Audreolė Pivorė
Audreolė Pivorė – fotomenininkė, tapytoja, literatė iš Molėtų, savo kūryboje atidžiai įsižiūrinti, fiksuojanti trapų pasaulio grožį, žodžiu ir spalva gebanti prisiliesti taip, kad neužgautų nei žolyno, nei bitės, nei žmogaus. Pati kaip žolynėlis ar bitė – nieko nereikalaujanti, besimėgaujanti pasaulio teikiamu grožiu ir besistiebianti į šviesą. Ir kupina paslapčių.
Audreole, žvelgiant į Jūsų įvairialypę kūrybą atrodo, kad esate tikras gamtos vaikas. Esu teisi, gamta – Jūsų stichija?
Taip, gamta man svarbi. Visa, kas supa, kas gyva. Kad būčiau kasdienybėj arti žolynų, krūmų, medžių. Gamta man graži visa ir visada. Net jei reikėtų, negalėčiau išskirti mėgstamiausio metų laiko. Jie visi man gražūs, susilieja vienas į kitą. Vasarą gal daugiausia poezijos, kai viskas žydi, viskas plazda. Rudenį viskas atsiveria, labai gražūs būna medžių siluetai. Net kai lapai nukrenta, netrūksta spalvų, jei tik įsižiūri. Žiemomis dabar retai būna sniego, bet kai būna – kiek ten kūrybos. Gamta visais metų laikais kuria. Ji viską sukuria, kas gyva. O žmogus nieko gyvo nemoka sukurti, tik kažką atkartoja iš gamtos –formas, spalvas. Koks bebūtų metų laikas, mėgstu pasivaikščioti. Tiesiog taip, be naudos.
Labai smalsu, ar gamta Jums buvo svarbi ir vaikystėje ir kokia apskritai buvo Jūsų vaikystė.
Vaikystėj turbūt ir negalvoji, kas tau svarbu. Užaugau prie Jurbarko, Miškų ūkyje, nuostabiame Mituvos upės vingyje, šalia skroblų ir ąžuolų šiliuko. Vaikystės prisiminimas laikui bėgant šviesėja. Mūsų senas medinis prieškario namas, kuriame gyveno aštuonios šeimos. Aplink –didžiulės liepos, sodas. Ką veikdavom? Vasarą – maudynės Mituvoj, prie Trijų gluosnių, šermukšnių karoliai, kvadratas, slėpynės, karvių parginimas iš Nemuno ganyklos. Šieno grėbimas ir šokinėjimai daržinėj.
Aišku, uogavimas, grybavimas, lenktynės, kas greičiau pririnks litrą mėlynių. Vyresnis brolis vis tiek greičiau pririnkdavo, ir baravykai kažkaip jį mėgo.
Namų langai ir durys buvo atviri.
Į mokyklą kelias ėjo per seną dvaro parką, su akmenų grindiniu, su pilnomis kišenėmis kaštonų ir puokštėmis rudens klevo lapų. Ir pelėda ilgai buvo, ir visko, aišku, buvo.
Du paukšteliai
Ir jaunystės audrų, neišsipildymų?
Taip, žinoma. Nusivylimų, prisigalvojimų. Audrų buvo, bet kažkaip viską po truputį išgyvenau. Dabar jau negalvoju apie tai. Viskas tiesiog sudėliota į stalčiukus. Gyvenu dabartimi, tuo, kas vyksta dabar, tad galvoti apie tai, kas buvo, nebėra laiko. Bet kai tuos stalčiukus pajudini kartais,– rudenį, kai daugiau laiko, ar kai būnu išvykusi ir vienišumas aplanko,– tada išplaukia prisiminimai. Vis dėlto man patinka gyventi dabartyje, nes daugiau nieko nėra, tik tai, kas dabar vyksta. Tai, kas praeina – pradingsta. O kas bus – irgi bus dabar.
Kada į Jūsų gyvenimą atėjo kūryba, menas?
Menas prasidėjo turbūt su lėlių drabužėliais, su mamos megztais raštuotais rūbais ir siuvinėtais paveikslais.
Taigi – paveldėjote kūrybos geną iš šeimos?
Vaikystėje dar nebuvo suvokimo, kas yra menas. Ar kad tie dalykai yra menas. Mano šeimoje nebuvo dailininkų ar kitų menininkų, dirbta dėl praktinių sumetimų. Abu seneliai buvo siuvėjai, močiutė irgi siuvo, o prosenelė buvo turto išsižadėjusi audėja. Kas yra menas ar kad ir visa tai galėtų būti menas supratau ganėtinai vėlai, jau pabaigusi mokyklą. Studijuodama atradau, kad žmonės kažką kuria, kad vyksta parodos.
Vienu metu siuvinėjau ant lino gyvybės medžius. Kažkiek laiko iš to pragyvenau: siuvinėdavau tokius mažus paveikslėlius, juos nupirkdavo tautodailės salonas. Kai buvo dukros mažos, namuose reikėjo būti, užsiėmiau rankdarbiais.
Kokios knygos Jus augino, brandino?
Babūnė turėjo tokią slaptą nuskaitytą knygelę su maldomis ir eilėraštukais, kartais lovoj jaukiai paskaitydavo. Nors ir apie našlaitėlę, bet nebuvo liūdna. Brolis turėjo „Drąsiųjų kelių“ serijos lentynėlę, labai mėgau apie indėnus skaityti. Paskui ir pati rinkausi iš to, kas buvo bibliotekoje. Dabar knygose ieškau pozityvo, skaidrumo. Skaitau trumpus eilėraščius, haiku. Mėgstu poeziją. Džiaugiuosi, kai randu tai, kas skaidru, šviesu.
Dvi mėlynos gėlės
Rašote, tapote, fotografuojate. Visi žanrai Jums vienodai artimi? Kaip pasirenkate, kuriuo žanru kokią idėją išreikšite?
Kažkaip ir negalvoju apie žanrus, savaime teka. Kai vienas nutolsta, kitas priartėja.
Pirmoji buvo fotografija. Jau po mokyklos, keliaujant, pabandymai parsivežti pamatytą vaizdą. Artimų žmonių paraginta ir pirmąją parodą suruošiau. Buvo įdomu ir svarbu išmokti pačiai daryti nuotraukas, pasėdėti pernakt po didintuvu, o ryte žvalgytis po kambarį su išklotomis ant grindų nuotraukomis. Su drauge daug keliavom po Lietuvą, su bendraminčiais – ir po kalnus, dykumas, ir žiemą su slidėmis.
Dabar svarbiau susidraugauti su vaizdu, pabūti peizaže, pažiūrėti, kaip slenka šviesa per kalvą ar kaip švyti ežeras, kaip žydi vieniša gėlė prie kelio ar kaip kelias nuvingiuoja į debesį. Ir jei tai sutelpa į nuotrauką, tuomet ir su bičiuliais pasidalinti, pasidžiaugti.
Oi, tapyba. Ji atėjo neseniai. Nesimokiau. Bandau. Taisau. Ir vėl. Svarbu pats procesas. Intuityviai. Galima ir meditacija pavadinti, kai spalvos pagauna, toks pažaidimas. Mano toks santykis su tapyba.
Parašymai daugiau dienoraštiniai, kaip ir sau. Jei ateina žodis ar du, įsileidžiu, o paskui įdomu, kas dar užeis. Nežinau, kaip tą papasakoti…
Vadinasi, vaizdas Jums – talpesnis nei žodis?
Kažkaip fotografijoje man viskas aiškiau. Atsirenku, kuris kadras geriausiai pavyko. O rašau aš nedažnai. Ir nedaug. Tam reikia laiko, man neišeina greitai to padaryti. Jeigu kažkas sujaudina labai, beeidama kažką pamatau, įvyksta istorija ar žmogus, tada pamėginu užrašyti. Jei nepavyksta, nesikankinu. Būna, prirašau lapą, palieku, kitą dieną vėl skaitau, žiūriu, ar iš to kas nors išeina. Kartais pavyksta, kartais reikia pataisyti. Palaukti kelias dienas ir vėl sudėlioti. Pažiūrėti, ar skamba.
Medžio atsivėrimai
Kokius tapytojus, fotografus laikote savo mokytojais?
Yra daug autorių, kurių darbai man patinka. Vis atrandu kažką naujo. Patinka darbai, kurie ne perteikia kažką kaip reportažą, o iš kurių matyti, kad tai perėjo per autoriaus sielą. Patinka žaismingumas. Iš žinomų tapytojų galėčiau įvardyti Claude Monet.
Tapyti pradėjau būdama 50-ies. Nestudijavau tapybos. Mano dukros mokėsi dailės, o aš nesiryžau. Galvojau, kad nepavyks, kad nemoku. Dukra, kuri mokėsiM. K. Čiurlionio menų mokykloje, pakritikuoja, pataria, ko per daug ar per mažai.
Galbūt mano mokytoja yra gamta. Kartais pažiūriu, kaip medžiai atrodo, jeigu noriu tapyti medžius. Kaip šakelės susivijusios, kaip kamienai vienas su kitu susipynę. Kokios spalvos. Arba į gėles pasižiūriu. Bet kai pradedu tapyti, dažniausiai įvyksta visai kitaip.
Truputį mokiausi senovinio japonų tapybos meno pas dailininkę Dalią Dokšaitę Vilniuje, Japonų kultūros namuose. Iš jos išmokau (tai man buvo nauja), kad nebūtina gerai išmanyti kokios nors technikos. Svarbiau gerai įsižiūrėti į augalą, o tada paimti teptuką ir piešti spontaniškai. Taip, kaip tuo momentu išeina.
Yra toks prancūzų dailininkas Arno Štern, kalbantis apie spalvų terapiją. Jis taip pat sako, kad tapant svarbiausia ne panaudoti techniką, o paimti kažką iš savo vidaus. Paimti baltą lapą, dažų ir per daug negalvojant piešti. Ne dėl parodymo. Man patinka toks požiūris į dailę. Žinoma, žaviuosi profesionaliais menininkais, dailininkais, kurie gali nupiešti, ką panorėję. Aš taip negaliu. Bet nesigraužiu dėl to.
Kai tarėmės dėl interviu, sakėte: „Mano gyvenime viskas labai paprasta.“ Papasakokite apie savo gyvenimą, savo kasdienybę.
Pavasario žingsniai
Eini eini visokiais takais takeliais į save, į savo vidų, su klausimais, bandymais išsiaiškinti, kaip čia viskas yra. Dabar apie ežerą einu kasryt, toks kaip ritualas, ir mankštelę jau reikia padaryti, ir rytu pasidžiaugti. Gyvenu kaip ir visi žmonės. Visokių yra darbelių, kartais ir rūpesčių. Norisi ir daugiau laiko sau skirti. Aš niekur neskubu. Mėgaujuosi. Ypač vasarą, kai tiek daug poezijos. Nebūtina kažko labai daug daryti. Kartais man pavyksta nieko neveikti. Ir tuo džiaugiuosi.
Kaip į Jūsųšvelniai dūzgiantį, banguojantį gyvenimą įsipaišo buitis – ji netrukdo ieškoti, klausti, kurti?
Netrukdo. Visą laiką tame esi. Viskas susipynę. Ta buitis – ji irgi įdomi. Salotą kokią susipjaustai – juk smagu. Kieme auga keli pomidorai, juos apžiūri – gera.
Žinoma, gyvenimas nėra idealus, vyksta ir visokių negerų dalykų, skaudu dėl to. Bet kažkuriuo gyvenimo momentu aš sąmoningai pasirinkau ieškoti grožio. Ir dabar viskas vyksta natūraliai, be didelių pastangų.
Kokiomis vertybėmis vadovaujatės, keliaudama per pasaulį?
Kelionės būna visokios, dabar labiau netolimos.O jei toliau, man patinka neskubėti, pajausti erdvę, pasėdėti, stebėti, kas aplink vyksta ar paklaidžioti visai ne turistinėse vietose.
Jaunystėje buvo klausimų, kodėl viskas taip netobula, kodėl kažkas vyksta taip, o ne kitaip. O dabar… Aišku, daug tų netobulumų yra, bet gal tai normalu? Gal taip ir turi būti?
Didžiausia vertybė man – būti čia, dabar. Jausti pasaulį.
Jei galėtumėte parašyti arba nutapyti tobulą savo gyvenimo dieną, kokia ji būtų?
Tobulai dienai daug nereikia – susitikti bičiulį, pasijuokti iš nieko.
Ar daug tų bičiulių, nesijaučiate vieniša?
Nepasakyčiau, kad daug. Tiek, kiek reikia. Vienatvę irgi mėgstu.
Jūsų kūriniai fiksuoja nepaprastą pasaulio subtilumą. Atrodo, kad taip į pasaulį žvelgiantys žmonės turėtų būti savotiški nepritapėliai. Ar kartais, stebėdama pasaulį, nepasijuntate jam svetima?
Pasaulis ir yra subtilus, viskas taip nuostabiai mums sukurta, tad daug ir ieškoti nereikia. Buvo ieškojimų kelias, rytietiškos filosofijos. Kai ieškai, kažką atrandi. Man jauku ir gražu gyventi.
Nuotaikos
Galbūt turite kažkokių kūrybos ritualų? Tarkim, gal galite kurti tik tam tikru paros metu arba tik tam tikroje aplinkoje? O gal esate nusistačiusi, kiek nuotraukų, paveikslų turite sukurti per tam tikrą laiką?
Neturiu tokių nusistatymų. Man nereikia to daryti, nes kūryba nėra mano pragyvenimo šaltinis. Aišku, smagu, jei kažkas nori nupirkti mano paveikslą, parduodu. Bet tai nėra mano tikslas.
Ritualai… Kuriant nesvarbu vieta. Kur esu, ten ir gerai. Man daug nereikia. Namuose turiu nedidelį kambarį, kur viskas telpa. Ten ir patapyti galima. Vasarą išeinu į lauką, į kiemą. Kai yra kiemas, erdvė prasiplečia.
2019 metais išleidote pirmąjį haiku rinkinį „Atviras langas“. Papasakokite apie šios knygos kelią: kiek laiko ją rašėte, koks jausmas buvo pirmą kartą paimti rinkinį į rankas.
Į knygelę susidėliojo septynerių metų parašymai. Žavėjausi trieiliais, kai trijose eilutėse ir vaizdas ir jausmas, ir pasakojimas. Kai ne viskas pasakyta. Knygelė aišku šventė. Paskaitau kartais (juokauju).
Daug kas sako, kad lietuviai nemoka kurti haiku. Turbūt nepritartumėte tokiai nuostatai?
Gal nesvarbu kūrybai tautybė, jei artimas toks žanras – kodėl ne. Tai ir filosofija, ir gyvenimo būdas.
Yra įvairiausių teorijų apie meno paskirtį. Vieni meno kūrinį naudoja savo pilietinėms pozicijoms išsakyti, kiti – fiksuoti asmeninius išgyvenimus, treti jį pasitelkia kaip politinį įrankį. O kaip Jums atrodo – kam žmogui reikalingas menas?
Žmonės skirtingi ir skirtingai supranta daugelį dalykų. Gal visaip galima. Kiekvienam savo kelias. Man rodos, kūryba jau yra žmogaus viduje. Ir ji prašosi laukan, ir ką su ja padarysi?
O Jums pačiai kūryba yra saviraiška ar kažkas kita?
Aš kuriu dėl smagumo, dėl įdomumo. Visa mano kūryba – kad nebūtų nuobodu gyventi.
Obels kaligrafija
Molėtai – ką Jums reiškia šis miestas? Ar įsivaizduojate save didelio miesto laiko tėkmėje?
Molėtai – miestelis prie greitkelio, su sava ežerų tėkme. Tai miestas, kuriame yra namai, o tai jau daug. Yra kiemukas arbatai gerti, ir kamanė už lango ant gėlės, ir žieminė bulvė po langu. Yra ir kuriančių bičiulių, ruošiam kartu ar po vieną parodas, su poezijos paskaitymais Molėtų bibliotekose.
Sakėte, gimėte Jurbarke. Koks kompasas parodė kryptį į ežerų kraštą?
Vingiavo vingiavo ir atvingiavo. Gyvenau ir kaime Žemaitijoj, ir miške Aukštaitijoj, dabar mažam miestely.
Audreole, klausydama Jūsų žodžių tarsi girdžiu paukščio čiulbėjimą ar upelio čiurlenimą. Iš kur tokia ramybė?
Ramybė susideda iš daug dalykų, to galima išmokti, o ir reikia, kad gerai miegotum.
Esate laimingas žmogus?
Negalvoju apie tai, tiesiog būnu.
Pabaigai – Jūsų gyvenimo moto?
Mažiau klausinėti „kodėl?“ Galbūt tai, kas vyksta, ir turi vykti. Toks gyvenimo slėpinys.
Kalbino Rasa Milerytė