Aktorė Olita Dautartaitė: „Už savo pasiutimą jau susimokėjau, už Dievo dovanas ‒ dar ne…“

Aktorė Olita Veronika Dautartaitė
Aktorė Olita Veronika Dautartaitė

Aktorė Olita Dautartaitė: „Už savo pasiutimą jau susimokėjau, už Dievo dovanas ‒ dar ne…“

 Aktorę Olitą Veroniką Dautartaitę kalbina rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Olita, esi aktorė nuo gimimo…

Gal veikiau nuo ankstyvos vaikystės, kai Šančiuose Kranto alėjos kaimynams atsistojusi ant laiptelių deklamuodavau „Poemą apie Staliną“ (Salomėjos Nėries kūrinys – aut. past.). Plodavo man kiemas, dar ir kaip. Visi pranašavo man artistės skirtį. Gal ir išpranašavo…

Pirmieji aplodismentai… Juos taip smagu kartkartėmis prisiminti.

Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime.
Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime.

Vėliau Tau dvylika metų plojo mažieji žiūrovai Kauno lėlių teatre…

Lėlių teatre paprastai plojama ne aktoriui, o lėlei, personažui, kurį aktorius sukuria. Tuo metu, kai baigusi Kultūros ir švietimo technikumą Vilniuje sugrįžau į gimtąjį Kauną, „lėliukai“ vaidindavo už širmos. Pažinti aktorių iš veido? Ne, to kol kas beveik nebuvo.

Panelė Brandachlystova Suchovo- Kobylino pjesėje „Tarelkino mirtis“ (rež. Saulius Varnas)
Panelė Brandachlystova Suchovo- Kobylino pjesėje „Tarelkino mirtis“ (rež. Saulius Varnas)

Ar lėlių teatras buvo Tavo paskyrimo vieta?

Ne, turėjau labai pasistengti ir laimėti konkursą į lyrinio plano aktoriaus vietą… (Garsiai juokiasi.)

Ir Tu jį nesunkiai laimėjai?

Kas pažįsta mano balsą, supras, ar lengva buvo… Juk lyrinio plano aktoriui reikia aukšto, labai gražaus soprano. O aš? (Iškalbinga pauzė.) Tik jauni žali gali leistis į tokią avantiūrą. Tačiau aš leidausi. Ir laimėjau. Įveikiau kokias dvi dešimtis konkurenčių. Dar galiu pasigirti, kad mane priėmė pats maestro Stasys Ratkevičius. Visados atsiminsiu šią labai šviesią, aštriai protaujančią, išmintimi pulsuojančią asmenybę.

Ar greitai išmokai valdyti lėlę? Šviesios atminties Valerija Ratkevičienė yra sakiusi, kad nežino, kokiu stebuklingu būdu Tavo rankose lėlė visados būdavo gyva, patraukli ir įtikinanti.

Lėlių meistrų Kaune buvo daug geresnių už mane. O man reikėdavo labai „storotis“, kad lėlė atgytų. Bet ačiū teatro grandei už tokį įvertinimą.

Pridursiu, kad „lėliukuose“ per dvylika darbo metų patyriau labai daug džiaugsmo, nes lėlininko charakterių vaidmenys iš tiesų įdomūs. Teko vaidinti ir laumes, ir raganas, ir batuotus katinus… Daug išraiškių vaidmenų.

Ir… linksmąją pramaniūgę beždžionėlę, su kuria nesiskiri dar ir šiandien?

Bedžionės Agotos lėlę gavau dovanų, kai pakėliau iš Kauno sparnus. Daug teisybės apie gyvenimą ir žmones šita Agota, viešai iš tribūnos matoma, yra pasauliui pasakiusi – tiek sovietmečiu, tiek ir dabar, atgavus Nepriklausomybę.

Beždžionės Agotos eiliavimus man ilgą laiką rašė puiki poetė, amžiną atilsį Alma Karosaitė. Labai šios savo bendradarbės, bendramintės pasigendu.

Garsioji Olitos beždžionė Agota.
Garsioji Olitos beždžionė Agota.

Viename interviu paklausta, ar nesigaili, kad teatrinę karjerą pradėjai nuo sunkiausio kelio – kūrybos vaikams, kurių, kitaip nei suaugusiųjų, neįmanoma apgauti, atsakei: „Šiandien niekas nebesileidžia mulkinamas, nebe tie laikai.“ Tačiau po TV serialo „Moterų alėja“ premjeros juokavai, kad net suvaidinusi teatre ir kine kone šimtą personažų, nesijautei tokia „iškili persona“, taip įvertinta dėmesiu…

O taip, viskas keičiasi: šiuolaikinis marketingas galingas. Jau išmokome iš menko nieko daryti „įvykį“, gaminti ir dauginti „žvaigždes“. Šurmulio daug, prasmės menkai. Tačiau yra amžinų, tikrų vertybių, kurios turi išlikti ir, tikiu, išliks.

Bet juk smagu ir serialuose filmuotis? Žinau, kad iš vienos filmavimo aikštelės net į ligoninę buvai išvežta, o paskui skubiai grįžai…

Kartais visaip nutinka… Ne veltui juk šmaikštaujama, kad geras artistas turi mirti scenoje. Matyt, ne visai prasta aktorė esu, kad sustreikavo ir man širdelė (garsiai juokiasi) filmavimo metu… Tačiau kitą dieną jau vėl sėdau ant dviračio ir – į filmacijos aikštelę.

Ilgiausias Tavo kūrybinio kelio tarpsnis – Šiaulių dramos teatre. Kone trys dešimtys metų? Nepabodo?

Oi ne, tikrai ne. Juk dirbau su puikiais režisieriais, turėjau nuostabius kolegas. Pranas Piaulokas, Fausta Laurinaitytė, Nijolė Mirončikaitė, Irena Liutikaitė, Juozas Bindokas, Nomeda Bėčiūtė – fantastiški scenos partneriai, o ir bičiuliai.

Mes buvome šilti vienas kitam, stengėmės ne per galvas lipti, o vienas kitą palaikyti.

8.Šolom Aleichem „Tevje pienininkas“. Golde – Olita Dautartaitė, Tevje –  Sigitas Jokubauskas.
8. Šolom Aleichem „Tevje pienininkas“. Golde – Olita Dautartaitė, Tevje – Sigitas Jokubauskas.

Gal tą šilumą nujausdama ir nusprendei rinktis Šiaulius? Viską mesti – ir iš Kauno trauktis į provinciją? Iššūkis?

Tuo metu buvau sulaukusi dar tik Kristaus amžiaus. Maža kas gali šauti į galvą tokių metų žmogui…

Be to, gerame teatre provincijos nebūna. Mane tiesiog sužavėjo Aurelijos Ragauskaitės režisūra. Pamačiau jos režisuotus gastrolių spektaklius – Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovą“, Salomėjos Nėries ir  Nauberto Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“, Balio Sruogos „Pajūrio kurortą“ ‒ ir pamačiusi tiesiog užsidegiau: noriu dirbti su šia režisiere! Nutariau: jeigu reikės, į kojas pulsiu, kad tik priimtų. Ir priėmė. Ir netgi vaidmenį iš karto davė – suvaidinau ne bet ką, o patį patį! Nykštuką! Violetos Palčinskaitės pjesėje vaikams „Septynios Snieguolės ir Nykštukas-77“.

Aurelijai Ragauskaitei jaučiuosi dėkinga iki šiol. Ne vien už tai, kad patikėjo manimi, kad suteikė galimybę dirbti dramos scenoje. Priimdama į Šiaulių teatrą, režisierė mane priėmė ir į šiltą savo išminties glėbį. Jos pamokos neužmirštamos – sceninės, bet ir gyvenimo…

Gaila, kad su šia kūrėja – netrafaretinės išmonės, visai ne moteriškos mąstymo struktūros žmogumi – dirbti teko neilgai, gal tik trejetą metų. Vaidinau Ragauskaitės režisuotoje Petro Vaičiūno pjesėje „Prisikėlimas“, sukūriau vaidmenį Rudolfo Blaumanio pjesėje „Sūnus palaidūnas“.

Dirbai su daugeliu režisierių. Visi skirtingi… Ar aktoriui sunku prisitaikyti?

Man visados patiko režisieriai, kurie spektaklį pradeda kurti jau turėdami formą, išgirdę spektaklio tonaciją.

Gytis Padegimas. Emocionalus, spontaniškas, nuolatos improvizuojantis ir kitus improvizuoti raginantis žmogus. Ypač gera, nors ir nelengva, buvo dirbti, kai režisavo Vidmantės Jasukaitytės „Žemaitę“, kurioje kūriau jauniausiąją rašytojos dukterį Eleną.

Elena – V. Jasukaitytės pjesėje „Žemaitė“ (rež. Gytis Padegimas)
Elena – V. Jasukaitytės pjesėje „Žemaitė“ (rež. Gytis Padegimas)

Ugis Brikmanis, svečias iš Latvijos. Išmintingas. Kupinas ramybės. Jam svarbu buvo pustoniai…

Vytautas V. Landsbergis. Vienoks Sigito Parulskio spektaklyje „Iš gyvenimo vėlių“ (pagal Joną Basanavičių), visiškai kitoks, kai repetavome Ingmarą Bergmaną. Pirmuoju atveju žaismingas, tačiau drastiškas, antruoju – šviesos ieškantis ir pats spinduliuojantis vidinę šviesą.

Sigito Parulskio pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ su aktoriais Pranu Piauloku, Vaclovu Tamašausku ir Sigitu Jakubausku.
Sigito Parulskio pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ su aktoriais Pranu Piauloku, Vaclovu Tamašausku ir Sigitu Jakubausku.

Saulius Varnas… 1978-aisiais suvaidinau Mašą Rukojatkiną – kalėjime tardomą nusikaltėlę –  jo režisuotame Radionovo spektaklyje „Kvota“. Tai buvo režisieriaus diplominis darbas ir nepaprastas įvykis Šiaulių teatre. Savo heroję sapnuodavau, kol repetavome, o ir vėliau, kai premjeros įtampa atslūgo… Nepaprastai mane „užkabinęs“ vaidmuo. Kiek vėliau – dar vienas širdies brangakmenis: Solanž –  Žano Ženė absurdo pjesėje „Kambarinės“, kur vaidinau su partnere Irena Liutikaite.

Nusikaltėlė Maša N. Rodionovo pjesėje „Kvota“ (rež. S. Varnas)
Nusikaltėlė Maša N. Rodionovo pjesėje „Kvota“ (rež. S. Varnas)

Aš buvau Sauliaus Varno aktorė. Su juo dirbti man buvo nepaprastai gera ir įdomu. Jis į Šiaulių dramos teatrą atsinešė aukšto meninio lygio pasaulinę dramaturgiją, atsivedė talentingus scenografus, kurie tapo lygiaverčiais mąstytojais ir kūrėjais.

Regina Steponavičiūtė – daug stačiusi lietuviškos dramaturgijos. Ypatingą džiaugsmą turėjau vaidinti jos režisuotame Vaižganto spaktaklyje „Dėdės ir dėdienės“. Šis spektaklis 1991-aisiais turėjo nepaprastą pasisekimą gastrolėse – Kanados lietuvių bendruomenėse.

Esi sakiusi, jog režisierių būna įvairių: vieni norimo tikslo siekia „sudirbinėdami“ aktorių, menkindami jį, kad tik atsivertų paslėptos vidinės galios, o kiti dirba atsargiai, tarytum glostydami. Kokia režisierė Tu pati? Juk režisuoji nemažai – dirbai su studentais, mokai vaidybos Trečiojo amžiaus universiteto lankytojus, ne vieną spektaklį esi pastačiusi už Ramiojo…

Nors mano charakteris „aviniškas“, režisuodama renkuosi toleranciją. Man svarbu taupyti aktoriaus nervų sistemą, juoba, kad meninės kokybės reikalauju ne iš profesionalų, o iš mėgėjų.

Režisavimo ir scenarystės įgūdžius formavo dar Lėlių teatras, nes vadovavau vaikų dramos būreliams, ir Šiaulių universitetas, kuriame dėsčiau. O matydama apimtį, visumą – iš tiesų debiutavau Los Anžele, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dramos sambūrio scenoje pagal mano scenarijų statėme spektaklį „Raudokit, svajonių debesys“, skirtą M. K. Čiurlioniui. Didžiulis džiaugsmas, kad radau, kas suvaidina Kastuką ir Sofiją. Tą sunku rasti net profesionaliame teatre. O Los Anžele jie buvo be galo tikroviški, netgi savotiškai autentiški. Iki šiol pamenu a. a. Bernardo Brazdžionio įvertinimą. Jis tikino, jog Sofija buvo kaip tik tokia, kokią vaidino Vaida Kiškytė. Konstantinas Mikalojus, pasak poeto, gyvenime buvęs kiek smulkesnis nei jį vaidinęs Armandas Ragauskas. Ši Brazdžionio pastaba visus labai smagiai pralinksmino. Smagu, kad tik tą vieną vienintelį mūsų Čiurlionio „trūkumą“ poetas ir terado, nes pripažino, jog aktorius vaidina iš tiesų puikiai.

Su režisiere Kazimiera Kymantaite.
Su režisiere Kazimiera Kymantaite.

Visai neseniai ten pat statei dar vieną spektaklį – Daivos Čepauskaitės „Pupas“, rengei monospektaklius ir autorinius vakarus, kuriuose išeivijos lietuviams skambėjo poezija…

Be poezijos, kaip suprantu, negali…

Taip, vaidinau ir rengiau poezijos vakarus Los Anžele, Čikagoje, San Franciske, Bostone, Hartvarde…

Atverti poeziją, surasti jos slėpinius, atspėti užkoduotą tonaciją man labai patinka… Džiaugiuosi seniai atradusi Joną Strielkūną, jo antrąjį rinkinį „Vėjas rugiuos“.

Per „Poezijos pavasarį“ su Valentinu Sventicku ir Justinu Marcinkevičiumi.
Per „Poezijos pavasarį“ su Valentinu Sventicku ir Justinu Marcinkevičiumi.

Strielkūnas yra sakęs, kad nežinojo, kokią gerą poeziją rašąs, kol neišgirdo Tavęs, jį skaitančios…

Buvo pasakyta, teisybė. Girdėjo Karčiauskas, Braziūnas, Čigriejus… Per popietę „Mes esam Šiaurės krašto“. Dabar galiu suprasti, jog tai poeto pagyra, ir priimti su šypsniu. O tuomet labai  susijaudinau. Kažkaip net nejauku paliko…

O kas Tau – Šiaurės kraštas? Juk augai Kaune, Šančiuose…

Aš anksti tapau našlaite. Rusams užėjus, tėvas, būdamas Lietuvos kariuomenės karys, pasitraukė į Vokietiją, vėliau atsidūrė Amerikoje ir dingo lyg į vandenį, o mama mirė, kai buvau pusantrų metukų…

Šančiuose mane augino motinos sesuo Elžbieta, o Pasvalio krašte gyveno kiti giminės, pas kuriuos leisdavau vasaras. Ten pramokau tarmės, aukštaitiškų dainų… Pusė mano širdies Kaune, pusė – Šiaurės Lietuvoje.

Kokius poetus, be amžinatilsį Jono Strielkūno, dar mėgsti skaityti?

Saviškius, šiauriečius – Braziūną, Čigriejų… Taip pat išeivius: Bernardą Brazdžionį, Joną Aistį, Henriką Radauską… Iš amžininkų – Viktorą Rudžianską, Donaldą Kajoką, Robertą Keturakį… Esu ir Tavo kūrybą nesyk skaičiusi…

Poetinis Druskininkų ruduo. Poezijos klausosi Vytautas Landsbergis ir Kornelijus Platelis.
Poetinis Druskininkų ruduo. Poezijos klausosi Vytautas Landsbergis ir Kornelijus Platelis.

Neseniai grįžai iš Šventosios žemės. Kodėl vis važiuoji ir važiuoji į piligrimines keliones? Kodėl Tave taip dažnai galima sutikti „Marijos radijuje“ ir šv. Mišiose? Turi už ką atgailauti?

Malda, giesmė, piligriminė kelionė – argi tai vien tik atgailos išraiška? Nors… Kas yra pasiutęs, velnių priėdęs, tam tikrai reikalinga save dvasiškai gerokai paniurkyti. Ypač, kai prisiartina amžius, kuomet ir jėgos nebe tos, ir sveikatą tenka lopyti. Visa tai – kaina, kurią mokame už savęs netausojimą jaunystėje. Malda suteikia itin daug stiprybės, ji išgano. Manau, labai nelaimingi yra tie, kurių niekados nepasiekia Dievo malonė. Man, štai, be galo pasisekė: teta, kuri mane augino, buvo giliai tikintis žmogus – jos pasėta sėkla, nors ir vėlai, tačiau sudygo. Teisybė, iš pradžių tetos beriami Dievulio kviečiai krito į erškėčius ir ant uolų, bet galiausiai prasiskverbė.

Ką mažas jaunas gauni, tas niekur nedingsta, anksčiau ar vėliau pareina. Dabar man malda – tai sielos ramybė, apsivalymas ir, žinoma, padėka Kūrėjui už viską, kuo buvau apdovanota ir ko netekau.

55-mečio jubiliejus Šiaulių dramos teatre. Aktorę į sceną veda JE Eugenijus Bartulis ir a. a. Šiaulių šv. Petro ir Povilo katedros klebonas, monsinjoras Kleopas Jakaitis.
55-mečio jubiliejus Šiaulių dramos teatre. Aktorę į sceną veda JE Eugenijus Bartulis ir a. a. Šiaulių šv. Petro ir Povilo katedros klebonas, monsinjoras Kleopas Jakaitis.

Paskutinis, tradicinis klausimas, tačiau kaip be jo? Kokie Tavo artimiausi darbai darbeliai?

Rudeniop turiu užmačių paruošti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jono Basanavičiaus atminimui skirtą programą, taip pat noriu prisiminti Juozą Grušą, kurio 115 gimimo metines šiemet lapkritį švęsime.

Dabar esu labai smagiai pražuvusi Poezijos pavasaryje. Laukiu pasirodant Gasparo Aleksos romano „Šventojo Akiplėšos medžioklė“, kurio pagrindinis veikėjas – kunigas Juozas Zdebskis. Esu prašyta ir, Dievui leidus, noriai dalyvausiu šią knygą pristatant visoje Lietuvoje.

Tegul tik Viešpats laimina šiuos sumanymus ir pasiryžimus.

Susitikimas su Merkinės bendruomene.
Susitikimas su Merkinės bendruomene.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *