“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse
Milda Savickaitė
Vilniaus universiteto ansamblis „Ratilio”
„Dai kai prijojo pilnas dvaras svetelių
Dai kad pristatie pilnų klonių žirgelių
Dai kad priklostie kamaralį balnalių <..>“
Ši lietuvių liaudies daina kuo puikiausiai atspindi šių metų gegužės pabaigoje vykusį tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“. Vėlyvuoju pavasariu pasipuošęs Vilnius raibo nuo margaspalvių sijonų raštų, svečių iš užjūrio gausos, lietuviškų dainų sąskambių… O išėjus į miestą ore jautėsi it vanilės rūkas pasklidęs darnos ir džiugesio kvapas.
Pasak organizatorių, nors ir būdamas seniausias folkloro festivalis Lietuvoje, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1973 metų, „Skamba skamba kankliai“ visuomet žavi neblėstančiu jaunatviškumu ir išsaugotomis tradicijomis. Vilniuje tomis dienomis viešėjo ansambliai iš Baltarusijos, Italijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Lenkijos, Gruzijos, Rusijos, Irano ir, žinoma, iš įvairių Lietuvos kampelių.
Gruzijos pasirodymas
Tai festivalis, kuris su savimi neša ir tęsia praeities sukurtą tarpusavio darnos ryšį – ir tuo pat metu statantis nepaprastas jausmines karalystes. Tikriausiai niekada nepamiršiu epizodo, kuris savo žavingu paprastumu ir nuoširdumu net kvapą užgniaužė. Viskas vyko Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus kiemelyje (Vilniaus miesto širdy, Vokiečių gatvėje). Visai netyčia su drauge ėjome pro šalį ir išgirdusios tradicinę lietuvišką muziką, aidinčią iš toli, nusprendėme užsukti. Įėjusios į kiemelį net amo netekome (gerąja prasme). Stovėjome šiek tiek aukštėliau (amfiteatro principas) ir žvelgėme į apačioje vykstančius masinius lietuvių liaudies šokius. Šoko visi: ansamblių dalyviai lietuviai, užsieniečiai, prašalaičiai, festivalio entuziastai. Kai švystelėjo saulė, viskas pavirto tarsi scena iš filmo – tu stebi praeitį, vykstančią ir atsikuriančią dabar, prieš tavo akis. Bendrystė, šypsenos, muzika, lietuviškumas, ritmas, ir draugystė – tąkart užbūrė taip, kad net žodžių nebereikėjo. Tiesiog stovėjome ir žiūrėjome.
Dar vienas žavingas festivalio vaizdinys atminty iškyla pagalvojus apie nesuderinamumus, kurie pabaigoje visgi susigroja – tai sutartinės. Tradicine tapo festivalio dalis vykstanti Bernardinų sode (anksčiau – Sereikiškių parkas), pavadinta „Sutartinių takas“. Einu sau ramiai takeliu ir girdžiu, kaip šalia manęs sudera tercijos ir sekundos, o iš tolėliau kito kolektyvo atliekama daina puikiausiai susiskamba. Atrodo, jog sutartinėmis kalbamasi. Tai itin magiškas dalykas, labai džiaugiuosi, kad lietuviai jį noriai priima kaip „savo“ ir jo nesibaido. Drąsiai bando dainuoti patys, paraginti giedotojų (pabrėšiu – sutartinės yra ne dainuojamos, bet giedamos. Tai sakralioji lietuvių liaudies muzika), arba aktyviai jungiasi į gydomuosius sutartinių procesus – kai stojamasi į rato vidurį (priklauso nuo to, kiek giedotojų), visiškai atsipalaiduojama ir susiliejama tarp sąskambių, natų, magiškųjų atitarinių… Sutartinių taku vaikščiojau iki pat pabaigos – seniai pažįstami kolektyvai bei jų nariai noriai priėmė pagiedoti kartu, žmonės net aikčiojo iš nuostabos, filmavo dalyvių pasirodymus, o medžių apsupty viskas dar labiau panašėjo į tikrą didelę apeigą, ateinančią iš žmonių vidaus.
Šventę kuria jaunimas – senoliai dažniausiai tik atitaria. Ir dabar yra susikūrusi visai nauja tradicija – tai naktišokiai. Kada šokama visą naktį. Muzikantai nepailsdami groja, šokėjai trypia, dainorėliai pritaria savo balsais. Jautiesi tarsi būtum tikroje senovinėje kuokynėje. Nepabuvęs, nesudalyvavęs – nepajausi ir nesuprasi…
Man labai džiugu, kad „Skamba skamba kankliai“ dalimi jau antrus metus esu ir aš. Birželio 1 dieną jau dvidešimt antrą kartą vyko Vaikų ir jaunimo šventė Saulytė – vesti šią festivalio dalį teko garbė man. Tik praėjus viskam suvokiu kokio didelio ir gražaus renginio dalimi aš tapau ir prie ko prisidėjau… Kas mane labai stebina kasmet – tai vilniečių (nes dalyvaujančių kolektyvų dauguma iš Vilniaus) noras pažinti ir kuo tikriau perteikti penkių lietuviškų regionų ypatumus bei savitumus. Džiugu ir tai, kad festivalis neužveria durų ir Vilniaus miesto tautinėms mažumoms – visi darniai sugyvena. Man tenka garbė atstovauti savo gimtąjį kraštą – Ignalinos rajoną. Šventę vedu kalbėdama tarmiškai – tai didžiajai daliai susirinkusiųjų yra egzotika. Nulipusi nuo scenos kartais net susidroviu, kai kolektyvų vadovai dėkoja, jog kalbu tarmiškai ir kad puoselėju tradicijas. Labai gera pasipuošti savo krašto tautiniais drabužiais, o ant galvos baltuojantis pusnuometis (nuometo supaprastinta versija) didžiajai daliai tradicinio kostiumo nepažįstančių kelia nuostabą. Mielai besidomintiems pasakoju, kodėl ir kaip pusnuometis būdavo nešiojamas.
Festivalį organizuoja Vilniaus etninės kultūros centras. Kiekvieną kartą susitikusi su centro darbuotojais padėkoju už atliekamą veiklą ir už tai, kad mane kviečia ir nebijo patikėti tokio didelio ir gražaus festivalio šiokios tokios dalelės.
Neapsakomas jausmas – savojo krašto visapusiškas reprezentavimas. Tiek kalbant apie pačią Lietuvą, tiek apie Ignaliną. Ir dar džiugiau, kai poelgiais ir darbais gali įsirašyti į tvaraus kūrinio gyvavimo istoriją. Nors kartais… Užtenka minčių ir plačių šypsenų, kad viskas aplink užmegztų vaisių, sužydėtų ir pasiruoštų kasmetiniam įstabiam atbudimui vėl ir vėl.
To būtent ir linkiu festivaliui „Skamba skamba kankliai“ – nepailsti sodinant sodus žmonių širdyse.
VISI ansamblio pasirodymas
Nuotraukos iš Vilniaus etninės kultūros centro archyvo.