Apie Sibirą ir mus
Arba keli žodžiai, skirti 1989 metų ekspedicijai į Irkutsko sritį
Gintarė Adomaitytė
Kas tie mes? Nesunku apibrėžti. Tai – šešiasdešimt vienas žmogus, tai – suaugusių žmonių ir vyresniųjų klasių mokinių būrys , 1989 metų liepos 23 dieną patraukęs iš Vilniaus į tolimus, neaprėpiamus, nepažįstamus kraštus. Buvome ekspedicijos „Baikalas 89“ nariai; esame tie, kuriems pavyko: mus, būtent mus, pakvietė į tolimą kelionę; mes, būtent mes, žengėme į apleistas, apžėlusias kapines ir jas tvarkėme; mumyse, būtent mumyse, vyko didysis perversmas. Šiandieną ekspedicijos dalyviai vieningai tvirtina: iš Irkutsko srities grįžomie kitokie, visai kiti žmonės. Buvome toli, neapsakomai toli nuo Lietuvos – tose toliuose būtent ją, mūsų Lietuvą, atradome.
Sibirą keliais žodžiais apibrėžti sunku, gal neįmanoma. Tai – slaptas žodis, girdėtas nuo pat gimimo, bet vyresni nei aš žmonės tardavo jį pažnibždomis. Vis kas nors iš jo grįždavo, o kas nors – likdavo; žinojome, kad kai kurie giminaičiai niekada iš ten nebegrįš. „Kai aš buvau lageryje…“ – kartais prabildavo mano teta Gražina, bet mažų vaikų akivaizdoje niekas jos istorijų neskatino. Pavyzdžiu laikytas dėdė Rimvydas: jis niekada ir niekam nepasakojo apie lagerį, jis – lietuviško santūrumo įsikūnijimas.
Tai tik žiupsnelis mano giminės istorijos, tiesmukai nė kiek nesusietos su 1989 metų ekspedicija. Šio rašinio tikslas kitas: papasakoti apie tai, kas įvyksta, kai po dvidešimt devynerių metų susitinka ekspedicijos dalyviai. Tie, kurių narsi, sėkminga, gal net beprotiška ar bent rizikinga kelionė padėjo atsirasti gerai žinomai, populiariai akcijai „Misija Sibiras“.
Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė. Tai ji „kalta“, kad 2018 metų spalio 19 dieną į Tuskulėnų ramybės parko memorialinį kompleksą sugužėjome mes – beveik visi ekspedicijos dalyviai. Atvyko net penkiasdešimt žmonių. Bendrakeleivių paieškos prasidėjo socialiniuose tinkluose. Tereikėjo kelių mėnesių, kad visi – absoliučiai visi keliautojai – būtų suregistruoti, surašyti, kad mes vieni su kitais mielai pasidalintume savo „duomenimis“, nepaisydami jokio slaptumo ar perdėto privatumo.
Būtent nuo alytiškių Kazlėnų šeimos savo pasakojimą apie ekspedicijos dalyvius ir pradėsiu. Pamenu visus keturis – inžinierių, patyrusį keliautoją Rimantą Kazlėną, jo žmoną medikę Feliciją Kazlėnienę ir abi jų dukras – Rimantę bei Eglę. Jie buvo aukštesni už mus visomis prasmėmis. Ne tik todėl, kad gamtos apdovanoti didingu ūgiu. Ir todėl, kad gimę (taip atrodė) keliauti, nesibaimindami jokių kliūčių. Juose būta daugiau ramybės, nei turėjome mes. Ištvermės. Inteligencijos. Saiko. Mokėjimo dalintis. Žinojimo, kodėl vykstame į Sibirą ir kokia mūsų misija.
Tai jie – Felicija ir Rimantas – paasakojo mums apie svarbiausią kelionės tikslą: surasti Manzurkos kaime knygnešio Juozo Akelaičio (1880‒1949) kapą, jį sutvarkyti ir… parvežti į Lietuvą griūvantį maumedžio kryžių – neapsakomo dydžio, net 70-ties kilogramų svorio. Išgirdome keisčiausią pasaulyje istoriją. Į Irkutso sritį, Manzurkos kaimą, knygnešys caro paliepimu buvo ištremtas 1903-iais – ketveriems metams. 1949 metais ir vėl atsidūrė Manzurkoje – šį kartą jį, stiprų ūkininką, išvežė su šeima. Juozas Akelaitis antrosios tremties neatlaikė – mirė pagyvenęs Manzurkoje keturis mėnesius…
Kryžius tebesaugomas Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje. Jį ant savo pečių nešęs vienas iš vadovų Arvydas Kalėda juokauja: „Juk puiku vežti kryžių pienovežiu, paskiau palikti saugoti Irkutsko obkome, nepatirti jokių rūpesčių lėktuve Irkutskas-Leningradas… Labiausiai baiminausi, kad dėl kryžiaus prieštaraus lietuviško traukinio Leningradas-Vilnius darbuotojai ar keleiviai.“
Šiam pasakojimui reikia šiokio tokio vertimo. Obkomas – tai anų laikų plačios teritorijos valdžia, tai – savivaldybės atitikmuo. Leningradas – tai Sankt Peterburgas.
Tą sunkiai lengvą naštą lig šiol ant savo pečių jaučia patyręs žygeivis Antanas Sadeckas. Ir jis nešė kryžių per Leningradą – nuo oro uosto iki geležinkelio stoties, ir jis važiavo su juo vienoje kupe. Dvi vietos buvo skirtos kryžiui, dvi – Antanui Sadeckui ir Arvydui Kalėdai.
Kitais metais, per Antanines, Antanas Sadeckas minės savo 90 metų jubiliejų. Niekada nebuvau pamiršusi – ir nepamiršiu – jo išminties. Kaip jis mokėjo diskutuoti su Sibiro miestų ir miestelių žmonėmis apie viską: laisvę ir baimę, istorijos vingius, tautų savastį. Kaip tykiai ir ramiai, vakarodamas prie laužo, skleidė žygeivišką filosofiją: turto nereikia nei saugoti, nei branginti – savo sodo namelio jis niekada nerakina.
Ką apie ekspediciją pasakojo anų laikų mokiniai? Jie citavo nuostabias poetes, patyrusias tremtį – Mariną Cvetajevą, Ramutę Skučaitę. Prisiminė rašytoją Juozą Požėrą – jo knygą „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Kai kurie prisipažino, kad nelabai suprato, kur važiuoja, kodėl, kam. Ilgainiui mokinius pagavo azartas: rasti kuo daugiau lietuvių kapų, kuo gražiau juos sutvarkyti. Azartą lydėjo kiti jausmai, labiausiai – gėla dėl mirusių ar žuvusių tautiečių. Ir nuostaba: tremtį išgyvenę, Sibire likę lietuviai prisipažino, kad į Lietuvą grįžti nebenori, net nemano. Kai kurie tremtinių palikuonys jau nebemokėjo lietuviškai…
„Rimantas Kazlėnas, Vytautas Griščenka, Juozas Žilys – tai ekspedicijos vadovai, stebintys mus nuo debesėlio“ – sakė Rimantė Kazlėnaitė-Šilauskienė. Prisimenu visus…
Vytautas Griščenka, tremtinių lietuvės ir ukrainiečio sūnus, labai norėjo patekti į Olchono salą. Nepavyko… Na, neplaukė tomis dienomis į salą jokie laivai. Bet jis, tas Vytautas, nuošaliame kaime, rado… lėktuvą, parskraidinusį jam patikėtą moksleivių grupę į Irkutską (jei neklystu – būtent į šį miestą, o gal į kitą didesnį centrą). Tereikėjo palaukti, kol įkaušęs „kukurūzniko“ pilotas išsimiegos, išsiblaivys…
Apie Juozo Žilio lemtį pasakojo jo dukra, ekspedicijos dalyvė, tuomet mokinė, o dabar – pedagogė Žydrė Žilytė-Motiejūnienė. Juozas į Zimos miestą buvo ištremtas be tėvų – tik su seserimi ir broliuku. 1989 metais, ekspedicijos metu, tėvas tremtinys ir jo dukra Zimos mieste rado baraką, kuriame gyventa. Jiedu lankėsi ir miesto archyve, ieškodami žinių apie lietuvius. Nieko, jokių žinių, jokių pėdsakų!
Ką ekspedicijoje veikiau aš? Buvome spaudos grupė, lakiojanti po miestus, miestelius ir kaimus. Tai – jau minėtas žygeivis, įdomių knygų autorius Antanas Sadeckas, tuometinės Mažeikių televizijos darbuotojai Janina Bušmaitė-Eidiejienė ir Gintautas Alekna bei dvi rašančios žurnalistės – Virginija Kavaliauskienė-Barštytė ir šių eilučių autorė.
Ką čia slėpti – grįžę iš ekspedicijos ir skubiai pažėrę savo kūrinius, trumpam tapome žvaigždėmis. Janinos ir Gintauto laidos buvo stebimos, mūsų rašiniai skaitomi…
Tą 1989 metų vasarą keliavau ne tik po Sibirą – lankiau Baltarusijos lietuvius Gervėčių parapijoje, svečiavausi Punske ir jo apylinkėse. Visa tai sugulė į vieną ciklą, pavadintą trumpai ir aiškiai: „Lietuviai“. Jo neišsaugojau, bet… reikėtų rasti. Laimei, Vilnius – ne Zima (lietuviškai vadintųsi Žiema), archyvai pas mus saugomi.
Ekspedicijos dalyvių laukia kita kelionė. Sunku atpasakoti, kaip smagiai susitikimo metu į „tribūną“ įžengė vienas jos vadovų Valdas Gervė, pasipuošęs brangiu reliktu – trispalve kepuraite. Tokias visi gavome kelionės pradžioje, bet nedaugelis jas išsaugojo. Kai keliavome po Sibiro platybes, Valdas buvo mokytojas. Dabar jis – kaimo turizmo sodybos „Gervinė“ savininkas. O ta sodyba yra man mieluose Ginučiuose, netoli Ignalinos, kurioje šias eilutes Jums ir rašau. Valdas mus visus pakvietė į svečius – į žygį po Ignalinos nacionalinį parką 2019 metų birželio pradžioje.
Mes atvyksime. Mes keliausime miškais. Mes pasakosime vieni kitiems nepabaigiamas, neišsenkančias istorijas. Apie buriatų kaimą, kurio gyventojai skudėsi, kad ir jie buvo tremiami – kaip tautos priešai. Apie lietuvių statytus stiprius namus ir darželius palei juos – visai kaip Lietuvos kaime. Apie Sibiro „architektūrą“ – nuo seno kiekviename name būta mažo langelio, prie kurio išorinės palangės palikdavo žvakę, duonos, degtukų. Kam? Ogi pabėgusiems kaliniams, kad pasistiprintų ir bėgtų dar toliau. Apie pionierių stovyklą, kurioje apnakvydino spaudos grupę – jaunieji stovyklautojai pavogė iš mūsų kuprinių dešras, bet nesuprato, kad jos valgomos, tad išmėtė pievoje. Apie nuklydusius nežinia kur jaunuosius ekspedicijos dalyvius, bet – laimei – atsiradusius. Apie tai, kad mudvi su Virginija vietos žmonės ne kartą vadino geologėmis – vilkėjome „šturmuotes“, tempėme didžiausias kuprines, o trispalvės kepuraitės jiems tebuvo… tik kepuraitės. Iš kur sibiriečiams žinoti apie Trispalvę?
Apie Irkutsko oro uostą, kuriame apsigyvenome parai ar kitai… Pasiklojome miegmaišius ant grindų ir saldžiai miegojome. Lig šiol prisimenu savo miegmaišio audinio raštą: baltos gėlės mėlyname fone.
Man nebaugu nemigos naktų. Prisimenu tas „gėles“ ir – labanakt… Nebaugu ir vėsių ežerų: juk prausiausi upėje Zima, juk plaukiojau niekada nesušylančiame Baikale…
Ak taip, tikriausiai svarbu minėti, kad keliavome be mobiliųjų, be kompiuterių ar kitų nuostabių civilizacijos dovanų – į savanorišką aštuoniolikos dienų „tremtį“, į praeitį, į istorijos vadovėlį; kasdien, kasnakt gilyn, tik gilyn – į save.
Nuotraukos iš ekspedicijos „Baikalas 89” dalyvių archyvų
1 komentaras
Ačiū, miela Gintare, tu tikra šaunuolė, tai pa jautriai ir net labai greitai parašei…
Virginija