Kai šeštokams uždraudė skaityti Giovannio Boccacio romaną ,,Dekameronas“, juos gelbėjo bendraklasis Valdas Kukulas. Pats parašė meilės romaną – kad keliautų iš rankų į rankas. Jau tuomet Valdas Kupiškio knygyne godžiai pirko knygas, kiekviena jų turėjo savo žymą: pirmoji, antroji… Buvo tik trylikos, bet asmeninėje bibliotekoje viena prie kitos glaudėsi net vienas šimtas penkios knygos.
Kas nutiko poeto, publicisto, kritiko Valdemaro Kukulo (1959 – 2011) bibliotekai, kauptai nuo vaikystės už paskutiniuosius pinigus? Už tuos menkus pinigėlius, skirtus savarankiško paauglio maistui – dažniausiai mėsos konservams?
Apie tai pasakojo Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė Anykščiuose, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Ten per pačias Antanines vyko konferencija ,,Lietuvos rašytojų bibliotekos ir jų likimai“. Ją surengė ir muziejus, ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto knygotyros ir dokumentotyros institutas.
Įdomių pranešimų skaityta daug, tačiau Deimantės (Rašytojų klubo darbuotojos, ,,Metų“ žurnalo stilistės) pasakojimas buvo bene vienintelis, atidžius klausytojus itin ryžtingai nubloškęs į vaikystės ir paauglystės žemę.
Brolių Grimų pasakos – tai pirmoji Valdo Kukulo savarankiškai perskaityta knygą. Vytauto Petkevičiaus knygą ,,Sprindis – Sieksnio vaikas“ tai pat dera vadinti pirmąja: tai nuo jos Valdas pradėjo kaupti asmeninę biblioteką.
O mylimiausias vaikystės kūrinys? Štai jis: Jono Biliūno ,,Kliudžiau“. Prašydavo mamos, kad skaitytų, o beklausydamas verkdavo. Žadėdavo mamai, kad nebeverks, tegu tik skaito… Ji skaitė, o jis – ašarojo.
Mamos – pradinių klasių mokytojos – neteko dar vaikas. Knygas teko skaityti pačiam.
Valdo bibliotekoje 104 – 105 skaitmenimis pažymėtas Kosto Kubilinsko poezijos dvitomis. Jį puošia dedikacija. Tą dvitomį pradedančiajam poetui, mokiniui Valdui Kukului už gražų debiutą padovanojo ir kelis žodžius užrašė jauna poetė Zita Mažeikaitė. Dovana gauta gimtajame Kupiškyje, greičiausiai – Jaunųjų filologų konkurse ar giminingame sambūryje.
Studijų metais Valdas knygų jau nebežymėjo, tačiau pirko kaip pirkęs. Draugavo su keturiolika metų už jį vyresniu Kupiškio žurnalistu Rimantu Urbonu. Būtent jo namuose ėmė saugoti brangiausias knygas tuoj pat, kai tik pajuto, kad gimtuosiuose biblioteka žūsta: parduodama, dalinama, plėšoma…
Visą gyvenimą Valdas Kukulas rinko ne tik klasikų raštus, poezijos ir prozos pirmuosius ar vėlyvuosius bandymus, literatūrologų darbus, kultūros periodiką. Jam itin svarbi buvo vaikų, paauglių literatūra.
Kodėl?
Ne tik todėl, kad pats kūrė vaikams, ir ne tik kūrė – rašydavo reiklias recenzijas. Gal dėl to, kad riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros – itin trapi. Jei jau knyga yra, tai yra. Astridos Lindgren ,,Broliai Liūtaširdžiai“ tapo jo gyvenimą lydinčiu skaitymu.
Aistė Gintautaitė. Nuotraukos Tautvydo Kontrimavičiaus ir Romos Kišūnaitės

,,Metų“ žurnalo stilistė, Rašytojų klubo renginių organizatorė Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė pasakoja apie Valdą Kukulą

Valdas Kukulas (pirmas iš dešinės) Rašytojų klube 2004 metais. Iš kairės į dešinę: doc.dr. Kęstutis Urba, hum.m.dr. Loreta Jakonytė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Romos Kišūnaitės nuotrauka