Apie ,,Aidą“ ‒ teatrų forumą. Apie forumo aidą
Gintarė Adomaitytė
Jonavą pažinojau menkai. Tik iš Grigorijaus Kanovičiaus knygų, tik iš Raimundo Samulevičiaus kūrybos atšvaitų. Būtent šiam rašytojui ir skirti tradiciniai, tarptautiniai (vyksta kas dveji metai) ,,Aido“ forumai.
Rūke… Amžiname rūke… Rašytojas iš rūko, iš ūkanų… Taip apibūdinome Raimundą Samulevičių mudu – šio teksto autorė rašytoja Gintarė Adomaityė ir šokio istorikas, svetainės www. menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius, išvykdami į Jonavą.
Pasakodama apie teatrų forumą ,,Aidas“, privalau persiplėšti ‒ ir tekstą plėšti ‒ bent jau į tris dalis.
Pirmoji dalis: pagaliau pamačiau tą namą, kuriame vaikystėje gyveno mįslingas Lietuvos rašytojas – dramaturgas, novelistas Raimundas Samulevičius. Ir ne tik jis… Jo mama – pūkuotų džiugenų kūrėja, odininkė Stasė Samulevičienė, jo dėdė – žymusis tapytojas Antanas Samuolis.
Pamačiau tą svarbią Lietuvai vietą ne vien aš – ir kiti festivalio dalyviai, atvykę iš Charkovo (Ukraina), Rezeknės ( Latvija, Latgalija), Punsko (Lenkija, jos lietuviškoji dzūkiška žemė).
Antroji dalis: Jonavos savivaldybė nutarė savojo teatro veiklą nutraukti.
Trečioji: Jonavos teatras vis dėlto surengė tradicinį forumą ,,Aidas“. Tryliktąjį…
Nuo šios dalies, nuo ,,Aido“ forumo, jo spektaklių bei pamokų, savo pasakojimą ir pradėsiu.
Tryliktajame forume mudu, MENO BANGŲ atstovai, dalyvavome dviejose teatro pamokose. Pirmąją stebėjome – ją vedė Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos teatro mokytojas Andrius Kurienius, antrąją, ir mus įtraukusią, Klaipėdos universiteto teatro katedros lektorė Justina Jukonytė.
Bendrumas. Kolegiškumas. Partnerystė. Žaismė. Štai žodžiai, ir ne tik žodžiai – būsenos – kurias iš tų pamokų išsinešėme. Galima klysti. Galima sutrikti. Galima nespėti. Niekas su niekuo nelenktyniauja. Nelyderiauja. Visi žaidžia, arba – nelyg žaidžia, bet taip rimtai…Taip saugiai: nė vienas nepažemintas, nepaniekintas keliauja savųjų atradimų link.
Skėčiai – begalė juodų ir baltų skėčių – buvo įtekti ,,Aido“ festivalio dalyviams. Kaip simbolis: gynyba, taika, tolerancija, saugumas. Arba kaip naudingas daiktas, vertinga dovana: rugsėjo pabaiga, jei pamenate, dovanojo viską: ir saulę, ir lietų, ir ūkanas, ir vėjus.
Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje matėme jos ugdytinius. Tai smagus ir narsus jaunuomenės vaidinimas, tai Vytauto V. Lansbergio ,,Uodų pasakų“ itin laisvos interpretacijos (režisierė Živilė Martinaitienė). Salė plyšo nuo juoko. Ar galiu su salės juoku, pritarimu, pripažinimu diskutuoti?
Diskutuoti galiu nebent pati su savimi: kas man atrodo banaloka, kitiems – romantiška, kas man liūdnoka – kitiems smagu.
Ei, Adomaityte, sakau sau – įsijausk, džiūgauk, toleruok…
Ir toleruoju beveik viską.
Kartu su vaikais džiūgauju, šūkauju, dalyvauju Utenos kultūros centro lėlių teatro ,,Zuikis puikis“ vaidinime. Reginos Katinaitės-Lumpickienės ,,Pasakų vežėčios“ veža kiekvieną, kas tik moka įsijausti į senąsias pasakas, kam patinka tarmės (vaidinama aukštaitiškai), kas nesibaimina (nemenkina) lėlių pasaulio.
Kojos kilnojasi Birštono Vienkiemio teatro Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės komedijoje ,,Kuprotas oželis“ – bent jau manosios tai tikrai trypinėjo, mat nuo seno esu polkos gerbėja. Polkų ir polkučių, liaudies dainų, skrabalų muzikos buvo iki soties. Režisierė Beata Klimavičienė į visumą sujungė ir komediją, ir dainas, ir šokį. Ne tik. Svarbu minėti kitą jungtį: ,,Kuprotame oželyje“ darniai linksminasi ir mus linksmina kelios kartos. Jauniausieji Vienkiemio teatro atstovai forume dalyvavo nuo pirmos iki paskutinės dienos: uoliai lankė teatro pamokas, spektaklius, smalsiai klausėsi jų aptarimų.
O tuose aptarimuose temperamentu, žiniomis, dėmesiu mėgėjams ir jų menui tryško ekspertės: Vitalija Truskauskaitė (Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja), Irena Maciulevičienė (Lietuvos nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrio vadovė). Buvo išklausyta ir mudviejų, MENO BANGŲ atstovų, nuomonė.
Forumo rengėjai svetainei www.menobangos.lt dėmesio skyrė daug: Jonavos rajono viešojoje bibliotekoje Ramūno Čičelio klausinėjami pasakojome apie tai, kaip sekasi mums banguoti Ignalinos krašte.
Charkovo miesto profesionalai rodė buitinę Annos Jablonskajos pjesę ,,Gal ir apie“. Rodė, beje, ne Jonavoje, o netoliese esančioje Ukmergėje: jos kultūros centras labiau atitinka iš Ukrainos atvykusių aktorių galimybes, režisūrinį ir scenografinį sumanymą.
Ką matėme, mes, festivalio dalyviai, paskui Charkovo aktorius į Ukmergę nukeliavę?
Scenoje matėme trūks plyš trokštančią ištekėti ir pagimdyti vaiką siuvėjėlę, regėjome pažinčių skelbimų dramą – gal farsą, gal tragiką.
Pjesė gera, beveik nuostabi. Bėda kita. Mes, žiūrovai, esame švelniai, mandagiai abejingi ir Charkovui, ir jo parkams bei apleistiems fontanams, ir to miesto pagyvenusių žmonių dramoms, šiek tiek infantiliai, šiek tiek vulgarokai mums aktorių persakytoms.
Bet… Mes, žiūrovai, niekada neliksime abejingi šimtus kartų matytai komedijai – Antano Vilkutaičio-Keturakio ,,Amerikai pirtyje“. Ją Juškonių kaimo kultūros centre rodo Kelmės mažasis teatras.
Dabar aš, rašytoja, privalau garsiai šūktelti: Lietuva, ar girdi, ar žinai?!
Kelmė turi – garbė ir šlovė jai!!! – savo profesionalų teatrą. Jame, režisieriaus Algimanto Armono vadovaujami, vaidina ne tik vyresnio amžiaus artistai. Jauni, smarkūs, tikrai profesionalūs aktoriai smagiai sukūrė (užkūrė) tą pirtį: neperspaudė, nepertempė, gal tik lengvai ir švelniai ironizavo visa tai, kas iki kaulų ir raumenų, o dar ir sielos gelmių, mums, lietuviams, pažįstama.
Juškonių kultūros centre, jo salėje, privalėjau suvokti: ne tik A. Keturakio ,,Amerika pirtyje“ teatro mėgėjams yra pažįstama, įsimintina, atmenama. Jau ir XXI amžiaus kūrinys ‒ Daivos Čepauskaitės ,,Pupos“ ‒ tampa teatro mėgėjų, vaidintotojų klasika.
Aš tai tik vieną kartą jas girdėjau, tas ,,Pupas”, tik per radiją… Kai visą ilgoką tekstą sąžiningai, jautriai, ištarė du teatro patriarchai ‒ Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius.
Ką galiu pasakyti? Tobula.
Svarbūs man šaltiniai liudija, kad Jonavos teatras ne prasčiau nei radijas ją, tą pjesę, atkūrė. Vitalija Truskauskaitė priminė: o juk būta ir Jūratės Pauliukaitės interpretacijos ‒ ,,Pupos“ jos valia tapo tragedija.
Latvijos Rezeknės teatras pasirinko visai kitą ,,Pupų“ traktuotę: nelyg operetinę ar miuziklinę, persmelktą Elvio Preslio saldžiąja muzika. Galima, tikrai galima į ,,Pupas “ žvelgti ir taip. Manote, kad vaidinta latviškai? Anaiptol. Pjesė buvo vaidinta latgališkai. O Latgalija tai juk išskirtinė, ambicinga, katalikiška, savo spaudos prie caro neturėjusi Latvijos dalis…
Nuo Latgalijos pats laikas eiti į kitą (ne)atrastą žemę – Punską.
Jo aktoriai nuoširdžiai atsivėrė, rodydami mums Vytauto V. Landsbergio dramą ,,Vilis“. Niekada nebuvau nei Vilio Orvydo pasaulio garbintoja, nei dramaturgo V.V. L. išpažintoja. Tikrai nesu žmogus, kuris minėtų asmenų pasauliui meldžiasi.
Štai keistenybė: pjesę ,,Vilis“ mačiau tik du kartus. Pirmąjį, šio amžiaus pradžioje ‒ ,,Lėlės“ teatre (nebuvo jokių lėlių, tai buvo skirta suaugusiesiems), antrą dabar, Jonavos rajono Juškonių kultūros centre.
Traukia mane tas vaidinimas – apie atskirties, paraščių žmogų. Punsko ,,Auroros“ teatro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė savuosius aktorius įklampino (įlaipino, įlaimino) į ne tokių jau senų laikų Lietuvos gyvenseną – kiek romantišką, tiek kraupią.
O jau dabar nuo Vilio Orvydo pakraščių keliausime tolyn – pas Čiurlionį ir Vydūną.
Jei jau parašiau tas dvi skambias pavardes, tai privalau prisipažinti: esu absoliuti čiurlioninkė ir labai prasta vydūnininkė. Štai kodėl sunerimusi ėjau į bene svarbiausią ,,Aido“ įvykį – į Jonavos teatro spektalį ,,Eik!“ (tekstą kūrė, režisavo Jonas Andriulevičius).
Taip… Vėlių suolelį galima traktuoti ir taip, kaip elgiasi Jonas Andriulevičius… Kas paneigs, kad tiedu keisčiausio pasaulio žmonės, mūsų tautos savasties kūrėjai ‒ Čiurlionis ir Vydūnas ‒ ir susitiko, ir susitarė, ir išsipasakojo… Nelyg būta, nelyg sapnuota, nelyg svajota.
Svarbu minėti patalpas, kuriose vyko spektaklis: abu herojai, Čiurlionis ir Vydūnas, režisieriaus valia (ir klebonui leidus) susitiko slogiuose (man), bet savaip talpiuose, svetinguose Jonavos šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios požemiuose.
Labai gaila, kad svarbūs darbai ir reikalai privertė iš forumo išvykti kiek anksčiau: galiu tik minėti, kad tuose pačiuose požemiuose rodytas ir Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro Karolio Voitylos ,,Jobas“.
Bet svarbiausia, svarbiausia…
Jonavos politikai savo – savo! – miesto teatro veiklą linkę nutraukti: liepia jam tapti šiokiu tokiu būreliu prie Kultūros centro. Merdinti, krizės kankinama, prieštarose skendinti partija smaugia ne tik save – ji smaugia niekuo dėtus žmones, ,,kaltus“ tik tuo, kad ieško saviraiškos ir ją randa.
Pasak ,,Jonavos garso“ laikraščio, auditas Jonavos teatrui rimtų priekaištų nerado. Tas įdomus laikraštis mini ir kitus skaičius: vandens fiestai, vykusiai tik vieną trumpą vasaros vakarą, išleista net 50 000 eurų. Teatro metų biudžetas tėra 70 000 eurų.
www.menobangos.lt savo skaitytojų klausia: jei Jūs būtumėte miesto merė ar meras, ką pasirinktumėte – esate ta ar tas, kuris trisdešimties metų teatrą, daugybės premijų laureatą, naikina? Gal esate asmenybė: teatrui netrukdote? Beje, esama ir trečio kelio: padėti Jonavos teatralams įveikti kelis žingsnius ir įgyti profesionalaus teatro statusą.
1 komentaras
Koks geras straipsnis! Buvo idomu skaityti jusu straipsni!