Vokiškas filmo „Marie Curie” afišos variantas.
Apie drąsą žinoti: įkvepianti Marijos Kiuri istorija
Karolis Baublys
Pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelė moteris, apdovanota šiuo prizu du kartus (pirmąjį sykį – už nuopelnus fizikos srityje, antrąjį sykį ‒ už laimėjimus chemijos sferoje), Marija Kiuri (Marie Curie; 1867‒1934) – tai XX amžiaus moteris-legenda, kurstanti vaizduotę, įkvepianti moksliniam pašaukimui, skatinanti siekti užsibrėžtų tikslų ir nenumaldomai bei aistringai dirbti. Jos moksliniai tyrimai apie radiaciją, naujų cheminių elementų – polonio ir radžio ‒ atradimas sukrėtė to meto visuomenę ir tikrąja to žodžio prasme pakeitė pasaulį. Biografinė lenkų, prancūzų ir vokiečių drama Marija Kiuri (Marie Curie; 2016), režisuota Marie-Noëlle Sehr, atskleidžia šią turtingą asmenybę ne tik kaip talentingą mokslininkę, bet ir kaip jautrią, subtilią moterį, priverstą kovoti už savo vietą konservatyviame vyrų pasaulyje.
Marie Curie (lenkų aktorė Karolina Gruszka) ir ją globojantis supratingas vyras Pierre Curie (prancūzų aktorius Charlesas Berlingas).
Pirmieji filmo epizodai atskleidžia darnius, draugyste, tarpusavio supratimu ir abipuse pagalba grįstus poros santykius: Marijos Kiuri ir jos vyro Pjero Kiuri (Pierre Curie) bendravimas galėtų būti puikus pavyzdys tiems vyrams ir moterims, kurių ego yra aukščiau bet ko ir kurie nepajėgia gerbti Kito, sukurti harmonija grįsto ryšio. Daug teigiamų emocijų sukelia epizodas Stokholme 1903 m., kuomet, sakydamas padėkos kalbą Nobelio premijos komisijai, Pjeras Kiuri (prancūzų aktorius Charlesas Berlingas) didžiausius nuopelnus priskiria ne sau, o žmonai.
Pjerui Kiuri mirus nelaimingo atsitikimo metu (vykęs epizodas, kuriam melancholijos teikia pliaupiantis lietus), Marija Kiuri, įkūnyta lenkų aktorės Karolinos Gruszkos, priversta viena tęsti jųdviejų pradėtus darbus. Giliai paslėpusi liūdesį ir vienatvę, užsimiršimo ieškanti alinančiame moksliniame darbe, Marija Kiuri nelengvai, bet užtikrintai skinasi kelią konservatyvioje to meto prancūzų akademinėje bendruomenėje (filmas ypač įtaigiai atskleidžia visuomenę kaip giliai patriarchalinę, antifeministinę ir ksenofobišką). Neilgai trukus talentingai mokslininkei pavyksta tapti pirmąja moterimi, dėstančia Paryžiaus Sorbonos universitete.
Legendinė pirmoji Marie Curie paskaita Paryžiaus Sorbonos universitete 1906-ųjų lapkričio 5 dieną.
Marie Curie kartu su savo studentais.
Filmas itin gražus vizualiai: vokiečių režisierei Marie-Noëlle Sehr subtiliomis vizualinėmis metaforomis (žaidimu spalva, apšvietimu, tempu) pavyksta perteikti niuansuotas pagrindinės veikėjos būsenas (liūdesį, ilgesį, vienatvę, skausmą). Besikartojantys gėlių ir veidrodinių atspindžių motyvai atskleidžia daugialypę, skaudžiai skilusią pagrindinės veikėjos asmenybę – žiūrovai regi gilią prarają tarp to, kaip ją įsivaizduoja konservatyvūs kolegos mokslininkai, ir to, kokia ji yra iš tiesų. Praraja tarp visuomeninio ir asmeninio gyvenimo padidėja Marijai Kiuri vėl iš naujo pamilus ‒ po ilgus metus trukusio gedulo ji prisiriša prie kolegos fiziko Paulio Langevino (belgų aktorius Ariehas Worthalteris). Deja, istorijai nelemta baigtis laimingai, ir tai aišku jau nuo pat pradžių: Paulis Langevinas – vedęs vyras, turintis vaikų, tad jųdviejų su Marija ryšys tampa vienu didžiausių to laikmečio Europos skandalų.
Ramybės akimirka šalia mylimojo Paul Langevin (belgų aktorius Ariehas Worthalteris).
Paulio Langevino personažas motyvuotai ambivalentiškas: viena vertus, Marija Kiuri jam patinka savo kitoniškumu, nepralenkiama erudicija, giliai paslėptu jautrumu, kita vertus, jis atskleidžiamas kaip gana atviras donžuanas, neslepiantis simpatijų patrauklioms moterims. Skaudžia tiesa dvelkia kartūs Paulio žmonos žodžiai Marijai: „Nemanyk, kad esi išrinktoji. Nesi pirmoji, nebūsi ir paskutinė“.
Biografinė drama Marija Kiuri stipri daugiaplaniškumu: kiekvienas žiūrovas joje ras tą aspektą, kuris jam artimiausias (jei sinefilas filmą regės kaip puikų vizualinės estetikos laimėjimą, tai namų šeimininkė sielosis dėl dramatiško, prieštaravimais ir nenuilstančia kova grįsto jautrios moters gyvenimo). Daugiaplanis ir pačios pagrindinės veikėjos paveikslas: ištikima žmona, talentinga mokslininkė, aistringa meilužė, kovotoja už savo kaip moters vietą (vis dar) giliai patriarchaliniame pasaulyje. Neabejotina, kad daugeliui moterų ir merginų filme įkūnyta Marija Kiuri sužadins pašaukimą tapti mokslininke ir įrodyti moters, kaip intelektualės, pranašumą šių dienų visuomenėje.
Tarptautinis fizikų kongresas 1911-ųjų lapkritį, kuomet Marie Curie turėjo garbės susipažinti su Albertu Einsteinu (nuotraukoje – pirmas iš dešinės, įkūnytas lenkų aktoriaus Piotro Głowackio).