlių, nei kitų ėdrūnų, kad, nepalikdami nė ženklo, viską suvartotų.

Mirtis yra visuotinė, nepastebima, uždengianti.

O aš? Aš tokiomis aplinkybėmis? Aš su savo būtinybėmis, su savojo aš būtinybėmis? Kuo mažiau galiu įžiūrėti tose kapinių miniose, tuo labiau kabinuosi Didžiųjų. Tuos pažįstu asmeniškai. Istorija – tai jie. Joks nuotrupų panoptikumas man jų nepakeis.

Vis dėlto ar mano požiūris į juos yra asmeniškas?

Tam klausimui skiriu didžiulę reikšmę.

„Dieviškosios komedijos“ man per maža. Ieškau joje Dante’s. Bet jo nerasiu, nes Dantę man Istorija paliko kaip „Dieviškosios komedijos“ autorių. Tie didieji žmonės – tai jau ne žmonės, tai tik laimėjimai.

Bet dar labiau erzina tai, kad net mūsų požiūris į tuos laimėjimus yra visiškai iškreiptas. Juk mokykloje, namie mus išmokė tik gerbti ir žavėtis, o juk mūsų požiūris į Didžiuosius yra dvejopas: aš iš tikrųjų juos gerbiu ir žaviuosi jais, bet taip pat žvelgiu į juos su gailesčiu ir niekinamai. Esu žemesnis, nes jie yra Didieji. Bet esu aukštesnis, nes vėlesnysis, gyvenantis aukštesnėje raidos pakopoje.

Tas antrasis požiūris, kurį pavadinčiau „brutaliu“ arba „natūraliu“, nėra taikomas. Į autorių ir jo kūrinį įstengiame žiūrėti tik iš istorijos perspektyvos ir istorinės reikšmės taško. Tad pažvelkime, kaip atrodytų tas natūralusis požiūris. Argi aš su savo dabartine vaizduote galiu kaip reikiant žavėtis beveik valstietiškos, vos prabudusios Dante’s vaizduotės kūriniais? Juk jo pasmerktųjų kančios tokios prasčiokiškos! Ir kažkokios menkos! Ir plepios! Ir tos prakalbos, rėžiamos tarp vienos kančios ir kitos… Tokios pačios situacijos, pasikartojančios su varginančia monotonija (bet jeigu žvelgčiau į kūrinį iš istorijos perspektyvos, turėčiau pasakyti, kad tos situacijos, kaip keturioliktojo amžiaus kūriniui, yra didžiai turtingos ir išradingos), o Laikinumas jam kas valandėlė in crudo įlenda į Amžinybę su savo politinėmis ir kitomis problemomis. Ir jis nedaro jokios nuodėmės, visos nuodėmės yra bejėgės, veikiau tik taisyklių pažeidimas, nei patraukia, nei atstumia.

Dar daug galima kalbėti įrodinėjant, kad tas kūrinys prasčiokiškas, menkas, nuobodus, silpnas! O iš čia melancholiška išvada: pro kūrinį aš niekaip negaliu prasimušti prie to žmogaus. Nes jis, žvelgiant iš Istorijos taško, man tampa tik didžiu istoriniu laimėjimu. O kai stengiuosi jį pasiekti brutaliai, natūraliai, pamiršęs laiką, ta jo „Dieviškoji komedija“ pasirodo esanti neverta nė sudilusio skatiko!

Vadinasi, Praeitis man turi būti tik skylė? Be tikrų žmonių?

* * *

Grįžtu prie tercinos, kurią perdirbau:

Przeze mnie droga do smętnej krainy Prieš mane kelias į liūdną šalį

Przeze mnie droga do wiecznej zaloby Prieš mane kelias į amžiną gedulą

Przeze mnie droga w plemię zatraconych Prieš mane kelias į gentį prarastą

O štai to pragariško užrašo tęsinys:

Sprawiedliwoscią natchniony moj tworca Mano kūrėją įkvėpė teisingumas,

Jestem stworzona przez Najwyszą Wszechmoc, Esu sukurtas Aukščiausiosios Jėgos,

Najwyzszą Mądrosc i Najwtzszą Milosc. Aukščiausiosios Išminties ir Aukščiausiosios Meilės.

Ir staiga… šokas!

Kaip tai?!

Kaip jis išdrįso?!

Siaubinga!

Ir niekšiška!

Tik dabar matau: tai siaubingiausia pasaulio literatūros poema, puslapis po puslapio kančių litanija, kankinimų rejestras. „Aukščiausioji Meilė“… Ta jo „Aukščiausioji Meilė“ staiga parodo visą to sumanymo siaubingumą. Taip pat niekšiškumą. Gerai, jei kalbama apie Skaistyklą, sutinku… jei tos nuodėmės buvo vertos tokios šėtoniškos bausmės, tai vis dėlto tolumoje mirguliavo Išganymo švieselė. Tačiau Pragaras?

Pragaras nėra bausmė. Bausmė veda prie apsivalymo, turi savo pabaigą. O Pragaras – tai amžina kankynė, ir tas pasmerktasis kauks iš skausmo po dešimties milijonų metų lygiai taip pat kaip ir šią valandėlę, visiškai niekas nepasikeis. Su tuo negalima taikytis. Mūsų teisingumo jausmas to negali pakelti.

O jis ant pragaro vartų rašo sau: „Esu sukurtas Aukščiausiosios Meilės“.

Kaip kitaip tai paaiškinti, jei ne tuo, kad jis tai darė iš baimės ir niekšybės, pataikaudamas sau!.. Persigandęs, drebėdamas iš siaubo, jis įstengia rodyti didžiausią pagarbą didžiausiam terorui ir aukščiausią žiaurumą vadina aukščiausiąja meile. Niekad žodis „meilė“ nebuvo pavartotas taip begėdiškai paradoksaliai. Joks kitas žmogaus kalbos žodis nebuvo pavartotas taip begėdiškai klaidingai. O juk šis žodis yra pats švenčiausias, pats brangiausias. Mums iš rankų išslysta negarbingoji knyga, ir sukepusios mūsų lūpos šnibžda: jis neturėjo teisės…

Pakeliu garbę plėšiančią knygą, perbėgu akimis visą poemą, taip, ką jau čia kalbėti, nuo visų tų pragariškų kankinimų jam kyla Aukščiausiosios Meilės smilkalai, jis priima pragarą, jis pritaria, cha, jis garbina jį! Bet kaipgi čia yra… kaip galėjo nutikti, kad kūrinys, visiškai demoralizuotas klaikiausios baimės, toks vergiškai nuolankus, taip baisiai prieštaraujantis svarbiausiam žmogaus poreikiui – teisybės jausmui, kaip galėjo nutikti, kad toks kūrinys amžiams bėgant virstų Pavyzdinga Knyga, vertingiausia poema?

Katalikai… juk ji jūsų, ta „Dieviškoji komedija“… kaip jūs su tuo širdyje susidorojote?

Žmogus, pasak Bažnyčios doktrinos, buvo sukurtas Dievo pavyzdžiu.

Vadinasi, tai, kas prieštarauja mūsų giliausiam teisingumo jausmui, negali būti teisinga nei šiame, nei aname pasaulyje.

Katalikų menininkui nedera rašyti prieš savo valią ir supratimą. Visa ta „Dieviškoji komedija“ yra gryniausia nuodėmė.

O katalikų pasaulis ją garbina.

* * *

Bet… Koks čia pasigirsta daugiabalsis choras, tarsi varlių kurkimas, tarsi aptraukianti migla, tarsi graužianti drėgmė?.. Ta knyga man jau įsikūnijo į konkretų žmogų. Tačiau dabar, geriau įsiklausęs, suprantu, kad tai ne jis dainuoja. Tai dainuoja viduramžiai.

Kaip galėjau prieš valandėlę piktintis? Tai ne pats Dante susitaiko su pragaru, tai visa epocha. Juk tai tik formulių, viso to, kas užkoduota visuotiniu jausmu, deklamavimas. Žodžiai, tušti žodžiai… paprasčiausiai anais laikais taip buvo kalbama…

Ir vėl „Dieviškoji komedija“ man tampa tik monumentu, forma, kodifikacija, ritualu, gestu, apeigomis, ceremonialu… Vertėtų paminėti: kai prieš valandėlę atradau, kad jis rašo prieš savo valią ir supratimą, užmezgiau su juo asmeninius ryšius. O kai dabar atrandu, kad jis prieš savo valią ir supratimą rašo diktuojamas Epochos, tasai vidinis prieštaravimas praranda realizuojamąją galią. Viskas nublanksta.

Antra: kaip prieš valandėlę galėjau rimtai svarstyti apie poemos vertę ir šiandieninį jos prestižą? Žodžiai! Tušti žodžiai!.. Tai tik tarpžmonijinis garbinimo ritualas, atitinkantis tarpžmonijinį tų giesmių ritualą. Jis ten sau celebruoja, jie čia lankstosi iki žemės. O garbinimas – tai geriausias įrodymas, kad niekas nuo netiki.

Pragaras? Bet juk tai mitas!

Aha, dabar viskas ima rodytis kitaip. Kodėl jo ranka taip lengvai parašė „Aukščiausioji Meilė“? Nes tas pragaras netikras. Tos kančios retorinės. Tie pasmerktieji deklamuoja. Ta amžinybė yra neskausminga simbolio amžinybė. Prasmengantys ir iškylantys ratai, didingos nuodėmių, kančių, išsipasakojimų, pranašysčių hierarchijos, daugėja šviesos, dorybės ir chorai, teologija ir žinios, prakeiktos ir šventos paslaptys – viskas viskas yra retorika. Jis deklamavo savo epochą. Bet epocha irgi deklamavo. Ir jo poema – tai, jeigu galima taip pasakyti, dviguba frazė: poetas išdeklamavo tai, kas jau buvo visuotinai deklamuojama. Tai šiek tiek primena baruose, kavinukėse sekmadieniais vykstančias paprastų žmonių diskusijas apie futbolą. Ar jie iš tikrųjų dėl to jaudinasi? Nė kiek. Diskutuoja todėl, kad perprato tą žodyną, tą kalbėjimo manierą, o kalbėti apie ką nors kita jiems trūksta žodžių. Žmonija rieda išvažinėtu išsisakymo keliu.

Tuščia poema, kuri egzistuoja nepaisydama tikrovės ir tarytum priešindamasi jai!

* * *

Stok, per lengvai čia tau viskas susiklosto!

Taip lengvai nepabėgsi nuo pragaro, kombinatoriau! Juk vis dėlto jis yra, yra, yra.

Ar pamiršai, kad kodekso, sudėto į „Dieviškąją komediją“, vardu iš tikrųjų, tikrovėje, ant laužo buvo deginami eretikai? Tad vis dėlto toji ugnis degina…

Ir vėl ta velniškoji poema ima man riaumoti visa gerkle! Ir alsuoti kančiomis!

Nepaprastai pamokomas dalykas (šį eksperimentą rekomenduočiau visiems kultūros teoretikams) kartais šiek tiek prisiartinti prie skausmo šerdies. Tai įtraukia. Paskui jau sunku būna išsigauti lauk. O tiesa tampa riksmu ir riaumojimu.

* * *

Bet…

Dabar man vėl ateina į galvą, kad tas realizavimasis tapo galimas tik apskritai lengvabūdiškoje netikroviškumo atmosferoje.

Na taip! Stulbinantis švento Dominiko autoritetas turėjo nužengti tarp „pasaulietinio kalavijo“ oligarchų, tapti politikos, ambicijų, įvairių labai gyvenimiškų apetitų grobiu, užklysti ant biurokratiškų valdininkų stalų, tapti funkcija, užsiėmimu, darbu ir, dar blogiau, patekti į šiurkščias skausmui nejautrių budelių rankas. Koks žmogus, taip palengva nedegraduodamas, išdrįstų sudeginti kitą žmogų ant laužo? Daugybėje pustamsių protų, bukų jautrumui radikali nuodėmės, pragaro, kankinimų idėja turėjo susmulkėti, kad galop plykstelėtų galinga, nepalaužiama liepsna, iš tikrųjų deginančia!

Tad kas tu esi, „Dieviškoji komedija“?

Ar nevykęs mažo Dante’s kūrinys?

Ar galingas didžiojo Dante’s kūrinys?

Ar siaubingas negarbingojo Dante’s kūrinys?

Ar retoriškas meluojančio Dante’s deklamavimas?

Ar tuščias Dante’s epochos ritualas?

Ar netikra ugnis? Ar tikra ugnis?

Netikroviškumas?

Ar sudėtinga, neišpainiojama tikrovės ir netikroviškumo raizgalynė?

Paaiškink, keliautojau, kaip prie tavęs prisigauti?

Vertė Irena Aleksaitė

Dante's Pragaras. Gustave'o Dore iliustracija
Dante’s Pragaras. Gustave’o Dore iliustracija

[1] Čia ir toliau Dante’s vertimas į lenkų kalbą ir interpretacijos paties W.Gombrowicziaus ‒ iš „Dienoraščio“ (į liet.klb. vertė I. Aleksaitė, 1998).

Nuo laurų – iki debesų

 

Aldona Liobytė
Aldona Liobytė

Nuo laurų – iki debesų

Aldona Liobytė

(1915 vasario 24 dieną Vilniuje –1985 metų rugsėjo 1 dieną Vilniuje)

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

Nei kiaulių, nei žąsų neganiau. Niekas manęs neišnaudojo. Ne kožnam pabažnam mane nuskriausti. Tėvas visą mielą gyvenimėlį išdirbo Mindaugo gatvės gėlininkystėje pas Vilniaus šiltadaržių didžponį, vietinį vokietį Velerį. Čia, vėjo malūno bokšte, kuris pumpuodavo vandenį į baseinus, mezgėsi pirmieji mūsų flirtai, čia Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeis nelaimingas. O gėlių žydėjo gausybė – ir žiemą, ir vasarą, ir per šventes, ir šiokiadieniais. Kas galėjo tikėtis, kad gėlių Vilnius pristigs? Tai, matyt, dėl to, kad nebėra mano tėvo, doro žmogaus, gero specialisto, nesvyruojančio lietuvio, kurį visas miestas tuomet vadino ,,pan Antoni“. O gimtuosius mano namus neseniai nugriovė. Senučiukai buvo, atitarnavo. Po mūsų butu dideliuose kubiluose buvo laikomi dekoratyviniai laurų medeliai. Juos gabendavo į visokias iškilmes, akademijas, prašmatnias laidotuves. Gyvenau ant laurų, gal dėl to niekad jų nepasigedau.

Ši ištrauka – iš interviu ,,Dialogas virtuvėje“, skelbto ,,Pergalėje“ Aldonos Liobytės vieno apvalaus jubiliejaus proga. ,,Kiekviena moteris turi tiek metų, kiek ji jaučiasi turinti, o man matos, kad dar toli iki jubiliejaus“, – taip ji sudraudžia pašnekovą, poetą ir ,,Pergalės“ darbuotoją Albiną Žukauską.

Tiesą sakant, rašytojai tuomet sukako šešiasdešimt, o publikuojamo dialogo nei virtuvėje, nei kur kitur su Albinu Žukausku nebūta, bent jau taip tvirtino artimiesiems pati Liobytė. Kitokių pokalbių būta – juk abu autoriai Vilnijos lietuviai, Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai, o dar ir kaimynai Žvėryne.

Tas atseit dialogas (o iš tikrųjų – monologas, klausimai ir atsakymai Aldonos Liobytės) nėra ilgas – tik keli puslapiai, tačiau keliadugniai. Net ir cituotoje ištraukoje tenka šį tą aiškinti… Mano kartos žmones pribloškia vandens malūnas ir gėlių galybė Mindaugo gatvėje, jaunesnius tikriausiai stebins sakinys Kas galėjo tikėtis, kad gėlių Vilnius pristigs?

Liudiju: 1975 metų šaltuoju laiku gauti jubiliatui tinkamą gėlę buvo tikras vargas. Jomis, o tiksliau jais, raudonais gvazdikais, prekiaudavo tik Užkaukazės atstovai kitapus ,,Kronikos“ (liuteronų bažnyčios).

Tikriausiai ne dėl gėlių stygiaus, o dėl pagarbos tradicijoms Aldona Liobytė mėgo švęsti ne gimimo, o vardo dienas – gegužės 22 dieną. ,,Giminės ir svečiai plaukė kaip skėriai. Per vardines plaukė penkias dienas“, – taip Liobytės yra užrašyta. Būtent ši diena pasirinkta mokslinei konferencijai ,,Aldona Liobytė ir jos laikas“ (rengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Vileišių rūmai konferencijos dieną gaubėsi lietaus skraiste. Nedidelę salę puošė ne tik rašytojos portretas, bet ir vešli bijūnų puokštė, tokia įprasta pavasario pabaigai – vasaros pradžiai, nuo Aldoninių iki Antaninių… Bandžiau skaičiuoti susirinkusius žmones. Šimtas. Tikrai šimtas, o gal ir daugiau.

Konferencijoje būta ne tik mokslo. Godžiai klausiausi rašytojos artimųjų prisiminimų.

,,Prisiminus sugrįžta vaikystės šviesa“, – taip savo pasakojimą pradėjo Aldonos Liobytės dukra medikė Gintarė Breivienė. Jos pasakojime – ne tik žmonės, bet ir Žvėryno paukščiai, katės. Visiems priklydusiems užteko maisto, o sparnuotiesiems ar keturkojams – lesalo, ėdesio.

Regis, dabarties žmones labiau nei Aldonos Liobytės pasakos, apysakos, pjesės vilioja jos laiškai – žaismingi, atviri, drąsūs, net kandūs. Nemenką jų pluoštą skaitė rašytojos giminaitė (sūnėno Mikalojaus Vilučio dukra) aktorė Aldona Vilutytė. Kai kurie tą dieną pagarsintieji laiškai glūdi knygoje ,,Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995). Kiti pasirodys naujai rengiamoje, kur kas išsamesnėje knygoje.

Štai laiškas iš Palangos (1961. IV. 26) bendramokslei ir bičiulei mokytojai Onai Dabrilaitei:

Miela Onute,

esu Palangoje <…> Prieš išvažiuojant Rašytojų sąjungos valdybos išplėstame posėdyje (su spaudos, Šviet. Ministerijos ir kitokiais atstovais) Kubilinskas skaitė raštą, kuriame surašyta mano 10 metų kenkimo istorija. Ką veikiau tuos likusius 2 metus, neatsimenu – turbūt ilsėjausi nuo kenkimo. O dabar reikia ilsėtis nuo Kubilinsko. Mat protokolavau jo pranešimą (o gal skundą?) ir stengiausi rašyti žodis žodin. <…> ,,Kur buvo mūsų akys? Bloga dvasia leidykloje“ ir t.t., ir t.t. Norėjau, kad liktų šitai istorijai. Juk svarbu pagarsėti, nepaisant kokiu būdu. Dabar taip gera – nei kenkti kam beturiu, nei pykti nesinori.<…>         

Dailininkas Petras Repšys konferencijoje prisiminė: ,,Namas – kaip bičių avilys. Vieni ateina, kiti išeina. Mane ištrenkė už ,,gerą“ elgesį iš instituto. Ji paskambina: ateini pas mane valgyti. Griežtai. Aš tiesiog jos bijojau ir ji visą mėnesį mane šėrė, kol įsidarbinau ir pradėjau gauti algą. Prisimenu jos balsą. Dukters Gintarės balsas pasiskolintas iš mamos“.

ALMeta_195_302x353

Rašytojas Kazys Saja prisiminė ne tik 1957 metus, kai atnešė į leidyklą savo žymiąsias ,,Klumpes“. Pasakojimas nuklydo į tolimąsias JAV, kuriose Kazys Saja sutiko Aldonos brolį Vytautą ir… jį palaidojo… Prisiminimui atvežė šermenų metu sakytų kalbų garso įrašą.

Istorikė Skirmantė Kondratienė – JAV lietuvė. Stažuodama Lenkijoje, Veteranų namuose lankė ligotą poetą Juozą Kėkštą. Pas jį sutiko Aldoną Liobytę ir Kazį Sają. ,,Tai buvo prieš penkiasdešimt metų, ‒ pasakojo p. Kondratienė, ‒ pirmasis įspūdis: kokia graži lietuvių kalba“. Skirmantė Kondratienė prisipažino ilgainiui suvokusi Liobytės šmaikštumo paslaptį: ,,Tai – liūdno žmogaus humoras. Jei nejuokautų – išprotėtų.“

Dailininką, rašytoją Mikalojų Vilutį vargu ar gebėsiu atkartoti.   Teisinga yra atsiversti ,,Šiaurės Atėnus“ (2011 12 09) arba http://satenai.lt/2011/12/09/gyvenantys-zmones/ ir pasiskaityti. Dar aistringiau apie savo tetą (mamos Emilijos seserį) dailininkas pasakoja ,,Literatūroje ir mene” (2015 02 06) arba http://literaturairmenas.lt/2015-02-06-nr-3507/2302-publicistika/3677-mikalojus-vilutis/teta-aldona/

Mokslo žmonės konferencijoje aptarė Aldonos Liobytės literatūrines pažiūras, socialumą, netautosakinę kūrybą vaikams, jos kūrinių iliustracijas, pasakų pasaulį, vertimus… O mano atmintyje sukosi viena ilgoka frazė iš jau minėtojo ,,pokalbio“ žurnale ,,Pergalė“.

Aldona Liobytė, 1934 m.
Aldona Liobytė, 1934 m.

Prispirta turiu jums prisipažinti: aš niekados tikra rašytoja netapau. Tiesiog sukiojausi apie literatūrą, permaniau kai kurias amato paslaptis, štai ir viskas. Bežaisdama su vaikais, tarp dviejų košės pamaišymų, kepiau smėlio bandeles.

Tos ,,smėlio bandelės“ – tai nemenka knygų stirta, šiuo metu svyrinėjanti ant mano rašomojo stalo. Iš Ignalinos viešosios bibliotekos aną dieną parsinešiau jų net šešias. ,,Bandelės“ neataušo.

Kurią aptarti?

Naujausia – ,,Kiškelis Baltakakliukas“ (Žara, 2005). Rankraštį archyvuose rado žurnalistas, vertėjas Audrius Musteikis, vertas ištikimojo Aldonos Liobytės riterio vardo. Jo pasakojimą apie rašytoją skaitykite http://lzinios.lt/zinios/Zmones/aldona-liobyte-linkejimai-nuo-debeselio/199689

Tikriausiai daug kas rinktųsi knygą ,,Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“, šešių pasakų rinkinį, iliustruotą Birutės Žilytės (Vaga, 1985). Juk ne kartą Aldona Liobytė tapatinta su ta mergaite…

Bet man mieliausia ,,Tėveli, būk mažas“ (Vaga, 1983). Tai – antrasis, papildytas leidimas. Jame aštuoni tekstai, apsakymai ir pasakos. Vienas jų – ,,Grįžk į girią, Ragute“ – itin realistinis. Tai tikra istorija apie miške rastą leisgyvę stirnaitę, visą vasarą pamiškės sodyboje globotą, augintą. O kas toliau?

Kol buvo šiltas ruduo, aš keliskart važinėdavau į girią Ragutės lankyti. Vos tik man pašaukus: ,,Ragute, Ragute!“ ji, brazdindama lazdynus, krėsdama rudens pakąstus lapus, traškindama sausas šakas, atšlamėdavo pas mane. Mudvi eidavme kartu grybauti. Ji labai mėgo lepšius ir raudonikius, tačiau pati neraudavo – močios pareiga vaiką vaišinti. Iš mano rankų šlamšdavo pasigardžiuodama, net seilė varvėdavo… <…> Tą patį vakarą turėjau grįžti į miestą. Užsukau atsisveikinti pas kaimynus. Kai išėjau, buvo tokia juoda naktis, kad nosies galo nematyti. Tik ūmai bakstelėjo man į šoną švelni galvelė. Tai buvo Ragutė. Ir ji nenorėjo skirtis. Ir ji jautė, kad tai paskutinis kartas.   

Aldonos Liobytės pavyzdiniu kūriniu dera vadinti knygoje publikuojamą apsakymą ,,Sunki mama“. Pasakojama, kad šis kūrinys atkeliavo iš… sapno. Rašytojai sapnavosi, kad viena dukterų jos atsisako, išeina gyventi pas kitą mamą… Apsakymas papasakotas pirmuoju asmeniu, naratorė – trylikametė mergaitė, trokštanti ne tik mamos, bet ir tėčio meilės. Ir pagaliau jis pasirodo – turtingas, dosnus… Pamotė, praminta Mapote – jauna, graži. Jų šuniukas – meilus, baltas. Tačiau kodėl tik savuose namuose mergaitė patiria jausmą ,,visi kampai žydi“?

,,Raganos širdis“ – suprantama kiekvienam, kas augo mieste, netelpančiame savuose drabužiuose. Menkose lūšnelėse tebegyveno senbuviai, tačiau daugiabučių naujakuriai jų privengė, net niekino.

Kaimynai jos nemėgo ir vadino sena ragana. Vaikai buvo įsitikinę, kad naktimis ji skraido ant šluotos, o jeigu neišskrenda ilgam ant Šatrijos kalno, kur vyksta raganų subuvimai, tai tik dėl to, kad jos ilgi sijonai kliūva už televizijos antenų.

Ragana kaimynams tampa įdomi tik tada, kai parsineša siuntinį iš Amerikos, bet… ar tikrai tas siuntinys vertas dėmesio? Kas jame?

Vaikystėje ir aš esu gavusi siuntinį. Kas, kad ne iš Amerikos. Gavau siuntinį iš tetos Aldonos, nors nė truputį nebuvome pažįstamos. Siuntiniu vadinu tas knygas, kurias dirbdama leidykloje laimino Vaikų ir jaunimo redacijos vedėja Liobytė. Kartais sveiko gyvenimo puoselėtojai mus tikina: ką valgome, tuo ir esame. Mąstyti galima ir kitaip: esame tuo, ką skaitome.

Teveli

Godžiai skaičiau Bronės Buivydaitės ,Auksinį batelį“, Elenos Spurgaitės ,,Žaliapūkę“. Abi autorės Liobytės adoruotos, atrastos, skatintos. Mano mokyklos metų aukso fonde – Halinos Snopkievicz ,,Svajonės ir dvejonės“, iš lenkų kalbos knygą vertė, kaip jau supratote, Aldona Liobytė.

Dabar man jau pats laikas stiprintis šešių dešimčių sulaukusios Liobytės išmintimi: ,,Mes, sukalkėjusi karta, mėgstam duoti gerus patarimus, kai nebegalim duoti blogų pavyzdžių“. Arba: ,,Sakau – civilizacija, sakau – pažanga, o pati sau tariu: metas pasivaikščioti debesėliais. Bet ir nuo debesėlio linkėsiu Jums sveikatos ir pakajaus“.

Pastarasis pažadas užrašytas 1977 metais. Debesijon rašytoja iškeliavo 1985-ais. Laumės jai skyrė rugsėjo pirmą dieną.

Virselis

 

Prie Marijos lempos

 

Marija Mašiotaitė apie 1914 m.
Marija Mašiotaitė apie 1914 m.

Prie Marijos lempos

Apie bibliografę ir rašytoją Mariją Mašiotaitę-Urbšienę

(1985 metų birželio 24 dieną Rygoje – 1959 metų kovo 2 Kaune)

Gintarė Adomaitytė

 

Šalia manęs – solidi knyga. Tai ‒ ,,Prano Mašioto šviesa“, išleista 2013 metais. Tais, kuriais minėjome rašytojo jubiliejų – net vieną šimtą penkiasdešimt! Minėjome ir Marijampolėje, jos kolegijoje, ir Vilniuje, Knygų mugėje bei Rašytojų klube. Pamenu, kaip skelbdamas manąjį pasisakymą, vaikų literatūros autoritetas Kęstutis Urba tartum nubrėžė vėžes: ,,Ar rašytum Pranui Mašiotui rekomendaciją stoti į Lietuvos rašytojų sąjungą?“.

Savaime suprantama: rašyčiau, kaip nerašysi. Rašyčiau ir jo dukrai Marijai Mašiotaitei-Urbšienei. Kas, kad kiekybiškai jos parašyta nedaug. Svarbiau, kaip parašyta. Jei ne Marija Mašiotaitė, jei ne jos prisiminimai ,,Prie žibalinės lempos“, kažin ar taip artimai pažintume Mašiotų šeimą. Daugybę dalykų galėtume tik spėlioti.

Sklaidome knygos puslapius ir pasineriame į XX amžiaus pradžios Rygos gyvenimą – jos aikštes, gatves, parduotuves, poilsiavietes, teatrus, koncertus, mokyklas. Klaidžiojame senamiesčiu ir naujamiesčiu – mokytojas Mašiotas kadaise svajojo tapti architektu, tad kartu su šeima, išėjęs pasivaikščioti, atidžiai apžvelgdavo kiekvieną naujai statomą namą. Patys gyveno Gertrūdos aikštėje – mažoji Marija, klūpodama prie lango, įsivaizduodavo matanti gandrus, atnešusius jaunesnį brolį. Gyvenimas vyko žibalinių lempų šviesoje. Sakytum, būta namuose jaukumo, meilės, dėmesio sesei ir broliams (gandrai atnešė ir antrąjį). Bet… tas amžinasis bet…

Mašiotų šeima Rygoje apie 1912 m. Iš kairės į dešinę: Marija Mašiotienė, Marija Mašiotaitė, Donatas Mašiotas, Pranas Mašiotas, Jonas Mašiotas
Mašiotų šeima Rygoje apie 1912 m. Iš kairės į dešinę: Marija Mašiotienė, Marija Mašiotaitė, Donatas Mašiotas, Pranas Mašiotas, Jonas Mašiotas

,,Susėdusios salonėlyje ant kanapos, matydamos mane prabėgančią iš vienų durų į kitas, tetulės sakydavo motinai:

‒ Bet ir negraži gi tavo ta mergaitė. Kas kita berniukas – dailus, storas, ramus. Kokie gražūs jo plaukai.

Nors tada dar negalėjau perprasti žmogaus grožio reikšmės gyvenime, tie palyginimai neliko be įtakos man. Pasidariau labai drovi ir nedrąsi visam gyvenimui. Maža būdama, bijodavau žmonių, o motinos verčiama pasisveikinti, užsidengdavau veidelį ranka, sakydama ,,nežiūriu, nežiūriu“, o tuo tarpu smalsiai žvelgdavau pro praskėstus rankos pirštus ir sukeldavau svečių juoką“.

Pro tuos praskėstus rankos pirštus Marija, dažniau vadina Munyte, tiek daug visko pamatė, o vėliau ir mums papasakojo. Prisiminimai, apimantys XIX amžiaus pabaigą ir XX amžiaus du dešimtmečius, kelia juoką pro ašaras. Ypač tiems, kurie žino, kaip ir kada skaidrūs Munytės sakiniai buvo rašyti. Esama ir žaismingų autorės piešinių – tos autorės, kuri apie save vaikystėje manė, kad dailei esanti negabi. Ir muzikai. Ir matematikai. Ir… ir…

Mašiotų šeima Rygoje glaudė giminaitę, švelniai vadintą Pipa. Štai Pipą Marija laikė gabia ir labai graužėsi, kad neturtingos giminaitės niekas nemoko muzikos, dailės. Juk Pipai, pasak Munytės, viskas taip lengvai einasi. Ilgainiui paaiškėja, kad ,,negabioji“ Marija kiekvienus mokslo metus baigdavo su pagyrimu, Pipa gi buvo trejetukininkė (pagal anų laikų balus nuo vieneto iki penketo).

Rygos realinė mokykla, kurioje 1891-1915 m. mokytojavo P. Mašiotas ir kurią lankė Marija Mašiotaitė
Rygos realinė mokykla, kurioje 1891-1915 m. mokytojavo P. Mašiotas ir kurią lankė Marija Mašiotaitė

Mokytojų vaikai yra reiškinys, vertas atidaus tyrinėjimo. Mokytojo Prano Mašioto vaikai – taip pat. Mašiotas, priešingai nei daugybė matematikų, garsėjo švelnumu, kantrybe, gebėjimu susitarti su ūžaujančia berniokų klase. Mokydamas Munytę, netekdavo kantrybės. Nepaisant to, pasiuntė ją į Maskvą studijuoti matematikos…

Marija Mašiotaitė Maskvos aukštųjų moterų kursų studentė apie 1915 m.
Marija Mašiotaitė Maskvos aukštųjų moterų kursų studentė apie 1915 m.

Gerokai vėliau, jau tarpukario Kaune, 1935 metais Marija parašys pasakojimą ,,Rašytojas ir jo padėjėjai“. ,,Tikra apysaka“ – tai saviironiška kūrinio paantraštė. ,,Apysakoje“ Marija prabils šunų, kuriuos laikė Mašiotai, balsu. Savo tėvą, anksti pražilusį, vadins Baltagalviu. Kalaitė Pusė didžiuojasi: ,,Išsivedu Baltagalvį už miesto ar į mišką, ar į pievas. Ten juk oras sveikiausias. Pagaliau ir pati nemėgstu gatvėmis vaikščioti, miške ar pievoje kas kita. Baltagalvis ploja delnais, neva mane gąsdindamas, o aš bėgioju pievoje. Miške Baltagalvis renka kankorėžius, svaido juos, aš bėgu, ieškau ir parnešu jam. Taip gerai išjudinusi, visus jo sąnarius išmankštinusi, parsivedu namo“.

Pasak Marijos, ji kalaitės Pusės balsu prabilo tik todėl, kad pralinksmintų tėvą ir paskatintų teberašyti vaikams. Šiek tiek gaila, kad tėvas nepaskatino dukters parašyti dar kelių apsakymų ar apysakų… Marijos Mašiotaitės plunksna lengva.

Pasakojimą ,,Rašytojas ir jo padėjėjai“  rašė jau sulaukusi keturiasdešimties. Buvo ištekėjusi už diplomato Juozo Urbšio, mačiusi daug miestų ir valstybių. Ko gero, atradusi tikrąjį savo pašaukimą: glūdėti bibliotekose, rinkti žinias apie Lietuvą, publikuotas užsienio spaudoje, jas kantriai bibliografuoti.

Iš viso to, kas čia jau parašyta, tikriausiai aišku: Marija nebuvo ir nenorėjo būti salonų liūte. Ji tartum tebežiūrėjo į platųjį pasaulį taip, kaip vaikystėje: slapta, bet smalsiai, iš atokaus salono kampo. Tačiau prisipažįsta, kad labai mėgo šokti, tad iš to kampo tekdavo iškeliauti.

Dabar jau pats laikas pasakyti, kad Urbšiams (Užsienio reikalų ministrui ir bibliografei) teko iškeliauti ne tik iš ministerijų kabinetų, diplomatų susitikimų, jaukių salonų. Ir iš Lietuvos. Jiedu buvo deportuoti, kalinami Rusijos kalėjimuose, vienutėse.

Marija Urbšienė-Mašiotaitė ir Juozas Urbšys. Nuotraukos, darytos Vladimiro kalėjime
Marija Urbšienė-Mašiotaitė ir Juozas Urbšys. Nuotraukos, darytos Vladimiro kalėjime

Būtent vienutėje ir radosi džiugieji, optimizmu persmelkti Marijos atsiminimai. Pagaliau išleista į laisvę, savo užrašų neteko, bandė juos atkurti Viaznikuose – tame Rusijos provincialiame miestelyje jiedu rado sau šiokį tokį būstą. Net darbą rado diplomatas – dirbo pirtyje kasininku, laiškuose juokaudamas didžiavosi, kad kasdien išmaudo net kelis šimtus žmonių.

Viaznikuose juodu aplankė viešnia iš Lietuvos – Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Gerokai vėliau ji prisiminimuose pasakojo, kad ir ten, apšiurusiame miestelyje, toli nuo Lietuvos, praalkę ir apskurę, jiedu liko orūs ir… žaismingi. Menkoms gatvelėms suteikė Paryžiaus gatvių vardus – tik pamanyk, klydinėjo Eliziejaus laukais…

Apie diplomatą Juozą Urbšį pasakojimų galime rasti daug – periodinėje spaudoje ir knygose. Tačiau vienas apibūdinimas yra retas. Danutė Čiurlionytė Juozapėlį vadino žmogumi stirnos akimis. Būtent tas stirnakis pasistengė, kad dingę žmonos prisiminimai būtų atrasti, kad taptų jie knyga ,,Prie žibalinės lempos“ dar prie sovietų valdžios.

Autorė savo knygos nebesulaukė. Grįžę iš Viaznikų, Urbšiai glaudėsi Kaune, pas Sofiją Čiurlionienę. Munytė glūdėjo bibliotekoje, tuomet vadintoje Respublikine (vėliau biblioteka persikėlė į Vilnių, dabar vadinama Martyno Mažvydo vardu). Gavo sau kampelį, jame bandė atkurti prarastus bibliografės darbus.

Marija Urbšienė-Mašiotaitė. Respublikinė biblioteka, apie 1958 m.
Marija Urbšienė-Mašiotaitė. Respublikinė biblioteka, apie 1958 m.

Daugiau žinių apie Mariją Mašiotaitę-Urbšienę mieli skaitytojai ras MENO BANGŲ enciklopedijoje.

Baigdama šį pasakojimą, leisiu sau šiokį tokį pasažą…

Knygų, kuriose pasakojama apie Mariją, nėra daug. Rašydama rėmiausi šiomis: Danutės Čiurlionienės-Zubovienės ,,Patekėjo saulė“, Unės Babickaitės-Graičiūnienės ,,Atsiminimai. Laiškai. Dienoraščiai“, Juozo Urbšio ,,Prisiminimai“, jau minėtąja ,,Prano Mašioto šviesa“.

Vienoje Vilniaus bibliotekų (ne Martyno Mažvydo, tikrai ne) jauna bibliotekininkė palinko prie kompiuterio ir ilgokai stebėjosi keista, niekada jai negirdėta pavarde: Mašiotaitė. Pyktelėjau. Ar galima dirbti  bibliotekoje ir nieko nežinoti apie vieną žymiausių Lietuvos bibliografių? Pyktelėjau ir… čia pat nurimau. Marijos Mašiotaitės ,,Žibalinės lempos šviesoje“, jos akivaizdoje, pykti negalima. Neįmanoma. Neleista. Juokauti – taip.

Vienaip ar kitaip, Lietuvos bibliotekininkų dar laukia rimtas darbas: surinkti į vieną knygą viską, kas tik apie  Mariją parašyta. Šviesos bus daugiau.

 

 

 

 

 

Žemaitė: „Kur kas norėjo, ten galėjo mane prirokuoti…“

Zemaite_be_skaros

Žemaitė: „Kur kas norėjo, ten galėjo mane prirokuoti…“

Neringa Mikalauskienė

Šiemet sueina 170 metų nuo rašytojos Žemaitės gimimo. Šimtas septyniasdešimt! Viena vertus, šiurpuliukai per nugarą perbėga ‒ tiek laiko mus skiria nuo jos, rašiusios savo kartai, bet likusios mums. Kita vertus, atrodo, kad ji buvo amžinai, vis tokia pat ‒ amžinąja skarele apsigobusi… Sėdi akmeninė viename iš Vilniaus skverelių Gedimino prospekte, žvelgia nuo jau taip pat istorija tapusio 1 lito banknoto, o šiemet ‒ netgi nuo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto marškinėlių bylojanti: „Man nereik cackų pacackų!“, kaip dabar madinga sakyti ‒ „aktualizuota“. Ir lydės ji mus tuo savo rūsčiu žvilgsniu. Labiau gal sukurta, nei iš tiesų buvo. Sukurta tokia, kokios reikėjo anuometei Lietuvai, išvargusiai spaudos draudimą ir žengiančiai pirmuosius žingsnius Nepriklausomybės linkui, ‒ kūryboje detaliai fiksavusi senąjį lietuvišką kaimą, dramatiškus šeimų likimus, kai, rodos, jokio pasirinkimo nėra, ypač moteriai, kurios laimė ‒ tai „laimė nutekėjimo“… Netgi jei ir iš meilės. Sako, iš meilės ir pati Julija tekėjusi ‒ bajoraitė už mužiko Lauryno Žymanto.

Mano tėvas buvo bajoras Antanas Beniuševičia, motina ‒ Julijana Scepuraitė, irgi bajorė. Motina sakėsi net iš didelių ponų kilusi, toli kur, apie Vilnių, turėjusi giminėje turtingų dvarininkų, kunigų, kanauninkų… Bet mes, vaikai, juos iš pasakojimo težinojom, pačios tos giminės nepažinom.

Taigi bajoriška kilmė ‒ nebūtinai dideli turtai, veikiau tai buvo prisiminimas apie juos. Julija gimė 1845-aisiais, gegužės 31 d. (pagal naująjį kalendorių ‒ birželio 4-ąją), augo Bukantiškės dvarelyje, netoli Šateikių. Tėvas buvo „grapo Plioterio urėdas“ ‒ ūkvedys, motina ‒ šeimininkė, nemokėjusi rašyti, tik skaityti skaitė lenkiškas maldaknyges ir labai rūpinosi, kad vaikai įprastų gražiai lenkiškai šnekėti. Juliją skaityti mokė tėvas, tik knygų ji nedaug turėjo, daugiausia, žinoma, lenkiškas, ir kelias žemaitiškas.

Autobiografijos (1921) sužinome, kad vaikystėje buvo gerokai padykusi, gyvo charakterio mergaitė. Pas dėdiną išleista mokytis, vis tiek vietoje nenustygdavo ko nors neiškrėtusi.

Mokė mus visokio mandagumo, apsiėjimo, manieros, šokių… Visko mokė į gerą, nuo blogio perspėliojo, bet manęs nuo melavimo neatpratino.

Iš pat mažo pati iš savęs labai gudriai mokėjau pameluoti, ką blogo padariusi ‒ išsiginti, išsisukti… Nors mane motina ir vyresnės seserys tankiai sugaudavo bemeluojant, gėdindavo, sarmatindavo, ir aš prisižadėdavau niekuomet nebemeluoti, tik teisybę sakyti, bet nė justi nepasijusdavau, kaip vėl by ką pamelavusi.

O štai ir nuotykis…

Sykį atvažiavo svečių kaimynai Underavyčiai, sykiu jos brolis Sirutavyčia ‒ kavalierius. Solovjovo vyresnioji duktė Maša, gal penkiolikos metų mergaitė, pasišaukusi mane į pagalbą įvėlėme akmenį į Sirutavyčios ploščiaus rankoves. Prieangyje buvo pakabintas. Man uždraudė, saugok Dieve, nieko nesakyti ir neprisipažinti… Išvažiuojant tas ponaitis tampo, tampo savo ploščių, drasko rankoves supykęs… Mūsų panos ir ponios ir daktaro mokytoja Nadiežda Ivanovna padeda akmenį išvelti, atsiprašinėja už tokį nesmagumą, žada ištirti ir nubausti, kas taip padarė…

Skaitai tokius pasakojimus, ir tarsi artimesnė Julija tampa. Vaikas kaip visi ar bent dauguma vaikų. O paauglystėje?..

Vasarą su jaunimu lakstėme uogauti, grybauti, namie mokėmės šokti, žaisti, o apilsusios kortomis lošėme, kol mane neprišauks prie kokio darbo.

Taip ir įsivaizduoju būsimąją rašytoją kortomis pliekiančią!

Paauglystėje Julija buvo šventai įsitikinusi, kad Lenkija yra tikroji jos tėvynė, o 1863-ųjų metų sukilėliai lenkai ‒ didvyriai ir kankiniai. Praėjus keleriems metams po sukilimo, dėdinai nusigyvenus, teko Julijai eiti tarnauti į Džiuginėnų dvarą.

Tame dvare radau tarnaujant Lauryną Žymantą. Pasirodė man jis toks pat didvyris, kaip ir anie; turėjo ir čemarkas, konfederatkas, diržus, ilgus batus, žodžiu sakant ‒ tokius drabužius, kokius miškuose tankiai mačiau ant klausiukų nugaros. Taip pat ir jis buvęs užsirašęs į kokį pulką, išėjęs į mišką, bet rusai veikiai jo pulką išblaškę, ir jis parbėgęs namo. Labai sugebėjo pasakotis, kiek kame kentėjęs, kaip buvęs atimtas į dvarą nuo tėvų dešimties tik metų vaikas, kaip turėjęs vergauti daugiau kaip dvidešimt metų dykų dykai, be skatiko algos, kiek kentėjęs vargęs bado ir šalčio, kaip buvęs didesniųjų stumdomas…

Jautriai merginai tokios kalbos veikiausiai darė didžiulį įspūdį. Įsimylėjo Julija.

Man rodėsi, jog darau lyg kokį pasišventimą, įstodama į mužikų eilę, ‒ nutekėjau.

Žinoma, apie tas ‒ nelygias ‒ vedybas mes išgirstame vyresnėse klasėse. Žinoma, žavimės Julijos užsispyrimu, atrodo mums, kad ji atkakliai gina savo teisę mylėti. Ko mokytojai nepamini (o ir pati Žemaitė autobiografijoje nerašo) ‒ jog tai veikiausiai buvusios vedybos, kaip tuomet ir dar dabar pasitaiko girdėti sakant, ne tik iš meilės, bet ir „iš reikalo“. Julija laukėsi trečią ar ketvirtą mėnesį.

Sako, „Topylis“ yra autobiografiškiausias jos apsakymas. Galbūt, jei būčiau sužinojusi apie tai mokykloje, į Žemaitės kūrybą būčiau įsiskaičiusi įdėmiau. Tuomet neatrodė, kad ji rašo apie jaunus žmones, mokytojai to neakcentavo. Nesakė ‒ žiūrėkit, tai „Topylio“ Zosei ne daugiau septyniolikos, taigi, jūsų amžiaus. Užtat ir atrodė ji mums tartum… pasendinta. Galbūt rūpesčių, o gal ir paties pasakojimo ta tolima, paauglių miestiečių ausiai keistai skambančia kalba.

Juokdavomės iš ta kalba apipasakoto kito Žemaitės apsakymo veikėjo, kartodavome: „…burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečioką agurkas!“, o kas tas trečiokas? Ai, nesvarbu… Bet Vingių Joną juk atpažinote? Taip ryškiai tas paveikslas sukurtas, kad per tiek metų jo vardas bendriniu tapo ‒ apkiautusį tinginį, žiūrėk, taip ir pavadiname ilgai nemąstydami. Ir vėlgi ‒ mažai kas žino, kad apsakymas „Marti“ taip pat turi savą paslaptį ‒ veikiausiai Katrė laukėsi, kai nuo vežimo šieną kraudama nukrito. Nepastebėjo tada jos niekas, kai pakilusi į šieno kupetą įlindo savo dalios apmąstyti:

Tokios tai meilės trokšta mano širdis? Kad bent būtų prisiartinęs, bent žvilgterėjęs… Kad taip būčiau negyvai užsimušusi, vis tiek, o gal dar ir pasidžiaugtų?! Toks tai užmokestis už mano darbą ir vargus… Bevelyčiau varlele šokavusi, neko į tokių beširdžių nagus pakliuvusi… Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės… O ar padės ką?.. Sukelsiu tik triukšmą, ir be to mano broleliai baudžiasi Joną priperti… Ką tai padės, jam širdies neįdės! Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nepadeda, piktuoju nė tiek.

A. Kučio ikiustracija Žemaitės apsakymui "Marti"
A. Kučo ikiustracija Žemaitės apsakymui “Marti”

Katrė bando susitaikyti su likimu, bet jos žodžiuose daug išminties ‒ smurtu prieš smurtą nepakovosi. Iki šiol stebina Žemaitės sugebėjimas situacijas, į kurias patenka jos veikėjai, perteikti tiek jų pačių monologais, tiek dialogais, kurie dažnai kibirkščiuoja emocijomis, rodos, ne kumščiais, o žodžiais veikėjai kovoja ‒ kuris kurį nugalės, kuris kurį įtikins savo tiesa?..

Na ir dar viena Žemaitės mįslė ‒ kaip ji sugebėjo šitaip gyvai, vaizdingai kurti, jei rašyti apsakymus pradėjo būdama maždaug penkiasdešimties? Nejau talentas iš niekur nieko prasiveržė, tereikėjo paskatinti? Vėlgi vargu. Jos kūrybos tyrėjai užsimena, jog galėjo būti ir ankstesnių bandymų rašyti, tiesa, lenkiškai, tačiau tų bandymų neišliko. Dar, sako, Žemaitė kurdavusi vaizdelius savo kaimo žmonėms pamokyti. Tik oficialia jos kūrybos pradžia laikomas Povilui Višinskiui parodytas ir Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895-aisiais išspausdintas „Rudens vakaras“.

Nudžiugusi žiūriu ‒ mano raštas pataisytas, sakiniai sutrumpinti, kai kurie žodžiai išmesti, rašyba pataisyta, visam apsakymėliui duotas kitas vardas (mano buvo „Piršlybos“), duotas ir man „Žemaitės“ vardas. Ne tik man džiaugsmas, bet ir mano vaikams ‒ grobsto skaito mamos raštą! Vyras tik raukosi, baugina, kad per tuos niekus galima esą įkliūti.

Matyt, prasiveržė tuomet žemaitiškas Julijos užsispyrimas. „Žemaite“ tapusi, kūrybos jau neužmetė.

Pirmasis Žemaitės kūrybos leidinys "Paveikslai" (išleistos 3 knygos 1899‒1901)
Pirmasis Žemaitės kūrybos leidinys “Paveikslai” (išleistos 3 knygos 1899‒1901)

Ką reiškia atrasti Žemaitę sau?

Žemaitė būna įdomi vaikystėje. Pamenu, dar vaikas skaičiau jos vaizdelius iš Rinkinėlio vaikams: „Kaip Jonelis raides pažino“, „Geroji Onelė“, „Mikė kvailutis“… Mokykloje, prisipažinsiu, ji nebuvo labai įdomi. Įsidėmėjau tik mokytojos pasakojimą, kad lauko gale su Višinskiu sėdėdavusi ir apie lietuvybę ir literatūrą kalbėdavusi pypkę papsėdama. O jos kūryba tuomet man, ant miesto asfalto be kaimo užaugusiai paauglei, atrodė tolimesnė nei fantastika, kurią ryte rydavau naktimis. Ir tik vėliau supratau, kad visa tai, apie ką ji rašo, niekur nedingo.

Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis vis dėlto palieka toks pat pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Nors žmoneliai vis mainosi, vieni mirdami, kiti į jų vietą gimdami, augdami, senėdami ir vėl mirdami, bet prigimtis palieka vis ta pati, su tomis pačiomis, visada vienokiomis oro atmainomis.

Tai iš „Sutkų“. Bene vienintelio, kaip dabar teigiama, apsakymo, kuriame Žemaitė pavaizdavo idealius vyro ir žmonos santykius. Sako, kiti jos apsakymai ‒ sodresni, paveikesni. Nes ir tuomet, ir dabar esama „laimės nutekėjimo“ ‒ tiek nuolankumo, tiek nesitaikstymo su visuomenės nuomone, maišto prieš hierarchiją, vyro dominavimą. Sako, Žemaitė buvo feministė. Tikrai. O permąstydama jos pačios biografiją netikėtai apčiuopiau gal labai tolimą, bet vis dėlto ‒ panašumą į Astridą Lindgren. Julija ‒ tokia pat guvi, energinga, išdykusi vaikystėje, tokia pat maištinga paauglė, jauna mergina, padariusi savaip ‒ ištekėjusi už mužiko ir, kaip pati vėliau pripažino: Dabar įkritau kaip muselė į išrūgas. Bet ‒ atlaikiusi, išgyvenusi. Nežinia, koks būtų buvęs jos sprendimas, jei būtų gimusi ne 1845-aisiais, o kaip Astrida ‒ 1907-aisiais. Galbūt irgi nusirėžusi plaukus ir viena su vaiku išvykusi į Vilnių, kaip kad Astrida ‒ į Kopenhagą, vėliau ‒ į Stokholmą užsidirbti? Žemaitė tik po vyro mirties persikėlė į Vilnių ir stačia galva puolė į visuomenines veiklas, šelpė per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjusius lietuvius, rinkti aukų nusitrenkė net iki Amerikos. Tokios patirties jai galima tik pavydėti.

 

Žemaitė, 1915 m. Vilnius.A. Jurašaičio nuotrauka
Žemaitė, 1915 m. Vilnius. Aleksandro Jurašaičio nuotrauka

Pavydėti galima ir žvilgsnio į žmones, tapusius jos kūrinių personažais, ‒ skvarbaus, analitiško, rodos, kiaurai permatančio jų santykius. „Man ji ‒ tarsi lietuviškasis Emilis Zolia“, ‒ pastebėjo bičiulė, kai pasakiau, kad rašysiu straipsnį „Meno bangoms“. Bičiulė ‒ ne filologė, o dailininkė, kurianti knygų dizainą ir jas maketuojanti. Sakė, prieš metus ar porą vėl skaičiusi Žemaitės apsakymus. Savo malonumui. O aš iki šiol galvojau, kad pažintis su Žemaite, jei nesi filologas, baigiasi mokyklos suole…

Ne. Visada gali būti nauja pradžia.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantės su Žemaitei skirtais marškinėliais. 2015 m. Nuotrauka iš A. Kučinskienės asmeninio archyvo
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantės su Žemaitei skirtais marškinėliais. 2015 m. Nuotrauka iš A. Kučinskienės asmeninio archyvo

 

Įdomų interviu apie Žemaitę ir jos kūrybą galima paklausyti čia:

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011731025/ka_man_skaityti_2015-06-04_12_12

O štai čia ‒ jos muziejus Bukantėje (tėvų namuose). Aplankykit.

Žemaitės tėvų sodyba Bukantėje. Šiuo metu ten įkurtas Žemaitės muziejus
Žemaitės tėvų sodyba Bukantėje.

Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja, arba Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje

H.Ch.Andersenas
H.Ch.Andersenas

Diena, kuri mus vienija, jungia, sieja

arba

 Hanso Christiano Anderseno šviesoje ir šešėlyje

Gintarė Adomaitytė

Būtent taip – mus vienijančia, jungiančia, siejančia – diena Balandžio 2-ąją įvardija docentas, literatūrologas Kęstutis Urba. Ne veltui rašau Balandžio 2-ąją didžiąja raide – tai ne tik Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Tai – Tarptautinė vaikų knygos diena.

Savąją meilę ir pagarbą Andersenui jau esu išliejusi knygoje ,,Sparnuotos iškabos“. Nemanau, kad šį kartą galėčiau ką nors prie ten publikuoto pasakojimo pridėti ar atimti. Nutariau elgtis kitaip: pasikalbėti apie H.Ch. Anderseną ir jo gimimo dieną su tais vaikų literatūra besirūpinančiais žmonėmis, kuriems šių metų pavasaris buvo dosnus: tai – svetainės menobangos.lt draugai bei bičiuliai, pelnę itin garbingus apdovanojimus.

LRT Klasikos programos laidos Ryto allegro žurnalistė Alma Valantinienė šiemet tapo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos premijos ,,Už vaikų ir jaunimo literatūros sklaidą“ laureate.

Alma prisipažįsta: ,,Andersenas mane lydi visą gyvenimą, nuo vaikystėje skaitytų ar klausytų pasakų iki pažinties su naujais vertimais, Anderseno muziejaus Odensėje lankymo ir nuotraukos šalia didžiojo pasakininko skulptūros per IBBY kongresą… Nuo laidų Lietuvos radijuje, pasakų, skaitomų sūnui, iki mano nelabai moksliško pranešimo apie pastatymus pagal Anderseną Lietuvos radijo teatre mokslinėje konferencijoje Vilniuje. Jo gimimo diena man tapo švente, kai Lietuvoje dar nebuvo švenčiama – mano vestuvių puota vyko balandžio 2-ąją. Prisimenu, matyt, vieną pirmųjų Vaikų knygos dienos švenčių Martyno Mažvydo bibliotekoje, kai Kęstutis Urba pasirodė pilnai salei vaikų, apsirengęs kaip Andersenas – su skrybėle ir lazdele. Kiekvienais metais rengdavau reportažus vaikų radijo laidoms iš tų švenčių, kalbindavau karūnuotus rašytojus, jų knygų dailininkus, leidėjus ir skaitytojus. Dabar tai darau laidoje suaugusiesiems – laidoje Ryto allegro. Juk smagu ir šventėje, ir kasdienybėje pasakoti apie vaikų kultūros lauke besidarbuojančius, priminti tėvams, kad tai jie pirmieji turi parodyti savo vaikams vertingas knygas“.

Alma ir Andersenas
Alma ir Andersenas

Švietimo ir mokslo ministerija kasmet premiją skiria ir Lietuvos rašytojai ar rašytojui. Šį kartą laimė šyptelėjo kelių knygų autorei, aktorei, režisierei, dailininkei  Kristinai Gudonytei.

Kristina prisimena: ,,Anderseno ir brolių Grimų pasakos buvo pačios pirmosios knygos, kurias atsimenu iš vaikystės ir kurias pati savarankiškai, be suaugusiųjų pagalbos, ėmiau skaityti. Žinoma, ne po vieną kartą. Be to, kai mokiausi trečioje ar ketvirtoje klasėje, mane susirado aktorius Povilas Saudargas ir pakvietė suvaidinti Gerdą jo statomame spektaklyje ,,Sniego karalienė“. Taigi, Anderseno tekstą turėjau mokytis mintinai ir visa tai pajausti. Keista, bet Anderseno pasiilgstu, prie jo kūrybos grįžtu. Prieš šešerius metus pradėjau rašyti pjesę, kurioje Andersenas – pagrindinis personažas. Gaila, kad kaip ir kitų savo pradėtų sumanymų, jos vis negaliu pabaigti. Andersenas – tai begalinė dvasinė švara, muzikalumas, juvelyrika.

Nežinau, ar kiekvienais metais, bet jo gimtadienį tenka švęsti, nes daug vaidinau, režisavau, rašiau vaikams. Dažnai dalyvauju specialiai tai dienai skirtuose renginiuose. Balandžio 2-osios minėjimas man – jau tradicija. Puiki, graži diena.“

Kristina Gudonytė
Kristina Gudonytė

 

Tai puikiai, gražiai dienai neabejinga ir Aldona Augustaitienė – Lietuvos nacionalinės bibliotekos Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė, skaitymo skatinimų iniciatyvų puoselėtoja, šių metų Vasario 16 dieną  apdovanota ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Aldonos prisiminimai: ,,Andersenas man primena vaikystę kaime. Būdavo, kai tėvai išsiruošdavo aplankyti giminaičių kur nors toliau visai dienai, mes, vaikai, prašydavomės, kad leistų pasikviesti pusseserę. Taip būdavo smagiau. Ji buvo dvejais metais vyresnė, jau gerai mokėjo skaityti. Ateidama visad atsinešdavo knygų. Pamenu, kad tai buvo Anderseno pasakos, su iliustracijų įklijomis. Tos pasakos kėlė liūdesį ir baimę, bet ir klausytis buvo didelis noras. Ko gero, dėl tų pasakų atsirasdavo visokių baimių: tamsoje išeiti laukan, atsidaryti palėpėje beveik niekad nedarinėjamą skrynią, ar, žvelgiant į išsiritusį ančiuką, baimintis, kad jis nebūt bjaurus. Mokykloje mokytoja kartais prie jo pavardės dar pridurdavo: pasakininkas Andersenas. Ir dar… Kai tik pradėjau talkinti Jaunųjų filologų vertinimo komisijai, vienas iš vertėjų vertintojų man kažkuo panėšėjo į Anderseną.

Šiandien man Andersenas – tai atskiri gyvenimo fragmentai: prieš keliolika metų parengtas pranešimas ,,H. Ch. Anderseno vertimai į lietuvių kalbą“, tai danų paroda ,,Bjaurusis ančiukas“ Vaikų literatūros centre, tai Tarptautinė vaikų knygos diena ir virtinė darbų ją švenčiant. Kol dirbu, vertinu galimybę švęsti prasmingai jo gimimo dieną, kurią dar pasaulis vadina Tarptautine vaikų knygos diena.“

Aldona Augustaitienė
Aldona Augustaitienė

 

Gaila, kad Almos Valantinienės minėtasis  Hanso Christiano Anderseno ‒ Kęstučio Urbos pasirodymas nė karto nebuvo pakartotas. Aš jo nemačiau ir, ko gero,  nebematysiu. Vienaip ar kitaip, žinau: Balandžio 2-oji be vaikų ir jaunimo literatūros tyrėjo, žinovo, mėgėjo, rašytojų pagrindinio kritiko ir įkvėpėjo, Viltaro Alksnėno slapyvarde prisidengusio vertėjo Kęstučio Urbos būtų vėsesnė…

Šiemet mes, vaikams ir jaunimui rašantys arba tą literatūrą skleidžiantys, gavome jo laišką, viliojantį vykti į Panevėžį švęsti Balandžio 2-osios. Prisegtuke puikavosi keistokas, bet viliojantis tortas… iš knygų.

Tortas iš knygų
Tortas iš knygų

Spėju, kad nemenku tortu gausioje Urbų šeimoje buvo vaišintasi Kovo 12 dieną: Vyriausybės rūmuose už nuopelnus vaikų ir paauglių literatūriniam ugdymui Kęstučiui Urbai įteikta Vyriausybės ir meno premija.

Kęstutis Urba
Kęstutis Urba

Štai kokią kalbą pasakė VU docentas Kęstutis Urba:

Gerbiamieji,

Mano kartos žmonių, ypač užaugusių kaime, tradicinis lietuviškas geras tonas skatintų šią trumpą pasisakymą pradėti žodžiais „nesu vertas, nesu vertas, nesu vertas…“ Tačiau suvokdamas, kad šį teiginį apie ne vieną iš mūsų, apdovanotųjų, daug sodriau suformuluos kai kurie itin aktyvūs internautai, apsiribosiu keliais padėkos ir džiaugsmo sakiniais.

Dėkoti turėčiau labai daug kam – ilgokas būtų sąrašas žmonių, padėjusių, paskatinusių mane ateiti į skirtingas veiklos sritis, už kurias šiandien esu apdovanojamas. Tikiuosi visiems jiems kaip nors nuolat priminti savo dėkingumą, o šįkart dėkosiu čia esantiesiems.

Be abejo, visų pirma, premijų skyrimo komisijai – už tai, kad jie skaito šūsnis kandidatų (pristatomųjų) popierių ir priima pačius teisingiausius sprendimus…

Nuoširdžiai dėkoju Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kuri ne tik suteikia man puikias sąlygas įgyvendinti idėjas, bet ir pristatė mano kandidatūrą šiai premijai.

Žinoma, negaliu ir nenoriu pamiršti, jog jau beveik 40 metų mano profesinis gyvenimas susijęs ir su Vilniaus universitetu, kuris vos prieš keletą valandų išsirinko naują rektorių. Nereikia nė sakyti, kad universitetas mano gyvenime yra visapusiškai svarbus.

Dėkoju labai maloniai mane į savo būrį priėmusiai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, nepaisant to, kad ilgą laiką mažai kas suprato, ką aš toje sąjungoje veikiu.

Dėkoju maždaug 120-čiai vadinamųjų savo pavaldinių – visuomeninės organizacijos ‒ Tarptautinės Vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus narių, su kuriais jau 22-jus metus gera ir prasminga būti ir veikti kartu.

Aš labai džiaugiuosi ypatingu sutapimu – gauti premiją tokios jaunatviškos mūsų valstybės sukakties dienomis.

Išskirtinai džiaugiuosi, kad įsirašau į eilę tų laureatų, kurie savo profesinę ir visuomeninę veiklą yra susieję su vaikų ir paauglių kultūriniu, meniniu ugdymu. Esu bene 10-tasis šios rūšies laureatas. Buvau numatęs pasakyti, kad tai nėra mažai. Bet kai iš vertinimo komisijos pirmininko lūpų ką tik išgirdau, kad iš viso Vyriausybės premijos laureatų yra daugiau kaip 170, sakau, kad tai yra mažai, ir linkiu, kad tokių apdovanojimų nuolat daugėtų. Juk nieko nėra svarbiau, kaip dirbti tiems, kurie auga, kurie žengia į kultūros pasaulį, kurie ateinantį amžiaus ketvirtį kurs ir puoselės Lietuvą.

Šis mano apdovanojimas yra ir vaikų literatūros kaip kultūros reiškinio pripažinimas, visų mano bendraminčių veiklos pripažinimas, taip pat skaitančio vaiko, vaiko, skaitančio jam artimą ir suvokiamą literatūrą, įvertinimas ir pripažinimas.

Viliuosi, kad man visai tinka prisiminti vieno garsaus vaikų literatūros herojaus Kūlverstuko žodžius apie Draugystės namus: „Mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme. Tegyvuoja mes! Valio!“.

Taigi – mes dirbome, dirbome ir pagaliau gavome Vyriausybės premiją. Viskas labai paprasta, ar ne kolegos? (Juokauju, žinoma, – norėdamas nuslėpti tikrą džiaugsmą, jaudulį ir dėkingumą. )

Ir vis dėlto: tegyvuoja mes, 2014 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatai!

 

Šį pavasarį nutiko ir daugiau įvykių, vertų šūksnio ,,Tegyvuoja!“

Tegyvuoja leidyklos ,,Alma littera“ paskelbtas pirmasis Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkursas bei jo finalininkės Akvilė Cicėnaitė (,,Niujorko respublika“), Jurga Šalaševičiūtė (,,Atsijunk“), Daina Opolskaitė (,,Eksperimentas gyventi“). Smagu pranešti, kad konkurso būta anoniminio – kaip seniai tokių, drąsinančių pasireikšti debiutantus, laukėme.

Tegyvuoja antrasis fondo ,,Švieskime vaikus“ Nacionalinis vaikų literatūros konkursas ir jo dalyviai.

Viena laureačių – Ieva Kasperavičiūtė, VU studijuojanti mediciną.

Ieva Kasperavičiūtė
Ieva Kasperavičiūtė

Jos eilėraščtis ,,Paslaptis“ Kovo 11 dieną paslaptingai ir jaukiai aidėjo Naisiuose, laureatų pagerbimo šventėje. Juo ir baigsime šį pavasarišką pasakojimą, skirtą Hanso Christiano Anderseno šventei. Norime ar ne, visi esame jo šešėlyje, tuo pačiu patirdami genijaus didybės šviesą.

Man noris tyliai tau pasakyti,

kai saulė medžiuose puošias rytui

ir šakos kantriai lapus kedena,

ir liejas šviesos ir glosto žemę.

 

Svaigina eglė ir jos didumas,

o spalvos lipdo iš mūsų rūmus

ir mūs pastogėj tarp tavo rankų

stebi paukštelis vakaro dangų.

Fondo "Švieskime vaikus" organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus
Fondo “Švieskime vaikus” organizuoto Nacionalinio vaikų literatūros konkurso gandrai pasiruošę skristi pas laureatus