Nejau esu tiek, kiek esu regimas?
Neringa Dangvydė
Režisieriaus Ervino Koršunovo į sceną perkeltą Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ teatras „Mi“ rodo nuo 2016-ųjų rudens. Rodo ypatingoje vietoje ‒ Pranciškonų rūmuose, kurių erdvė, regis, suteikia spektakliui ne šiaip kamerinį, bet ir metafizinį matmenį ‒ būtent to galėtų tikėtis žiūrovas, ypač jei tų pat metų vasarą matė kitą E. Koršunovo pastatytą S. Becketto pjesę „Ne aš“. Anoji buvo išpildyta vienos aktorės (Lauros Varnauskaitės), čia veikėjai ‒ šeši, arba du kartus po tris, tarsi sukantis amžinam ratui, kai vieni gyvenimai keičia kitus, o problemos lieka tos pačios. Reikia pastebėti, kad E. Koršunovas šiek tiek modifikavo S. Becketto sumanymą: jo „Komedijoje“ veikėjų dramą kartotų veikiausiai tie patys aktoriai, o E. Koršunovo valia žiūrovas išvysta dvi vaidinančiųjų sudėtis. Mano gruodį matytoje versijoje „antrąjame rate“ sukosi ir Laura Varnauskaitė iš pjesės „Ne aš“. Iš „pirmojo rato“ ‒ Jurgis Latonas (pjesėje jis yra tiesiog V), Miglė Sirutavičiūtė (pjesėje M1, o mums, žiūrovams, „žmona“), Giedrė Liugaitė (pjesėje įvardyta M2, o paprasčiau ‒ „meilužė“), iš „antrojo“ ‒ Zigmas Pakštaitis (V), Margarita Kneitaitė (M1), Milda Mičiulytė / Laura Varnauskaitė (M2) ‒ tiesa, du kartus žiūrėdama spektaklį turėjau galimybę išvysti jas abi.
Dar vienas didelis, sakyčiau, kontrasto principu žengtas, žingsnis nuo S. Becketto sumanymo ‒ jo pjesės statiką pakeisti šokio teatro dinamika. S. Becketto pjesėje aktoriai būtų nejudrūs, iš trijų vienodų urnų kyšotų tik kalbėtojų galvos. E. Koršunovo aktoriai komunikuoja ne vien balsais, bet ir kūno kalba, kai kuriuose epizoduose pereidami į šokio plastiką (spektaklio choreografė ‒ Eglė Kančauskaitė). Iš tiesų panašumo į įsivaizduojamą (ir spektaklio anotacijoje žadamą) Dantės „Pragarą“ esama nemažai. Kūnai rangosi ir pinasi, tampomi aistrų agonijos. Tačiau ‒ gyvendami, iki mirties. Mirtis juos sustingdo ir priartina prie S. Becketto: avanscenos vidury įkalintų balsų, girdimų tik tuomet, kai į veidus, peršokdamas nuo vieno prie kito, nukrypsta Šviesos spindulys. Jį turėtume traktuoti kaip dar vieną veikėją ‒ tą, kuris turi galią iš tamsos išplėšti ir suteikti balsą mirtingai būtybei, priversdamas ją įvardyti savo nuodėmes. Tas įvardijimas kankina žiauriau nei įkūnijimas tuomet, kai dramos dalyviai dar buvo gyvi ir veiksnūs. Tai ‒ jau „Skaistykla“, savo šviesa ir temdanti protą, ir kartu pribloškianti suvokimu:
„V. Vien tik akis. Be proto. Atsimerkia ir užsimerkia, nukreipta į mane. Aš esu tiek ‒
Šviesos spindulys ties V. užgęsta. Tamsa. Praeina trys sekundės. Šviesos spindulys įsižiebia ties V
- Aš esu tiek… kiek esu regimas?“[1]
Tai veda prie esminės teologinės išvados, kad žmogaus gyvenimas praeina Dievo akivaizdoje, Jam stebint. Vos tą suvokę, dramos dalyviai atgauna ramybę ir… dar vieną galimybę grįžti į gyvenimą (pjesė kartojama). Tačiau toji galimybė pasikeitimo nežada: mes matom tą patį užburtą ratą, nors E. Koršunovo versijoje į sceną išleidžiami kiti aktoriai.
Sprendimas keisti aktorius, mano galva, techniškai gelbsti žiūrovą nuo monotonijos: stebėti klasikinio meilės trikampio „žmona‒vyras‒meilužė“ peripetijas gali būti nuobodoka, ypač jei žodžius kartotų tie patys aktoriai. Kostiumų dizainerės Teklė Jasenkaitė ir Lina Misekaitė pasistengė, kad ir jų drabužiai atitiktų klasikinį įsivaizdavimą, kaip atrodo meilės trikampio dalyviai: „meilužės“ rūbais išreiškiamas atviras seksualumas, „žmonos“ ‒ kasdienybė, uždarumas. „Žmona“ tipiškai blankesnė už „meilužę“, tarp abiejų ‒ konkurencija dėl „vyro“ dėmesio, o „vyras“ kaip paprastai sutrikęs, susipainiojęs ir… apgailėtinas. Įdomu tai, kad E. Koršunovo versijoje abu „vyrą“ įkūniję aktoriai beveik nesiskyrė, tai atrodė tarsi vieno žmogaus, vieno charakterio dubliavimas, nors ir skirtinguose kūnuose. Moterų vaidmenis įkūnijančios aktorės buvo spalvingesnės, pirmosios sudėties „žmona“ man pasirodė kitokia nei „žmona“ iš antrosios sudėties, nors sunku pasakyti, ar aktorėms tai pavyko nesąmoningai, ar sinchronija nebuvo režisieriaus siekiamybė.
Buvo epizodų, kai visi šeši dramos dalyviai scenoje veikė kartu, veidrodiškai atkartodami vieni kitų gyvenimus. Veikimą keitusioje sąstingio scenoje į „pirmojo rato“ dalyvių veidus Šviesos spindulį kreipė „antrojo rato“ dalyviai, ir atvirkščiai ‒ „antrojo rato“ dalyvių veidus apšvietė pirmieji. Būtent toji veikiančiųjų kaita ir prieš žiūrovo akis sudaro mirguliavimo įspūdį. Jam leista pajusti dvigubą efektą: viena vertus, stebėti iki skausmo banalų klasikinį meilės trikampį, kuriame visi vaidmenys (tarsi) aiškiai paskirstyti, vaidinama „gyvenimo komedija“ (ką ir rodo pavadinimas) klasikine prasme, kai šis žanras reiškė ne juokinimą, o žmonių, ne dievų, gyvenimo scenas, ‒ kita vertus, išgyventi sumaištį suvokus, kad metafiziniame lygmenyje, į kurį nubloškiamas žiūrovas, tik tie epizodai ir jų jungtis („dar neilgai tebuvom kartu“) sudaro žmogaus gyvenimą. Ir galų gale tenka užduoti nepatogų klausimą sau (ar sąžinei): ar tik tokią gyvenimo prasmę pats tesugebi sukurti? Netgi prieš tiesiai į veidą nukreiptą Šviesos spindulį?..
Dar norisi paminėti vieną nematomą pjesės dalyvį ‒ trijų veikėjų meilės dramos liudininką. S. Becketto pjesėje veikėjų pokalbiuose šmėšteli Erskinas („meilužės“ žodžiai: „Bijodama, kad ji tuojau puls mane, varpeliu pasikviečiau Erskiną, kad išprašytų ją lauk. Išeidama ji pasakė ‒ Erskinas gali paliudyti, jei tebėra gyvas ir to nepamiršo, mindamas šia žeme pirmyn atgal, vis atlydėdamas ir išlydėdamas svečius ‒ ji pasakė man dar nudirsianti kailį“). E. Koršunovo versijoje vietoj „Erskiną“ nuskamba „Erviną“ ‒ taip beveidis tik vardą turintis S. Becketto liudininkas įgauna mums pažįstamo režisieriaus bruožus: tai jo „autografas“, jo buvimo kažkur šalia įrodymas, tiesioginis priminimas, kad stebime jo į sceną perkeltą ir šiek tiek modifikuotą pjesę.
„Komediją“ dar bus galima pamatyti sausio 22 ir sausio 29 dienomis, Pranciškonų rūmuose, Trakų 9 /1.
[1] Čia ir toliau cituojamos ištraukos iš S. Becketto pjesės „Komedija“ (vertė Saulius Repečka“), kn. S. Beckett Teatras, Vilnius: Baltos lankos, 2009.