Dalia Karatajienė. Taip galėjo būti

Menotyrininbkė dr. Dalia Karatajienė. Meno bangų archyvo nuotrauka

Laikas, kuriame radosi pirmieji žmogaus kūrybos pėdsakai – natūros ir kultūros santykių ištaka –iš esmės ir yra žmogaus gimimo data. Ant istorine migla pridengtų paleolito urvų, grotų sienų bei lubų žmogus ėmėsi tapyti gyvulius, tuo fundamentaliai atskirdamas save nuo kitų jam giminingų gyvųjų būtybių. Juk kad ir kokius „žmogiškus“ jausmus išgyventų briedis ar beždžionė, kad ir kiek jų intelektinė veikla būtų lyginama su žmogiškąja, turime pripažinti, kad fakto, liudijančio beždžionę ar briedį smulkinančius mineralus pigmento gavimo tikslais tam, jog sąmoningai nupieštų save arba greta stovintį žmogų, nėra. O žmogaus sukurti gyvūnų atvaizdai yra, ir jų buvimas leidžia šiuos atvaizdus laikyti ypatingu žmogiškumo, taigi – meninės kultūros – pradžios ženklu. Šie ženklai nepaliko jokių juos paaiškinančių dokumentų, ir todėl jie kelia tiek klausimų, kad pastarųjų gausa tiesiog atbaido norinčiuosius į juos pagrįstai ir argumentuotai atsakyti.

Piešinys Altamiros urve

1879 metais Marcelino Sanz de Sautuolai paskelbus apie atrastus Kantabrijoje, Altamiros oloje nutapytus gyvūnus, tiksliau – ištisą jų galeriją – archeologas buvo išsyk apkaltintas klastote. Istorikams ir archeologams buvo sunku patikėti, kad prieš 15 tūkstančių metų gyvenusio žmogaus estetinė sąmonė ir meniniai gebėjimai, išreikšti spalvomis, modeliuojančiomis anatomiškai tikslių formų apimtis, įvairiais rakursais vaizduojama galvos, ragų padėtimi, galėjo būti tokio nepriekaištingo lygmens. Kitaip tariant, nepatiklius mokslininkus suglumino pirmykščio žmogaus kūrybingumas, toji fundamentali jo skirtis nuo kitų. Čia verta stabtelėti. Nepaisant to, kad kūrybingumo steigtis žmoguje yra ne mažiau paslaptinga nei patys piešiniai, psichologai vis dėlto turi kūrybingumo fenomeno paaiškinimą, siejamą su vaizduote, kurią įvardina kaip naujų vaizdinių sudarymą, atmintyje pertvarkant turimą patirtį. Kalbant apie meną, svarbu atkreipti dėmesį į kūrybinės vaizduotės elementus. Neišsiaiškinus jų, tektų nuolankiai sutikti su daugelio meno vadovėlių teiginiais, deklaruojančiais, kad matė žmogus aplinkui lekiančius žvėris, grakščiai iškėlusius galvas ir parietusius po savimi kojas – juos ir piešė. Vadovėliuose aiškinama, kad modernaus paleolito gyvūnų atvaizdams būdinga ekspresyvi dinamika ir stulbinanti bėgančio, lekiančio, šuoliuojančio gyvūno, nuo kurio priklausė žmogaus gyvenimas, kūno plastika. Tačiau kuriamoji meninininko vaizduotė paprastai produkuoja tokius vaizdinius, kurių iki tol nebuvo. Konstruodama naujoves, ji nekopijuoja tikrovės – jos veikimą, komponuojant jau turimus vaizdinius, ima reguliuoti troškimai, viltys arba –svajonės. Tad sutikdamai, jog paleolito kūrėjas viso labo tapė tik tai, ką matė, mes drauge pripažintume, kad priešistorėje gyvenęs tapytojas buvo nekūrybingas ir vaizduotės stokojantis. Bet jei padarytume prielaidą, jog kadaise mokslininkus pribloškusiuose kūriniuose yra įkūnyta drauge su meno kūriniais gimusios žmonijos svajonė, paleolito gyvūnų atvaizdus privalėtume aiškinti kitaip. 1960 metais Margaret Abercrombie ¹ iškėlė mintį, jog piešiniuose nevaizduojamas traukos dėsnio nepripažįstantys gyvūnų šuoliai. Šie judesiai – tai negyvų ir agonijos traukulius patiriančių kūnų pozos. Palyginus Altamiros gyvūnų siluetus su atitinkamos rūšies mirštančių gyvūnų, gulinčių ant šono, siluetais, skirtumo beveik neįmanoma įžvelgti. Jei atvaizdai iš tikrųjų reikškia ant šono sumestų gyvūnų krūvas, vadinasi, šiame kultūros pradžios taške verta ieškoti žmogiškosios svajonės įkūnijimo. Žinant tai, kokia nedraugiška, kokia atšiauri ir bauginanti tuo metu žmogui buvo gamta, toji viltis regisi labai aiški – nuo gamtos visapusiškai priklausantis žmogus šiais mirusių, simboliškai nužudytų gyvūnų atvaizdais įkūnijo savo tolimą, tuo metu į visišką utopiją panašų troškimą gamtą nugalėti ir tapti jos valdovu.

Naujas meno kūriniuose įkūnytas požiūris visada sudaro prielaidas esamą padėtį keisti.Jis turi gebėjimą „užkrėsti“ tuos, kuriems panaši mintis nebuvo dingtelėjusi, tapdamas žiūrovams, skaitytojams ar klausytojams savu ir beveik savaime suprantamu. Pavyzdžių nereikia ieškoti labai toli. 1955 m. pasirodęs Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“, pasakojantis apie literatūros profesoriaus meile virtusią aistrą paauglei kaip vėjui papūtus nuo pasaulinių mados podiumų nustūmė brandžias moteris, užlaipindamas ant jų paaugles.

Šešiasdešimtųjų veidais tapusios Coleen Corby, Twiggy Lawson, modelių karjeras pardėjusios vienuolikos, tapo moteriško grožio etalonais ir normomis. XX amžiaus pradžioje amerikiečių impresionistui Jamesui Whistleriui nutapius Londono rūką, žmonės jį ne tik pastebėjo, bet pavertė rūką bene labiausiai Britanijos salą charakterizuojančia savybe. Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad menas turi savybę keisti pasaulį taip, kaip neišgali joks įstatymas, ir meninės vaizduotės sugebėjimas įkvėpti žmones imti matyti pasaulį taip, kaip jį parodo menininko vaizduotė, yra daugiau nei akivaizdus.

Menininkas, be abejo, neturi galios reguliuoti savo kūrinio poveikio žiūrovui, skaitytojui ar klausytojui. Jis negali jos net numatyti. Kūrinio įtaka nepriklauso nuo mums gerai suprantamų ir aiškių priežasčių, ir niekas negali žinoti, koks kūrinys arba kokia žiūrovo reakcija generuos beveik daugelio žmonių pasaulėžiūros trūktelėjimą. Vadinasi, jeigu žmonijos atsiradimo aušroje pirmieji meno kūriniai tikrai įkūnijo svajonę nugalėti gamtą, tai šiandien mes visi – kūrėjai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai turime rimtą pagrindą kultūros ir natūros ryšius apmąstyti atsakingai, atsižvelgdami į realias tos kadaise gimusios svajonės įgyvendinimo pasekmes.

Nors ir neturėdami kapitalinių pertvarkų intencijų šių metų birželio 15 -25 d. VšĮ Meno bangos vykstančio projekto Kultūra ir gamta (remia Lietuvos kultūros taryba, projekto partnerė Ignalinos viešoji biblioteka) renginiai atskleidžia labai plačią gamtos ir kultūros ryšių panoramą, reprezentuodami jos gelmę daile, muzika ir literatūra. Ir niekas negali būti užtikrintas, ar ši menininkų rezidencijos veikla nepasėja kokios nors nelauktos vilties sėklos.