Gimėte ir augote Šiaurės Lietuvoje. Ką Jums reiškia šis kraštas, žmonės? Kokie neišdildomi vaikystės prisiminimai?
Neperseniausiai Ignalinos krašto muziejuje skaičiau ir tokius savo eilėraščio „patyltės’s krẽgždės’“, taigi tarmiško, žodžius:
<…>vaikél’s va tebẽlak’
par dydelэ diẽno be vãkara
kél’s pojãdvyrače rãtэs
lygs kiop varyne giovãte
nekrãta…
Dėl visa pikta išversiu: „vaikelis va tebelekia // per didelę dieną be vakaro / kelias po jo dviračio ratais / lygus kaip varinė gyvatė / nekrato…“. Va čia ir visa mano vaikystė, ir visas mano kraštas, visi savieji. Na gerai, ne visi. Bet čia, kaip ir daugelyje man pačiam iškalbių eilučių, pakanka dingsčių pradėti ilgą, realijomis išmargintą pasakojimą. Mano kraštas pirmiausia yra šeimos ir giminės žmonės, gimtinis Pasvalys ir augtinis senelių vienkiemis Dagilišky, žuvų pilnos Svalia ir Lėvuo, Įstras ir Mūša, dar Pyvesa, dar grybų ir paukščių pilni miškai
Pievos ir Pievelės, Ąžuolynė ir dvi Pušynės (Talkonių ir Žadeikių), dar daug kas. Ir amžinai basos kojos, ir visiška laisvė nuo ryto iki vakaro vešliose lygumose, ir suplūktiniai jų keleliai, dviratį pasūpuojantys… Ir, žinoma, pirmoji mano kalba, tarmė. Kitokios kalbos iki mokyklos gal nebūsiu nė girdėjęs, nebent per radiją, iš ant vinies sienoj kabančios „gavarilkos“. Bet jos kalba buvo sau, mūsų – sau. Dabar tai man žinoma, jog toji tarmė, kurios pagrindu išugdyta „gavarilkos“ kalba, taigi bendrinė lietuvių kalba, – irgi yra aukštaičių. Bet tiek čia ir tos paguodos. Juk taip pat žinau, kad daugeliu bruožų mūsų krašto aukštaičių (dialektologiškai – šiaurės panevėžiškių) tarmė nuo bendrinės kalbos skiriasi net smarkiau nei nuo tos bendrinės skiriasi „brolių žemaitėlių“. Užtat ir dar kokios nors universalios aukštaičių kalbos žmogus konstruoti juk neimsi. Tad mūsiške tarme kalbėti širdžiai lengva ir gražu, tik va užrašyti taip, kad būtų įmanoma visiems lietuviams adekvačiai perskaityti, tas mūsų tarmės išskirtinumas, deja, nepadeda. Taigi protarpinis mano rašymas ir tarme gal pirmiausia būtų dėkingumo savo kraštui, manyje vis gyvam, ženklas.
Pirmas prisilietimas prie knygos…. Kokia tai knyga ir kokios knygos Jus lydi visą gyvenimą?
Kai gimė sesutė, man buvo penkeri su puse. Iš Dagiliškio parašiau laišką mamai, kad sesutę pavadintų Sigute arba Zitute (tokie buvo Pasvalio kaimynų Karaliūnų mergaičių, vyresnių, vardai). Pavadino antruoju. O aš kartais pagalvoju, kad tas laiškelis būtų pirmas mano raštijos liudijimas. Jei būtų išlikęs. Tad skaityti, matyt, būsiu pradėjęs gerokai anksčiau. Knygos neįvardyčiau. Senelių gryčioj nelabai jų ir bus buvę. Užtat gerai prisimenu senelio stalčių: „benzinupkė“ (žiebtuvėlis), Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis ir vokietmečio „Valstiečių kalendorius“. Šis ne tik senelio ranka vietom prirašytas pastabų apie ūkio darbus, bet ir mano kiek pabraižytas cheminiu pieštuku. Matyt, pirmoji mano lektūra ir bus buvusi tokia prašmatni kombinacija: šitas vokietmečio kalendorius pramaišiui su sovietinių laikraščių skiautėmis – į jas babutė kruopščiai vyniodavo kiaušinius, juos basa takeliais palei Svalią nešdavo Pasvalio turgun. Užtat kartais sakau, jog esu dvigubas pasvalietis: tėvų namai Pasvaly prie Lėvens ir Svalios santakos, senelių – prie Svalios ir Upelio (kitokio vardo nesu girdėjęs), nors tada ir jis, ir Svalia dar buvo tikros upės, nemelioruotos… Po metų kitų prasidėjo… ne, ne vien „Pifo nuotykiai“, bet ir Petras Tarasenka, ir visos jau bibliotekinės knygos, pirmiausia, žinoma, apie indėnus, būrų karus ir kitokius nuotykius, patiriamus nuo Žiulio Verno veikėjų iki Barono Miunhauzeno. Vaiko fantazijose visų knygų veiksmas, aišku, buvo perkeltas į pažįstamus kaimo miškelius ar dar kaimiško miesto laukelius ir paupius… Kol galiausiai šie atgijo, pragydo Tado Ivanausko „Lietuvos paukščiais“, visais trimis mano parankiniais tomais, išmoktais veik atmintinai, įsikūnijo plačioje apylinkėj stebimais lizdais, meistraujamais ir keliamais inkilais. Drauge radosi ir jau rimtesnių grožinių knygų, skaitytų ir namie (taip pat ir klasikiniu būdu – po antklode, „batareikos“ lempele pasišviečiant), ir mokykloj per pamokas– knygą pasikišus po dar senobinių suolų-stalų antvožu. Užtat Pasvalio septynmetėj (kol mokiausi, virto aštuonmete; dabar Svalios progimnazija) buvau įsitaisęs Romantiko pravardę, kildintiną ne iš romantikos, o iš tų godžiai graužtų romanų…
Romantiko mokykliniai metai – kokie jie? Kurie mokytojai darė didžiausią įtaką Jūsų asmenybei?
Mokyklų buvo dvi. Devinton klasėn perėjau į Pasvalio vidurinę (dabar Petro Vileišio gimnazija). Mokinys buvau neprastas, ypač tų dalykų, kuriais nuoširdžiau buvau susidomėjęs. O pirmiausia čia buvo biologija, konkrečiau – ornitologija. Apie ją viskas sukosi nuo kokios septintos ar aštuntos klasės. Iki paskutinės – vienuoliktos, taigi ir iki pat mokyklos baigimo. Vienuoliktoje biologija dėstoma nebebuvo, bet jos stojamajam egzaminui, neabejoju, buvau pasirengęs puikiai. Aišku, savarankiškai: korepetitorių mados mažame Pasvaly nebuvo, pinigų jiems šeimoje juo labiau nebūtų radęsi. Pasirengti chemijai ir fizikai padėjo sąmoningai dar ankstesnėse klasėse pasirinkti šių dalykų būreliai. Šiltai prisimenu jų vadovus, savitus žmones, rūtestingus: mokyklos direktorių Juozą Dulskį ir mokytoją Bronių Bagdonavičių, visų – ne vien jo vaikų – meiliai vadintą man iki šiol gražiausia pravarde – Tetytė. Fotografuoti pramokau irgi ankstyvoj paauglystėj, būrely, ten mokė aštuonmetės direktorius Petras Jackūnas. Ir čia mano pasirinkimas buvo sąmoningas: ornitologas mokėti fotografuot – privalo.
Vis dėlto bene lemtingiausia mokytoja bus buvusi vidurinės lituanistė Aldona Abariūtė (taip, iš „tų“ Abarių kelmo), man dar besimokant virtusi Datkūniene. Man buvo pirmos dienos naujoj mokykloj, jai – pirmos mokytojavimo dienos. Matyt, kokie nors mano amžiaus berniūkščio bruožai bus buvę kalti, kad iškart, švelniai pasakius, nelabai viens kitą pamėgom. Bet greitai viskas apsivertė: tapau ne tik mėgstamas, bet ir, dar švelniau pasakius, išskirtinai lepinamas. Beveik neatsakinėjau, nebent ko paklaustas, kai kiti negebėdavo atsakyti, o rašto darbus faktiškai rašiau kokius tik norėjau ir kada bei kur tik norėjau – ir pradėti, ir baigti, ar klasėj, ar namie… Atrodytų, visai antipedagogiška. Juolab kad tas jaunikaitis apie kokius humanitarinius mokslus nė nesvajojo. Tik va čia man ir aiškėja, jog ta jaunutė mokytoja bus buvusi Mokytoja: ji pirma ir gal vienintelė many tada įžvelgė galimybes, kurių nė aš pats nesuvokiau. Neįkalbinėjo manęs, neagitavo, apie kokius mano „talentus“ nė neužsiminė. Bet kažkokiu ypatingu būdu, ko gera, man kelią vis dėlto bus parodžiusi: kai jau su mokykla buvo galima beveik atsisveikinti, likę tik pasiimt charakteristiką stoti biologijon, po vienos keistos bemiegės nakties pašokau ir… pustekinis mokyklon: perrašykit tą charakteristiką, stosiu lituanistikon! Tiesa, pirma dar pataikiau žurnalistikon, bet vis tiek po kiek metų pagaliau tapau – pirmiausia lituanistas.
Kokie Jūsų pirmieji kūrybiniai bandymai? Kada suvokėte, kad poezija – Jūsų kelias?Ar svarbios Jums studijos Vilniaus universitete?
Čia vėl susiję su Aldona Abariūte. Gal dešimtoj klasėj ji man patarė rašyti dienoraštį. Sau. Rašymą, neįpareigojantį ir beprasmį, netrukau prisijaukinti. Žiūrėdamas atgal, jau suprantu, kad tas beprasmis rašymas man buvo įduotas kai pnenuskandinamasšiaudaskabintisuž jo lyg už paties gyvenimo, plaukt ir mėginti tikėti, jog tos prasmės vis dėlto esama…
Kiek paeiliuojamu tas rašymas – jau nebe dienoraštin – virto pirmuose universiteto kursuose. Tiesa, žurnalistikos katedra visokius grožinius studentų rašymusvadindavo „šalutine produkcija“, prie kokio nors daugiausia filologų literatų būrelio šlietis nesijaučiau vertas, tai, kaip įpratęs, visąlaik kapanojausi vienas. Nuo pat pirmų dienų universitete brandino mane daugausia Filologijos fakulteto profesoriai (ar kai kurie tada dar docentai), mat ir žurnalistams daugelis paskaitų tada būdavo bendros su filologais, o kai kurie lituanistiniai dalykai – Juozo Pikčilingio stilistika, Aldono Pupkio fonetika ir akcentologija – žurnalistams net būdavo dėstomi ilgiau ir stipriau nei patiems filologams. Dabar, įsigalėjus greitojo maisto studijoms, tokie dalykai atrodytų kaip pasaka, bet taip ir buvo! Dar žurnalistikoje klausiausi ir Jurgio Lebedžio, ir Jono Dumčiaus, ir Donato Saukos, ir Juozo Jurginio, ir Juozapo Girdzijausko, ir Zigmo Zinkevičiaus, ir… daugelio tų garsiųjų vardų, kuriems išėjus, klasikinė profesoriaus figūra iš mūsų padangės jau beveik ir dingusi… Aišku, kai kurių tų pačių, kai kurių kitų klausiausi ir vėliau studijuodamas lituanistiką. Jiems jaučiuosi be galo dėkingas.
Vis dėlto lemtingiausia mano visapusiško lavėjimo kelrodė bus buvusi Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva (rašoma tik taip, o ne kitaip!). Atvažiavau į Vilnių 1969-aisiais, jai vos pradėjus kurtis, po teisybei, dar tik būrelio bendraminčių galvose. Bet laimingo sutapimo dėka iškart ir patekau ne į kokį pašalį, o kaip tik į tą glaudų būrelį žmonių, privačiai besirenkantį, jau vien dėl to anuometiniu oficialiu supratimu nelegalų ir netoleruotiną. Ir vis dėlto jis gebėjo išnaudoti visas įmanomas galimybes įsiteisinti, pagaliau ir išlikti gyvas iki pat Lietuvos nepriklausomybės, per tuos dešimtmečius sukrauti pavydėtiną darbų kraitį, iš esmės – parengti lietuvių sielas laisvės pokyčiams. O tada provincijos jaunuoliui, daug kur netvirtam ir nesigaudančiam, ramuva buvo neregėtai spartaus dvasinio brendimo mokykla, tad ir su pačiu universitetu drąsiai lygintina.
Rašote poeziją, verčiate, fotografuojate. Kas arčiausiai Jūsų dūšiai?
Kartais atrodo, jog mieliausiai gal rašyčiau vien poeziją. Ar net vien poeziją vaikams. Bet Dievulis davė per minkštą būdą, tad poeziją rašau tik tada, kai lieka laiko nuo darbų, kurių laiku nemokėjau atsisakyti.
Esate apdovanotas gausybe premijų, taip pat irNacionaline kultūros ir meno premija. Ką Jums reiškia šios premijos?
Premijas vertinu… nelygu nuotaika. Kai ta nuotaika ne per smagiausia ir tavo vardą kas pasako su kokiais premijiniais priešdėliais, nebūna itin jauku: atrodo, iš tos odos nebeišsinersi. Vis dėlto per malonius ir nemalonius darbus užsimiršti,išsineri,aprimsti ir pripažįsti, jog premijos ir panašūs žymenys yra sumanyti seniai ir ne mūsų, per laiką nenunyko, tad, matyt, jos yra taip pat viena iš gijų, tave siejančių su bendruomene, tau rodančių tos bendruomenėsprielankumą. Tai negi dėlto pyksi.
Dalyvavote ne vienoje rezidencijoje. Kokie įspūdžiai iš rezidencijosIgnalinoje ,,Po Ignalinos dangumi“?
Tokias bendrystės dienas galima vadinti rezidencijomis, dailininkams įprastesni gal būtų plenerai, galima vadint ir kaip nors jaukiau – kūrybos namais ar tiesiog namais (kaip, tarkim Visbio ar Ventspilio rašytojų ir vertėjų namai). Visokių jų atmainų esama, didesni ir nuolatiniai net buriasi į Europos ar pasaulio tinklus… Į tuos didesnius, veikiančius kiaurus metus, tam tikram laikui kūrėjai suvažiuoja iš viso svieto, dažniausiai kiekvienas su savo kūrybos planais, su savo poreikiais ir įsivaizdavimais. Žinoma, bendras buvimas, pažintys ir naujos galimybės dažnai tuos planus maloniai pakoreguoja. Būna, kad susirenka žmonės kokį nors numatytą darbą ar tęstinio darbo dalį atlikti.Tarkim, populiarūs literatūros vertimo seminarai, dabar imti vadinti „dirbtuvėmis“. Pats nagus vis prikišu prie jaunų latvių, duokdie būsimų lietuvių poezijos (ar ir prozos) vertėjų, paugdymo. Poetai ir vertėjai panašiai kasmet renkamės Lenkijoj, Krasnagrūdoj, į darbinius daugiausia lietuvių poetų ir lietuvių poezijos vertėjų lenkų susitikimus, mūsų pramintus Lietuvių ir lenkų literatūros seimeliais. Toks darbo modelis labai rezultatyvus: lenkiškai išleista atskirų lietuvių poezijos ir prozos knygų, laukiama solidžioslietuvių poezijos antologijos. Miela ir tokia reta galimybė pabūti vienam, kai gali atsiduoti savo darbui ir tiesiog aplinkos įspūdžiams(tokios, tarkim, asmeninės rašytojų rezidencijos, globojamos Anykščių A. Baranauskoir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus).
Yra tekę patirti ir dviejų ar daugiau sričių menininkų bendro buvimo malonumą: lietuvių ir lenkų dailininkų ir poetų plenerą Oborose prie Varšuvos, Magnus Ducatus Poesis sambūrio plenerą istorinės Besarabijosstepėse Ukrainoje, Frumušika Novoje, ten – prasimanydami vis kokių netikėtų bendrų akcijų, plušėjom įvairūs menininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, net Sakartvelo. Su bičiuliais iš Ukrainos, daugiausia dailininkais, po šiai dienai vis ko nors panašiai prasimanom.
Ignalinoj man buvo gera. Ir pirmą kartą, kai kelias dienas teko pabūti drauge su visais, ir antrą kartą, kai Ignalinos krašto muziejun susirinkom ir vėl – uždaryti rezidencijos dailininkų parodos. Itin mane pradžiugino aiškūs ir tvirti dailėtyrininkės DaliosKaratajienės žodžiai ne tik apie parodą, bet ir apskritai apie tokią kūrėjų, „iš prigimties“vienišių, bent truputį ir kolektyvinę kūrybą – semiantis įkvėpimo ir iš aplinkos, ir nejučia vienas iš kito, taip turtėjant, taip kai ką nauja netikėta ir tai aplinkai – žmonėms, draugingiems žmonėms! – grąžinant.
Taigi apie mūsų ir panašius meno žmonių susitikimus galima sau manyti panašiai kaip apie beprasmį poezijos rašymą: lyg ir negali užčiuopti, sučiupt mūsų bendro buvimo (mano mėgstamu žodžiu, „šali̇̀gretos“) prasmės, o vis tiek iki skausmo jauti, kaip čia tikra ir gera, kaip didžiai prasminga. Būti kartu. Būti jaučiant, jog atvira pasąmonė dirba ir viliasi vieną dieną ištrykšti ne va tokia daugybe apytikrių prozinių žodžių, o aiškiai ir tiksliai, vieninteliais žodžiais ar vienintelėmis spalvomis. Kurie atpažins Ignaliną, rytmetinį jos paežerio rūką ir pievos rasą, jos žvaigždes Šiekščio ežere. Ir kas jos mums. Ir kas mes joms… Jei, kaip sakoma, gyvi gyvensim, kas nors kada nors mums šias dienas prikels, iškels aiškesnėn švieson. Va ir dabar netikėtai pasijutau beplaukiojantis Ignalinos ežerynu – kaip prieš pusšimtį metų, kai didis žygeivis Tadas Šidiškis mus buvo prisikalbinęs Palūšėn, kad čia po visų instruktažų taptumėm vandens turistų vedliais (tiesa, netapau: tą pirmą studijų vasarą keliai pasuko kitur); pasijutau pro žolynais vainikuotas merginų galvas besižvalgantis nuo Ladakalnio – trumpiausią metų naktį, gyvybės perviršio naktį, Rasos šventės paryčiais… Šiemetinės ekskursijos maudynės po Ginučių malūno kriokliu priminė ne ką kita, o… tą pačią Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą: tada, prieš kiek dešimtmečių, šitame malūne sutikom Naujuosius, čia ir nakvojom… Prisiminiau ir Atgimimo dienas, kai su Aliu Balbierium ir Jonu Tauginu (kartais su Sauliumi Gricium) lakstėm po Lietuvą dosniai ir naiviai žarstydami poezijos ir publicistikos žodžius, dar vežiodami Aleksandro Macijausko „Išeinančių medžių“ ciklo nuotraukas, taigi tokią kilnojamąją parodą. Ignalinos tada irgi neaplenkėm…
O šiemet po Ignalinos dangumi bene maloniausia buvo justi, jog šio krašto žmonėms, ir tiems, su kuriais žodžiu ar akimis teko susitikti, ir tiems, kuriuos tik žinau esant, – jog ir Ignalinos žmonėms toks paprastas bendravimas, gal bent kiek pakylėtas poezijos, dailės, muzikos, taip pat yra jaukus, gražus ir priimtinas. Parodos uždarymo dieną malonu buvo išgirsti smuikininkes Moniką Sapiegaitę ir Gabrielę Zabulytę…Iš tikro galėjai išgyventi – ramią ir skaidrią širdžių šali̇̀gretą.
Šiuos klausimus Jums siunčiu Poezijos pavasario festivalio metu. Ką manote apie šią šventę – ar ji Jums tikrai yra šventė?
Gal nė vienas šventasis nėr vaikščiojęs ištisai vien su Dievuliu širdyje… Bet iš esmės Poezijos pavasario dienos yra šventiškos. Beje, labaip anašios į Ignalinos rezidencijos dienas. Nieko stebėtina: juk ir Poezijospavasaris, ir kiti poezijos festivaliai Lietuvoje ar svetur iš esmės yra menų, kurie tik turi kokį nors ryšį su poezija, šventė: parodos, koncertai, teatralizuoti ir panašūs skaitymai. O koks menas genetinio ryšio su poezija gali neturėti?..Va rašau, o mintys jau sukasi apie mudviejų su Petru Vyšniausku kelionę Panevėžio kraštan, kur laukia trys mano poezijos ir Petro saksofono bei bosinio klarneto koncertai. Juos pavadinom – „Žydi akmenys ir medžiai“. Petrui prie mano balso teks taikytis: nujaučiu, jog jame šįkart rasis ir margų Ignalinos pievų spalvų, pabanguojančių.
lygiadienį prie ežeriausio
tarpais atrodė, kad jo paviršius
užvirtęs plūdenom ar velėnom
dvasią ištraukęs ir užsitraukęs
apaugęs viržiais ar užsimiršęs
kad jo kadaise giliavandenio
ežero būta, plačiai banguota
auštant pavasariui, rudeniui áuštant
liūdną ir jaukų mūsų jokiadienį
Klausimus pateikė Marius Kraptavičius