Giedrės Riškutės scenografija Sigito Gedos ir Broniaus
Kutavičiaus operai ,,Kaulo senis ant geležinio kalno“
,,Teatras mumyse“ – tai scenografės Giedrės Riškutės ir teatro režisieriaus Valiaus Staknio paroda, atverta 2021 metų gruodžio 17 dieną Vilniuje, VDU Švietimo akademijoje, Meno galerijoje ,,2019“ . Apie šią parodą ir apie abiejų menininkų lemtingus susitikimus pasakoja dailėtyrininkė Dalia Karatajienė.
Skaitytojams primename, kad paroda veiks iki 2022 metų vasario 16 dienos. Galerija ,,2019“ įsikūrusi Taraso Ševčenkos gatvėje, Nr. 31, Vilniuje.
Be žibančių eglučių, dovanų, be pakilaus šurmulio, metų pabaigos šventės Lietuvoje nuo pat 1920 metų asocijuojasi su Giuseppe Verdi Traviata. Gruodžio 31 d. Kauno publiką sužavėjusią operą Valstybės teatre pastatė Kastantas Glinskis, o dekoracijas jai sukūrė Vladas Didžiokas – tapytojas, kuris anuo metu vienintelis Lietuvoje turėjo „menininko vardą pritaikomame mene teatro dekoracijų specialybėje“. Muzikinių pastatymų šventiškumas, puošnumas, stebuklinė jų atmosfera tapo beveik privalomu spektaklių atributu. Valstybės teatrui 1940 metais tapus Kauno muzikiniu teatru, ši pasakiškumu ir švente alsuojanti atmosfera niekur nedingo net ir tada, kai 8- tame dešimtmetyje visa Lietuvos scenografija patyrė virsmą, imdamasi kaskart daugiau konceptualių režisūrinių funkcijų.
Giedrė Riškutė ir Valius Staknys parodos TEATRAS MUMYSE
atidaryme 2021 metų gruodžio 17 dieną
Kaip tik tuo metu Kauno muzikiniame teatre susitiko du kūrėjai. Kaip ir jos pirmtakas Vladas Didžiokas, tapyba užsiimanti scenografės specialybę įgijusi Giedrė Riškutė ir režisierius, meno pedagogas Valius Staknys. Tuoj po studijų dailės akademijoje teatre pradėjusi dirbti Riškutė nesiekė išsyk įgyvendinti radikalių inovacijų, akomponuojančių bendram scenografijos pokyčių chorui. Muzikinio teatro istorija, salės ir fojė interjerų praeitis, menanti prieškarinę Valstybės teatro šlovę, dailininkę veikė įpareigojančiai. Todėl Giedrės scenovaizdžiai pasižymėjo pirmiausiai tokia švaria atlikimo technika ir tokiu darbinių eskizų estetiškumu, rodančiu, kokius aukštus reikalavimus sau kėlėsi dailininkė, kad šiandien, matant juos parodoje, sunku net patikėti darbus turėjus siuvyklų ir dekoratorių cechų adresatą. Scenovaizdžių ir kostiumų eskizų spalvos įtaiga, ja išgaunamos erdvės pojūčio ir smulkių detalių deriniai yra drauge ir savotiškos prabangos, ir stebuklui būdingo puošnumo kūrimo priemonės. Tik sukurti šie scenovaizdžiai bei kostiumų eskizai yra itin subtiliais, tuo metu naujoviškais būdais, atsisakant pažodiškos vaizdo konstravimo leksikos ir palaipsniui prabylant asociaciomis, netiesmukomis nuorodomis į spektaklio erdvės ir laiko parametrus.
Giedrė Riškutė ir jos kūryba parodoje TEATRAS MUMYSE
Parodos paveiksluose stebuklinė spektaklio atmosfera atsiskleidžia ir vaikams skirtuose scenovaizdžių bei kostiumų eskizuose, ir solidžiuose suaugusiems skirtų veikalų vaizduose. Tą lemia ypatingas ypatingas dailininkės koloristinis skonis, kuriame išryškėja Riškutės pajėgumas kurti veiksmo nuotaiką ir spalviniais kontrastais, ir subtiliais niuansais, o juos papildo pusiausvyrą kompozicijoms teikiančios dydžių, tekstūrų bei gracingų linijų variacijos. Tai, beje, – nenuostabu, nes paraleliai su kūryba tetrui Giedrė nuolatos tapė, o taip pat apipavidalino nemažai teatro, Kauno ir kitų miestų švenčių bei renginių, reikalaujančių nemažai režisūrinės nuovokos.
Valiaus Staknio kūrinys ,,Tiltas per Vilnelę“
Žinoma, ne vieno spektaklio ir šiuo metu eksponuojamos parodos bendraautoriaus Valiaus režisūrine nuojauta ji net ir nebandė pralenkti. O Valius Staknys, pastatęs 14 spektaklių ir režisavęs daugiau kaip 150 teatralizuotų renginių, neabejoju, net ir neketino konkuruoti su Riškute dailinėje raiškoje, į kurią vis dėlto įžengė prieš keletą metų, pradėjęs kurti į nieką nepanašius ryškius ir ekspresyvius nedidelio formato teatrinės tematikos paveikslus. Kūriniai nė akimirkai neleidžia suabejoti jų autoriaus priklausomybe muzikinio teatro pasauliui. Prisodrinti dekoratyvios stambių bei mažučių formų, lokalių ryškių spalvų ritmikos, žaismingai paplitusių po paveikslo paviršių, jie tiesiog prašosi vadinami operinėmis aranžuotėmis vizualiems instrumentams – linijai dėmei, proporcijai, mastui. Tačiau nežiūrint dekoratyvaus, išimtintinai akies pamalonininimui skirto paveikslų charakterio, jie vis dėlto byloja ir apie vingrias bei intriguojančias, paties Valiaus maloniai pasakojamas jo asmenines teatrinio gyvenimo patirtis, o drauge – ir apie visos teatro istorijos užkulisus.
Čia nejučiomis peršasi tolimas Valiaus ir Vlado Didžioko žmonos, dailininkės Barboros Didžiokienės palyginimas, palyginimą pirmiausiai orientuojant į kūrinių reikšmę. Nors ir sukūrusios scenografiją keletui Valstybės teatro spektaklių, Didžiokienės (gimusi, beje, kaip ir Valius Staknys Rusijoje) kūrybinė reikšmė, žvelgiant į jos palikimą teatriniu požiūriu, telkiasi lėlių piešiniuose, šaržuose, figūrinėse kompozicijose, kuriose ji tiesiog populiarino teatro meną, skatindama juo užsidegti, jį pamilti arba tiesiog juo gėrėtis. Sunku atsispirti ir puošnių Valiaus Staknio paveikslų nuotaikingumui, įsakmiai vienu metu bylojančių apie linksmybes, dramas, juokus ir persikūnijimus, būdingus muzikiniams teatro pastatymams ir priverčiantiems pasijusti labai arti teatro ir jo sukeliamų bei geidžiamų šventinių išgyvenimų. Ne kiekvienas iš mūsų turi galimybę apsilankyti naujametinę tradiciją tęsiančioje Fabio Ceresa šiemet režisuotoje Traviatoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Tačiau turime puikią galimybę išgyventi į teatrą panašią šventę, apsilankant Vilniuje, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo Akademijos galerijos „2019“ parodoje Tetras mumyse, į kurią kviečia Giedrė Riškutė ir Valius Staknys.
Režisierius Valius Staknys dieną prieš parodos atidarymą. Jo
archyvo nuotrauka