Indrė Klimkaitė. Mokytojos Giedrės Mičiūnienės takai: nuo senų knygų – iki bibliotekos repo

Zarasuose. Fotografavo Giedrė Mičiūnienė

Zarasiškė Giedrė Mičiūnienė – didelės erudicijos, išskirtinio darbštumo ir žingeidumo asmenybė, atsidavusi pedagogė, talentinga poetė ir eseistė, žurnalistė, knygų autorė ir sudarytoja; savo gimtojo krašto patriotė ir vardo garsintoja. Zarasų krašte uždarant mažesnes mokyklas nutrūko Giedrės kaip pedagogės veikla, tačiau pastarieji metai tapo itin vaisingu laikotarpiu meninei kūrybai, publicistikai, tiriamajai veiklai ir knygų rašymui. Šių metų rugsėjį jai įteikta Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos premija už miniatiūrų ciklą „Katiliškis“, su prof. Jūrate Jankauskiene dalyvauta ir 10-ajame respublikiniame prozos konkurse„Balta paukštė“ – jam pateiktas kūrinys apie vienuolę Gemą.

„Meno bangos“ kalbina nenuilstančią publicistę.

Giedre, pradėkime nuo pradžių. Gimėte ir augote Zarasuose? Iš kur jūsų poetinis talentas, jautrumas žodžiui? Kas Jus įkvepia kurti?

Taip, gimiau ir augau Zarasų rajone. Mano Tėvas, auksinių rankų ir meniškos sielos žmogus, kūrė medžio inkrustacijos paveikslus, išdrožė ne vieną kryžių. Mama visą laiką „rankdarbiavo“: siuvinėjo, mezgė.

Kurti (publikuotis) pradėjau anksti – penktoje klasėje. Mano credo – gyvenimą reikia švęsti. Taip ir darau. O kokia šventė be eilių? Jono evangelijoje rašoma: „Pradžioje buvo Žodis.“ (Jn 1, 1–18) Jei jis tikras ir pasakytas iš širdies, būtinai „atsiveda“ žodelyčių. O tie ir žodeliukų prisikviečia. Lietuvių kalbos žodynas ir didelis, ir turtingas. O kai širdis jautri – tai ir žodžiai lipte limpa…

Kurti įkvepia gyvenimas: nuostabus saulės patekėjimas, spalvotos vakaro penklinės, naktiniai vėjo šnabždesiai. O jau tada, kai užsidega klevų viršūnės – suprantu, kad ruduo – tai ne metų laikas, bet mano sielos būsena…

Jums eiliuoti – kaip kvėpuoti? Nereikia laukti tinkamos nuotaikos, akimirkos, nusiteikimo? Rašote ir su proga, ir be jų? 2020 metais išleidote dvi savo kūrybos rinktines „Gyvenimą švęsti“ ir „Džiugesiu kilti“. Ar planuojate, dėliojate ir naujas rinktines?

Visada sakau, kad gyvenimas ir yra kūryba. Man tai – poezija. Tik mes dažnai nesuprantame savo Esaties Džiaugsmo, neįvertiname to, ką turime šiandien. Eilės gimsta tikrai kasdien. Po kelis, keliolika posmų. Ne visus užrašau. Net nežinau – kodėl…

Eilės gimsta įvairiai. Kartais iš džiaugsmo, skausmo, nevilties, liūdesio. Bet visada jos turi VILTĮ ir ragina ją saugoti. Galiu rašyti, kai ateina įkvėpimas, galiu pati užeiti pas jį į svečius…

Įkvėpimą rašyti randu ir bažnyčiose (esu aplankiusi virš 400 Lietuvos ir virš 250 šventovių kitose šalyse), patinka apžiūrinėti senus dvarus, o ypač vartyti senas knygas…

Giedrė Mičiūnienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Spalio 20-ąją švenčiant Zarasų viešosios bibliotekos 100-metį, buvo surepuota mano parašyta Bibliotekos istorija (tekstą galima rasti leidinuke „Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka 2023“). Tai gal vienas didžiausių man tekusių iššūkių – rašyti repą, kadangi visada sakau, jog himno nuo lambados neskiriu. Ačiū Bibliotekos teatro vadovei Gražinai Karlaitei ir bibliotekos direktorei Danutei Karlienei už pasiūlymą ir pasitikėjimą.

Esu parengusi poezijos knygelę, tik niekaip neprisiruošiu išleisti – tai laiko pritrūksta, tai pinigų (nors visada leidžiu itin mažu tiražu), tai dar ko… Gal po šito prisipažinimo – pagaliau – tai padarysiu.

Daug Jūsų metų atiduota pedagoginei veiklai, lituanistikai. Paskutinė darbovietė – Turmanto mokykla, kurios, spėju, vis dar ilgitės. Pamilote Turmantą, jo žmones, vaikus. Turmantui, šiam nepelnytai užmirštam Lietuvos kampeliui, skirta Jūsų drauge su Natalija Oginskiene išleista knyga „Turmantas: dokumentai, įvykiai, žmonės“ (du leidimai, 2020). Už aktyvią Turmanto istorijos išsaugojimą ir sklaidą, nuoširdų ir profesionalų jaunos kartos dvasinį ir patriotinį ugdymą, reikšmingą švietėjišką žurnalistinę veiklą ir lietuvybės puoselėjimą esate apdovanota daktaro Dominyko Bukonto premija. Gal galite pasidalinti įžvalgomis, kaip matote šį kampelį šiandien, ką galvojate apie Lietuvos regionų politiką, apie kultūros ir švietimo būklę tokiuose miestukuose ir visame Zarasų rajone? Kokią matote jų ateitį?

Daug žmonių apie Turmantą kalba kaip apie Dievo užmirštą kampelį, o man tai vieta, kur buvo GERA. Turmanto apylinkių mokiniams dovanoti 26-eri gražiausi mano gyvenimo metai. Kai pradėjau dirbti, lietuviška mokykla tik kūrėsi. Mano akyse ji augo – tapo pradine, dešimtmete… Prisipažįstu, jos ilgiuosi. Nors lietuvybės čia buvo mažai, tačiau mano prisiminimuose Turmantas visada liks graži šviesos ir vilties erčia. Mylėjau jo žmones… Mokyklinio skambučio nesapnuoju, tačiau dažnai pagalvoju, kad dalis širdies – Ten.

Mokyklos nebeliko. Džiaugiuosi, kad pastatas nepasmerktas myriop. Čia vyksta kitos veiklos. Tačiau faktas, kad Turmantas neteko ryškaus kultūros židinio. Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 99-metį, su mokytoja Natalija Oginskiene organizavome akciją: su mokiniais nupintos 99 tautinės juostos. Švenčiant 100-metį – nulipdyta 100 molinių lietuvaičių, išpieštų tautiniais rūbais (vėliau organizavome jų parodas daugelyje Lietuvos miestelių ir LR Seime), tik 2020 metais 102 nulipdytų pilių parodyti visuomenei nebesuspėjome – covid pandemija sustabdė mokyklos veiklą, o paskui mokykla buvo uždaryta… Šitos pilys išsaugotos – paroda tikrai BUS.

Turmantas. Nuotrauka iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Turmantas#/media/

Su kolege N. Oginskiene rinkome Turmanto istoriją. Pavyko rasti originalių dokumentų… Džiaugėmės, kad antrasis šios knygos leidimas, beje, papildytas, iškeliavo į užsienį…

Gaila uždarytų mokyklų… Turmanto mokykla, ištvėrusi įvairias okupacijas ir besikeičiančias valdžias, netrukus būtų šventusi 100-metį… Čia mokėsi ne vienas vaikas, nepritapęs kitur, ir tą laiką prisimena šviesiai – kasdien buvo pagirtas, paglostytas žodžiu ir žvilgsniu. Tokia mokykla dažniau primena didelę šeimą, kurioje daug nuoširdesni santykiai, čia gražiai sublizga rasti „deimančiukai“, tvirtėja auginami sparnai. O svajoti ir tikėti buvo mokomi ir tie, kurie bijo net savęs…

Tais pačiais 2020-aisiais išleidote faktų ir atsiminimų apie iškilųjį kunigą Alfonsą Merkį rinktinę „Alfonsas Merkys: mano gyvenimui užteks ir kuklaus prisiminimo“ (2020) ir „Baltriškių Šv. Kazimiero bažnyčios istorija (1920–2020)“. Kaip ant Jūsų darbo stalo atsirado ši, katalikiškoji, tema?

Alfa ir omega – pradžia ir pabaiga. Įdomu, pradėjus dirbti Turmante, kun. Merkys buvo atėjęs į mano klasę, pasikalbėjome… Deja, netikėtai po kelių mėnesių išskubėjo į Amžinybę…. Paskutinę savo darbo dieną mokykloje Turmanto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje pristačiau knygelę apie Jį.

Ieškodama informacijos apie kun. Merkį įgavau vidinės drąsos ir supratimo, kaip reikia ieškoti, o kartu ir pastūmėjo eiti ir rinkti tai, kas dar žmonių atmintyje…

Tiesa, dar patinka kurti Rožinio maldos slėpinių apmąstymus, jie transliuojami iš Zarasų bažnyčios per „Marijos radiją“.

Po įstabaus Tiberiados vienuolyno Baltriškėse pasukote į kaimynines parapijas, Dusetas ir Antalieptę. Begalinio atsidavimo ir kruopštumo pareikalavo solidus apžvalginis istorinis veikalas „Dusetų Švč. Trejybės parapijos šimtmečiai“, skirtas bažnyčios 500-mečiui, o drauge su kanauninku kunigu Stanislovu Krumpliausku parengta dar ir kultūros paveldo populiarinimo knygelė „Žmogaus rankos daro stebuklus” (apie Antalieptės Švč. Kryžiaus Atradimo bažnyčios vargonų restauravimo darbą). Tikriausiai dirbate neskaičuodama valandų, išmokote šifruoti ir analizuoti istorinius dokumentus, bažnytines knygas… Kas Jums šiame darbe įdomiausia?

Tikriausiai visada atsirandame ten, kur turime būti… iš tiesų kartais viskas būna painu. Kai su kolege rinkome informaciją apie Turmantą, nedrįsau kreiptis į Dusetų kleboną kan. S. Krumpliauską, kilusį iš tų apylinkių. Rinkdama medžiagą apie kun. Merkį – supratau, kad neapsieisiu be jo prisiminimų.

Knygelė apie Baltriškių bažnyčią jau buvo paruošta – trūko tik nuotraukų. Ir čia įvyko keistas sutapimas – nuvažiavus pas vienuolius, sutikau kanauninką – pasiskundžiau, jog trūksta kunigų, tarnavusių šioje bažnytėlėje, nuotraukų. Jo geranoriškumas nustebino.

Vos atidavus medžiagą spaustuvei, pasinėriau į Dusetų parapijos šimtmečius. Buvo įdomu. Man patinka senos knygos, dvelkiančios paslaptimi. Įdomu šifruoti seną, blunkantį raštą.

Taip, tuo pačiu metu gimė ir knygelė apie Antalieptės bažnyčios vargonų restauraciją.

O prieš metus – ir solidi knyga – didžiausias mano interviu su kan. Stanislovu Krumpliausku. Anot „Anykštos“ redaktorės Gražinos Šmigelskienės, „klausytojai sunkiai tilpo Angelų muziejaus – Sakralinio meno centro salėje, visos sėdimos vietos buvo užimtos, daliai auditorijos teko stovėti. Vargu ar kokios kitos knygos pristatymas Anykščiuose kada yra sulaukęs tokio anšlago“.

Iš tiesų atrodo viskas labai paprasta, dirbdama darbo valandų tikrai neskaičiuoju… Žmonės mato tik rezultatą, bet nemato įdėto triūso, valandų…

Žinau, kad Jūs mėgstate keliauti. Iš Dusetų patraukėte tyrinėti Rokiškio rajono, apvažiavote visas parapijas, gilinotės ir į sentikių paveldą. Medžiaga sugulė į solidų veikalą „Rokiškio krašto šventovės ir varpai“, išleistą Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo. Kas sunkiausia ir kas įdomiausia tyrinėjant kultūros paveldą?

Giedrės Mičiūnienės knyga „Rokiškio krašto šventovės ir varpai“, išleista Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo.

Ši knyga gimė labai atsitiktinai. Visų artimiausių rajonų bažnyčios jau seniai apvažinėtos. Gavusi „degantį“ pasiūlymą – surinkti informaciją apie bažnyčių varpus ir pakalbinti varpininkus – „užsikabinau“.

Sunkiausia, kai turi rankoje nuotrauką, bet nebeturi ko paklausti, kas joje užfiksuota. Neretai, rodos, nesenų – prieš 40–60 metų įvykių nebėra kam prisiminti. O įdomiausia bendrauti su žmonėmis, kalbinti juos, saugoti jų paslaptis.

Šių metų rugsėjį jūsų apdovanojimų lentyną papuošė dar viena premija – esate Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos konkurso laimėtoja už miniatiūrų ciklą „Katiliškis“. Ar galite pasidalinti, kuo Jus įkvepia, žavi ši asmenybė, kokias temas lietėte savo miniatiūrų cikle? Kurie dar rašytojai, autoriai (lietuvių ar užsienio) yra tarp jūsų mėgstamiausių?

Skaityti labai mėgstu. Tik, deja, laiko tam turiu labai nedaug. Vienas mano mėgstamų kūrinių – miniatiūros: gili mintis ir taupus žodis. Norėjau pasvarstyti, kas man sutelpa į žodį KATILIŠKIS… Taip ir gimė 12 miniatiūrų ciklas.

Tikriausiai nerasiu gilesnių minčių kaip Justino Marcinkevičiaus… Mielai skaitau – kad ir šimtąjį kartą – Pauliaus Širvio eilėraščius; patinka poetai Vainius Bakas, Renata Kuršytė.

Giedrė Mičiūnienė – Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekos konkurso laimėtoja. Asmeninio archyvo nuotrauka

Manau, poezija turi įkvėpti ir pakylėti, arba priversti stabtelėti, kad galėtum suprasti, jog saulė tikrai šviečia, net jei dangumi iš lėto plaukia tamsūs debesys.

Pamenu vienos vyresnio amžiaus moters mintis: „Poezija turi būti suprantama visiems – ne tik baigusiems aukštuosius filologijos mokslus. Jei žmogus, perskaitęs eilėraštį, nesupranta, apie ką – tiesiog daugiau nebedrįsta atsiversti knygos.“

Šviežiausias kūrinys – knyga „Gema – Tiesos Sesė“ apie vienuolę Gemą. Pažinojote ją asmeniškai? Gal galite keliais sakiniais pristatyti „Meno bangų“ skaitytojui?

Taip, ši knyga šviežiausia… Apie seselę Gemą rašyti paskatino prof. Jūratė Jankauskienė. Buvau nuvykusi pas s. Gemą į Kauną, vėliau bendravome telefonu.

Seselė Gema (Jadvyga Stanelytė) – tikras Lietuvos brangakmenis: tikėjimo apaštalė ir misionierė, pelnytai vadinama viena ryškiausių asmenybių Lietuvos Katalikų Bažnyčioje. Ji – ne tik „Eucharistijos bičiulių“ vedlė, daug prisidėjusi ir prie „Bažnyčios Kronikos“ veiklos.

Bendraujant su sese Gema, stebino jos kuklumas, pozityvumas, tvirtumas ir tarnystės dvasia. Ji sakė: „Niekada nelinkėjau niekam blogo: blogo darbo Viešpats negiria. Širdis niekada nesimaitina neapykanta.“

Giedrė Mičiūnienė su sese Gema. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kartu su prof. Jūrate stebėjomės, kad viename trapiame žmoguje gali tilpti tiek daug gėrio ir tikėjimo, šviesos ir meilės. Nuo tada Laiško korintiečiams mintys suskambo dar aiškiau: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 4–8).

O juk „gema“ lotynų kalba reiškia brangakmenį…

Taigi, buvote ir esate mokytoja, eseistė, knygų sudarytoja ir autorė, poetė, brangakmenių ieškotoja… Su kuriuo iš šių užsiėmimų labiausiai save tapatinate? Kas jus įkvepia, skatina, ir kas teikia atgaivą? Kaip ilsitės?

Mokytoja nebesu, nors, sako, kad buvusių mokytojų nebūna… Esu tik žmogus, kurio laisvalaikis skirtas rašymui. 2020–2022 metai buvo labai vaisingi – išleista 10 knygų. O kadangi dabar vėl esu Užimtumo tarnybos lankytoja, tai didelę dalį laiko ir skiriu rašymui.

Įkvepia, skatina, ir teikia atgaivą pats gyvenimas. Kasvakar padėkoju Dievui už Dieną, o visiems, buvusiems šalia, – už patirtį ir pamokas, kad galėčiau Rytdieną – lyg baltą popieriaus lapą – pradėti be nuoskaudų.

Labai mėgstu keliauti. Jau seniai atradau Lietuvą… Džiaugiuosi kad ji vis labiau „turistiška“.

Kokie tolimesni Jūsų planai, svajonės?

Visada sakau, kad ne žmogus turi kalbėti apie savo darbus, bet darbai turi kalbėti apie žmogų. Nesu linkusi kalbėti būsimojo laiko veiksmažodžiais. Galiu tik patikinti, kad darbas vyksta. Ir ne vienas…

Išduosiu didelę paslaptį – LABAI MYLIU GYVENIMĄ.

Lauksime staigmenų ir dėkoju už atsakymus!