„Rūke”
„Jaunų aktorių kompanija“ improvizuoja ir rizikos nebijo
Rusų rašytojo Sergejaus Kozlovo pasakų knyga „Ežiukas rūke“ pastaraisiais metais vis labiau traukia jaunų teatro kūrėjų dėmesį. Regis, pirmasis Lietuvoje 2011 metais spektaklį „Ežiukas rūke“ režisavo Tomas Stirna (vaidinta „Menų spaustuvėje“), 2013-aisiais spektaklį tokiu pat pavadinimu Šiaulių dramos teatre režisavo Paulius Ignatavičius, 2016-aisiais Alytaus miesto teatre – Andra Kavaliauskaitė. Nuo praėjusių metų spektaklį „Rūke“ pagal S. Kozlovo pasakas Vilniuje, profesionalaus meno namuose „House of Puglu“, vaidina ir aktoriai Artūras Dubaka, Aura Garmutė, Balys Ivanauskas bei Paulina Simutytė.
Apie tai, kuo patrauklios S. Kozlovo pasakos jaunai teatro kūrėjų kartai, kaip sekasi gyvuoti naujam aktorių sambūriui, pasakoja aktorius Artūras Dubaka, vaidinantis spektaklyje Ežiuką.
Kaip jūsų sambūrį pristatyti skaitytojams?
Mes, kaip kūrybinė grupė, dar neturime pavadinimo ar statuso. Esame „jaunų aktorių kompanija“, kuriuos subūrė bendra idėja sukurti spektaklį pagal S. Kozlovo pasakas. Idėją pasiūlė Aura Garmutė, kuri, baigusi vaidybos studijas Maskvoje, Valstybiniame teatro meno institute (kurso vadovas Jevgenijus Kamenkovičius), grįžo į Lietuvą (Zuikis spektaklyje „Rūke“ yra vienas pirmųjų jos vaidmenų sugrįžus). O režisavo spektaklį Auros kurso draugė – Juliana Laikova, kuri savo noru ir lėšomis atvažiavo į Lietuvą dėl šio spektaklio. Visi esame draugai, anksčiau kartu dirbome įvairiuose projektuose. Pradėjome darbą labai improvizuotai. Aš ir Paulina dainavome viename koncerte, Aura su Baliu buvo jame. Ir tuo metu kaip tik iš Maskvos pas mus pasisvečiuoti atvyko Juliana. Visi penki susitikome ir Aura pasiūlė: „Kuriame teatrą?“ Tai tiek.
Tomas Stirna, paprašytas prisiminti savo spektaklį, sakė: „Mes vaidinome suaugusiesiems. Norėjosi palikti žiūrovams vaizduotės, interpretacijos laisvę. Literatūrinė medžiaga – stipri, bet ir pinklių buvo, kai ją reikėjo paversti teatriniu veiksmu…“ Jūs nesiorientuojate į vieną kurią nors amžiaus grupę, bet per spektaklį kvatoja ir maži žiūrovai, ir jau sulaukę garbingo amžiaus… Kas sunkiausia buvo repetuojant? Kodėl nusprendėte kostiumais neiliustruoti, kad veikėjai – gyvulėliai (Ežiukas, Meškiukas, Zuikis)?..
Diskutavome su režisiere, kaip geriau daryti. Bendrai sutarėme, kad mes esame žmonės, o gyvūnai, kurių vardais vadinamės, mums „duoda“ charakterį.
Spektakliu norime perteikti atpažįstamus santykius ir buityje gimstančią filosofiją. Norime padėti žiūrovams pasinerti į naivią, vaikišką būsena.
Dėl kalbos barjero repetuoti buvo ir sunku, ir labai įdomu. Režisierė kalba tik rusiškai, o dalis mūsų rusiškai nesupratome, todėl turėjome nuolat vienas kitam versti. Repetuojant turėjome lietuvišką tekstą, o režisierė – tą patį tekstą rusiškai. Ji nesuprasdavo, ką tiksliai sakome, todėl rūpinosi, kad teisingai suprastume pačią situaciją, veiktume vienas kitą kaip partneriai. Už teksto pasislėpti negalėjome.
Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas, vaidinantis Ežiuką, pažymėjo, kad „kūrinio temos nėra vaikiškos“, o šiauliečiai kūrė spektaklį būtent vaikams. „Ko prisigalvoti, kad būtų galima išbristi iš vienatvės?“, – jie tokia kryptimi pasuko… Nuotraukos liudija šiauliečių vaidinimo vizualumą. Jūsų vaidinime aktoriai paprastomis priemonėmis subtiliai atskleidžia, kokia trapi yra draugystė, kaip lengva net per didžiausią šventę įskaudinti draugą, nejučiomis jį išduoti… Kaip atrinkote pasakas? Kas buvo jų „rišamoji medžiaga“?
Iš pradžių išsirinkome visas patikusias pasakas, jų buvo labai daug. Režisierė pasiūlė, kad reikia viską sujungti į „vieno vakaro“ istoriją. Tada ėmėmės konstruoti pjesę, kai kurios pasakos liko visos, iš kai kurių paėmėme po keletą frazių, kai kurių atsisakėme. Mūsų išeities pozicija tapo artėjantys Naujieji metai. Viskas gimė statant spektaklį, daug žaidėme, galvojome, improvizavome ir diskutavome.
Jūs pradedate spektaklį: užmezgate ryšį su fojė laukiančiais žiūrovais, klausinėjate jų „šio bei to“, juokaujate, pakviečiate į kamerinę salę, kur jau laukia dėl visko niurzgantis Meškiukas, kurį vaidina Balys Ivanauskas. Pirmos minutės svarbios tuo, kad padeda žiūrovams suprasti žaidimo taisykles, spektaklio intonaciją. Ar nebūna baisu? Ar neiškrečia žiūrovai staigmenų?
Na, kadangi pradžia yra interaktyvi, tai esame pasiruošę žiūrovų komentarams ar replikoms. Iš pat pradžių žiūrovai nejučia prisideda prie atmosferos kūrimo. Kol kas dar nebuvo piktų ar norinčių pakenkti. Žinoma, visada yra rizika, bet ji irgi yra spektaklio dalis.
O kas toliau? Ką „jaunų aktorių kompanija“ dar norėtų suvaidinti? Sostinėje teatrinė pasiūla – milžiniška, kaip tikitės išgyventi?
Kol kas mus judina noras kurti ką nors savito ir patinkančio mums. Tai suteikia kuro kūrybai ir dėl to nebijome sostinėje vyraujančios konkurencijos. Priešingai, konkurencija verčia tobulėti.
Su „House of PUGLU“ gražiai bendradarbiaujame, tai – nauja spektaklių, performansų ir koncertų erdvė, kurioje dirba jauni entuziastai. Neseniai ten parodėme spektaklio „Eugenijus Oneginas“ eskizą (rež. Juliana Laikova). Tai bus naujas mūsų darbas, mūsų žvilgsnis į Aleksandro Puškino kūrinį iš 2017-ų metų perspektyvos. Spektaklio premjera – šį pavasarį.
Taigi, planų ir noro netrūksta. Lieka tik darbuotis.
Kalbėjosi Ridas Viskauskas. Nuotraukos ‒ iš organizatorių archyvo.
„Rūke”