Aldona Liobytė
Nuo laurų – iki debesų
Aldona Liobytė
(1915 vasario 24 dieną Vilniuje –1985 metų rugsėjo 1 dieną Vilniuje)
GINTARĖ ADOMAITYTĖ
Nei kiaulių, nei žąsų neganiau. Niekas manęs neišnaudojo. Ne kožnam pabažnam mane nuskriausti. Tėvas visą mielą gyvenimėlį išdirbo Mindaugo gatvės gėlininkystėje pas Vilniaus šiltadaržių didžponį, vietinį vokietį Velerį. Čia, vėjo malūno bokšte, kuris pumpuodavo vandenį į baseinus, mezgėsi pirmieji mūsų flirtai, čia Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeis nelaimingas. O gėlių žydėjo gausybė – ir žiemą, ir vasarą, ir per šventes, ir šiokiadieniais. Kas galėjo tikėtis, kad gėlių Vilnius pristigs? Tai, matyt, dėl to, kad nebėra mano tėvo, doro žmogaus, gero specialisto, nesvyruojančio lietuvio, kurį visas miestas tuomet vadino ,,pan Antoni“. O gimtuosius mano namus neseniai nugriovė. Senučiukai buvo, atitarnavo. Po mūsų butu dideliuose kubiluose buvo laikomi dekoratyviniai laurų medeliai. Juos gabendavo į visokias iškilmes, akademijas, prašmatnias laidotuves. Gyvenau ant laurų, gal dėl to niekad jų nepasigedau.
Ši ištrauka – iš interviu ,,Dialogas virtuvėje“, skelbto ,,Pergalėje“ Aldonos Liobytės vieno apvalaus jubiliejaus proga. ,,Kiekviena moteris turi tiek metų, kiek ji jaučiasi turinti, o man matos, kad dar toli iki jubiliejaus“, – taip ji sudraudžia pašnekovą, poetą ir ,,Pergalės“ darbuotoją Albiną Žukauską.
Tiesą sakant, rašytojai tuomet sukako šešiasdešimt, o publikuojamo dialogo nei virtuvėje, nei kur kitur su Albinu Žukausku nebūta, bent jau taip tvirtino artimiesiems pati Liobytė. Kitokių pokalbių būta – juk abu autoriai Vilnijos lietuviai, Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai, o dar ir kaimynai Žvėryne.
Tas atseit dialogas (o iš tikrųjų – monologas, klausimai ir atsakymai Aldonos Liobytės) nėra ilgas – tik keli puslapiai, tačiau keliadugniai. Net ir cituotoje ištraukoje tenka šį tą aiškinti… Mano kartos žmones pribloškia vandens malūnas ir gėlių galybė Mindaugo gatvėje, jaunesnius tikriausiai stebins sakinys Kas galėjo tikėtis, kad gėlių Vilnius pristigs?
Liudiju: 1975 metų šaltuoju laiku gauti jubiliatui tinkamą gėlę buvo tikras vargas. Jomis, o tiksliau jais, raudonais gvazdikais, prekiaudavo tik Užkaukazės atstovai kitapus ,,Kronikos“ (liuteronų bažnyčios).
Tikriausiai ne dėl gėlių stygiaus, o dėl pagarbos tradicijoms Aldona Liobytė mėgo švęsti ne gimimo, o vardo dienas – gegužės 22 dieną. ,,Giminės ir svečiai plaukė kaip skėriai. Per vardines plaukė penkias dienas“, – taip Liobytės yra užrašyta. Būtent ši diena pasirinkta mokslinei konferencijai ,,Aldona Liobytė ir jos laikas“ (rengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).
Vileišių rūmai konferencijos dieną gaubėsi lietaus skraiste. Nedidelę salę puošė ne tik rašytojos portretas, bet ir vešli bijūnų puokštė, tokia įprasta pavasario pabaigai – vasaros pradžiai, nuo Aldoninių iki Antaninių… Bandžiau skaičiuoti susirinkusius žmones. Šimtas. Tikrai šimtas, o gal ir daugiau.
Konferencijoje būta ne tik mokslo. Godžiai klausiausi rašytojos artimųjų prisiminimų.
,,Prisiminus sugrįžta vaikystės šviesa“, – taip savo pasakojimą pradėjo Aldonos Liobytės dukra medikė Gintarė Breivienė. Jos pasakojime – ne tik žmonės, bet ir Žvėryno paukščiai, katės. Visiems priklydusiems užteko maisto, o sparnuotiesiems ar keturkojams – lesalo, ėdesio.
Regis, dabarties žmones labiau nei Aldonos Liobytės pasakos, apysakos, pjesės vilioja jos laiškai – žaismingi, atviri, drąsūs, net kandūs. Nemenką jų pluoštą skaitė rašytojos giminaitė (sūnėno Mikalojaus Vilučio dukra) aktorė Aldona Vilutytė. Kai kurie tą dieną pagarsintieji laiškai glūdi knygoje ,,Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995). Kiti pasirodys naujai rengiamoje, kur kas išsamesnėje knygoje.
Štai laiškas iš Palangos (1961. IV. 26) bendramokslei ir bičiulei mokytojai Onai Dabrilaitei:
Miela Onute,
esu Palangoje <…> Prieš išvažiuojant Rašytojų sąjungos valdybos išplėstame posėdyje (su spaudos, Šviet. Ministerijos ir kitokiais atstovais) Kubilinskas skaitė raštą, kuriame surašyta mano 10 metų kenkimo istorija. Ką veikiau tuos likusius 2 metus, neatsimenu – turbūt ilsėjausi nuo kenkimo. O dabar reikia ilsėtis nuo Kubilinsko. Mat protokolavau jo pranešimą (o gal skundą?) ir stengiausi rašyti žodis žodin. <…> ,,Kur buvo mūsų akys? Bloga dvasia leidykloje“ ir t.t., ir t.t. Norėjau, kad liktų šitai istorijai. Juk svarbu pagarsėti, nepaisant kokiu būdu. Dabar taip gera – nei kenkti kam beturiu, nei pykti nesinori.<…>
Dailininkas Petras Repšys konferencijoje prisiminė: ,,Namas – kaip bičių avilys. Vieni ateina, kiti išeina. Mane ištrenkė už ,,gerą“ elgesį iš instituto. Ji paskambina: ateini pas mane valgyti. Griežtai. Aš tiesiog jos bijojau ir ji visą mėnesį mane šėrė, kol įsidarbinau ir pradėjau gauti algą. Prisimenu jos balsą. Dukters Gintarės balsas pasiskolintas iš mamos“.
Rašytojas Kazys Saja prisiminė ne tik 1957 metus, kai atnešė į leidyklą savo žymiąsias ,,Klumpes“. Pasakojimas nuklydo į tolimąsias JAV, kuriose Kazys Saja sutiko Aldonos brolį Vytautą ir… jį palaidojo… Prisiminimui atvežė šermenų metu sakytų kalbų garso įrašą.
Istorikė Skirmantė Kondratienė – JAV lietuvė. Stažuodama Lenkijoje, Veteranų namuose lankė ligotą poetą Juozą Kėkštą. Pas jį sutiko Aldoną Liobytę ir Kazį Sają. ,,Tai buvo prieš penkiasdešimt metų, ‒ pasakojo p. Kondratienė, ‒ pirmasis įspūdis: kokia graži lietuvių kalba“. Skirmantė Kondratienė prisipažino ilgainiui suvokusi Liobytės šmaikštumo paslaptį: ,,Tai – liūdno žmogaus humoras. Jei nejuokautų – išprotėtų.“
Dailininką, rašytoją Mikalojų Vilutį vargu ar gebėsiu atkartoti. Teisinga yra atsiversti ,,Šiaurės Atėnus“ (2011 12 09) arba http://satenai.lt/2011/12/09/gyvenantys-zmones/ ir pasiskaityti. Dar aistringiau apie savo tetą (mamos Emilijos seserį) dailininkas pasakoja ,,Literatūroje ir mene” (2015 02 06) arba http://literaturairmenas.lt/2015-02-06-nr-3507/2302-publicistika/3677-mikalojus-vilutis/teta-aldona/
Mokslo žmonės konferencijoje aptarė Aldonos Liobytės literatūrines pažiūras, socialumą, netautosakinę kūrybą vaikams, jos kūrinių iliustracijas, pasakų pasaulį, vertimus… O mano atmintyje sukosi viena ilgoka frazė iš jau minėtojo ,,pokalbio“ žurnale ,,Pergalė“.
Aldona Liobytė, 1934 m.
Prispirta turiu jums prisipažinti: aš niekados tikra rašytoja netapau. Tiesiog sukiojausi apie literatūrą, permaniau kai kurias amato paslaptis, štai ir viskas. Bežaisdama su vaikais, tarp dviejų košės pamaišymų, kepiau smėlio bandeles.
Tos ,,smėlio bandelės“ – tai nemenka knygų stirta, šiuo metu svyrinėjanti ant mano rašomojo stalo. Iš Ignalinos viešosios bibliotekos aną dieną parsinešiau jų net šešias. ,,Bandelės“ neataušo.
Kurią aptarti?
Naujausia – ,,Kiškelis Baltakakliukas“ (Žara, 2005). Rankraštį archyvuose rado žurnalistas, vertėjas Audrius Musteikis, vertas ištikimojo Aldonos Liobytės riterio vardo. Jo pasakojimą apie rašytoją skaitykite http://lzinios.lt/zinios/Zmones/aldona-liobyte-linkejimai-nuo-debeselio/199689
Tikriausiai daug kas rinktųsi knygą ,,Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“, šešių pasakų rinkinį, iliustruotą Birutės Žilytės (Vaga, 1985). Juk ne kartą Aldona Liobytė tapatinta su ta mergaite…
Bet man mieliausia ,,Tėveli, būk mažas“ (Vaga, 1983). Tai – antrasis, papildytas leidimas. Jame aštuoni tekstai, apsakymai ir pasakos. Vienas jų – ,,Grįžk į girią, Ragute“ – itin realistinis. Tai tikra istorija apie miške rastą leisgyvę stirnaitę, visą vasarą pamiškės sodyboje globotą, augintą. O kas toliau?
Kol buvo šiltas ruduo, aš keliskart važinėdavau į girią Ragutės lankyti. Vos tik man pašaukus: ,,Ragute, Ragute!“ ji, brazdindama lazdynus, krėsdama rudens pakąstus lapus, traškindama sausas šakas, atšlamėdavo pas mane. Mudvi eidavme kartu grybauti. Ji labai mėgo lepšius ir raudonikius, tačiau pati neraudavo – močios pareiga vaiką vaišinti. Iš mano rankų šlamšdavo pasigardžiuodama, net seilė varvėdavo… <…> Tą patį vakarą turėjau grįžti į miestą. Užsukau atsisveikinti pas kaimynus. Kai išėjau, buvo tokia juoda naktis, kad nosies galo nematyti. Tik ūmai bakstelėjo man į šoną švelni galvelė. Tai buvo Ragutė. Ir ji nenorėjo skirtis. Ir ji jautė, kad tai paskutinis kartas.
Aldonos Liobytės pavyzdiniu kūriniu dera vadinti knygoje publikuojamą apsakymą ,,Sunki mama“. Pasakojama, kad šis kūrinys atkeliavo iš… sapno. Rašytojai sapnavosi, kad viena dukterų jos atsisako, išeina gyventi pas kitą mamą… Apsakymas papasakotas pirmuoju asmeniu, naratorė – trylikametė mergaitė, trokštanti ne tik mamos, bet ir tėčio meilės. Ir pagaliau jis pasirodo – turtingas, dosnus… Pamotė, praminta Mapote – jauna, graži. Jų šuniukas – meilus, baltas. Tačiau kodėl tik savuose namuose mergaitė patiria jausmą ,,visi kampai žydi“?
,,Raganos širdis“ – suprantama kiekvienam, kas augo mieste, netelpančiame savuose drabužiuose. Menkose lūšnelėse tebegyveno senbuviai, tačiau daugiabučių naujakuriai jų privengė, net niekino.
Kaimynai jos nemėgo ir vadino sena ragana. Vaikai buvo įsitikinę, kad naktimis ji skraido ant šluotos, o jeigu neišskrenda ilgam ant Šatrijos kalno, kur vyksta raganų subuvimai, tai tik dėl to, kad jos ilgi sijonai kliūva už televizijos antenų.
Ragana kaimynams tampa įdomi tik tada, kai parsineša siuntinį iš Amerikos, bet… ar tikrai tas siuntinys vertas dėmesio? Kas jame?
Vaikystėje ir aš esu gavusi siuntinį. Kas, kad ne iš Amerikos. Gavau siuntinį iš tetos Aldonos, nors nė truputį nebuvome pažįstamos. Siuntiniu vadinu tas knygas, kurias dirbdama leidykloje laimino Vaikų ir jaunimo redacijos vedėja Liobytė. Kartais sveiko gyvenimo puoselėtojai mus tikina: ką valgome, tuo ir esame. Mąstyti galima ir kitaip: esame tuo, ką skaitome.
Godžiai skaičiau Bronės Buivydaitės ,Auksinį batelį“, Elenos Spurgaitės ,,Žaliapūkę“. Abi autorės Liobytės adoruotos, atrastos, skatintos. Mano mokyklos metų aukso fonde – Halinos Snopkievicz ,,Svajonės ir dvejonės“, iš lenkų kalbos knygą vertė, kaip jau supratote, Aldona Liobytė.
Dabar man jau pats laikas stiprintis šešių dešimčių sulaukusios Liobytės išmintimi: ,,Mes, sukalkėjusi karta, mėgstam duoti gerus patarimus, kai nebegalim duoti blogų pavyzdžių“. Arba: ,,Sakau – civilizacija, sakau – pažanga, o pati sau tariu: metas pasivaikščioti debesėliais. Bet ir nuo debesėlio linkėsiu Jums sveikatos ir pakajaus“.
Pastarasis pažadas užrašytas 1977 metais. Debesijon rašytoja iškeliavo 1985-ais. Laumės jai skyrė rugsėjo pirmą dieną.
