Apie žemaitį Žygimantą – ne tik biomechaniką…
Milda Savickaitė
Tikrą žemaitį pažinsi iš tolo – vešli kasa, ilga porausvė barzda… Ir žinoma – ne kartą įvairiausiom giesmėm apgiedotas iškilus bei nepalaužiamas charakteris. Šį savotišką stereotipą kuo puikiausiai atitinka ir mano pašnekovas, žemaitis nuo Mažeikių Žygimantas Stonkus.
Žygimantas Stonkus
Susitikome tuoj po koncerto, kuriame jis grojo su grupe. Pavargę po dienos darbų vakarojome ir ilgai bei jaukiai šnekėjomės.
Kiek prajuokino Žygimanto pasakyta frazė – „Jei nebūčiau biomechanikas – būčiau žmogus“ (ir po to sekęs pašnekovo juokas). Tai atkreipė mano dėmesį: stengiausi išsiaiškinti kokiu žmogumi Žygimantas norėjo tapti, kuo jis gyvena šiandien ir pasmalsauti kokiu planuoja būti.
Tradiciškai pradėjome nuo mums tokia tolima dabar atrodančios vaikystės. Nors ši tema pašnekovui atrodė nuobodoka, bet vis dėlto pavyko ištraukti bent keletą praeities „kadrų“. Žygimantas ilgokai persukinėjo savo gyvenimo juostą, kol pagaliau ištarė pirmuosius žodžius. Vaikiškuosius savo metus pavadino įvairiais. Suprask – buvo visko. Patį pirmąjį „kadrą“ iš atminties iškėlė, vizualizavo ir papasakojo ilgokai pagalvojęs. Tai buvo itin šeimyniškas ir jaukus prisiminimas – rugsėjo pirmosios nuotrauka, kurioje jis pozavo su broliu ir seserimi. Žemaitiškas užsispyrimas kovojo su mano aukštaitišku atkaklumu ir vis dar ne itin patenkintas tuo, kad bandau iš stotingo vyriškumo jį sugražinti į mažąsias vaikystės dienas, pasakojo toliau.
Kartu piešėmė Žygimanto praeities šaržus: pasakojo apie tai, kad buvo aktyvus vaikas, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Vienas tokių – skaitovų konkursas. Šypsodamasis dalinosi atsiminimais kaip ketverius metus iš eilės deklamavo Janinos Degutytės eilėraštį „Duonelė“. Būtų ir toliau tęsęs šią tradiciją, bet mokytojos nebeleido. Staiga jis pradėjo deklamuoti atminty išlikusias šio kūrinio eilutes. Nuo to momento atsiminimai purslojo ir tekėjo lyg ką tik iššautas šampano kamštis.
Jei jau atsiminimus ėmėme „piešti“ jo vaikystės šaržais, tai paklausiau: kurios gi spalvos būtų jo paauglystės paveikslas? Nedvejodamas atšovė, kad jame tilptų visos įmanomos. Juokaudamas sakė „Tarsi tepliotum kažką ir beveik pavyktų, sakyčiau, lyg psichodelinis paveikslas“. Ryškiausiom spalvom nupiešė mokyklos baigimo šventės koncertą, kuriame abiturientams dainavo mokytojų choras. Ir ne šiaip mokytojų choras – pedagogės, apsirengusios juodai ir pasipuošusios rožiniais kaspinėliais.
Mokykloje jam patiko, buvo tikrai smagu ir visą šį laikotarpį atsimena su šypsena. Turėjo daug draugų, džiaugėsi nerūpestingomis valandomis, nors sako, kad mokyklinis laikotarpis lygiai tiek pat atsakingas, kiek ir nerūpestingas.
Augant kilo ir rimtesnių klausimų – apie būtį, pasirinkimus ir Rėdos rato „strigimus“. Pradėjome nuo mokyklos baigimo: kur Žygimantas norėjo keliauti toliau ir kaip norėjo keliauti toliau? Pasirodo: dėl brandos egzaminų nesijaudino ir nesupranta tų, kurie specialiai ruošiasi jiems, nemiega naktimis, nesidžiaugia jaunyste. Net klausė manęs: kaip gali nepasisekti išlaikyti egzaminą iš to dalyko, kurį mokeisi penketą ar net dešimt metų?
Sakė, kad nebijojo ateities – nebijo jos ir dabar (kur gi matyta,kad žemaitis bijotų iššūkių…). Knygose aprašyto didžiojo jausminio ir fizinio lūžio paliekant namus nejautęs. „Juk viskas nauja, visa tave supanti aplinka dar netyrinėta! Ar gali būti kas įdomiau ir fainiau ? “ Bet prisipažino, kad apie studijas ilgai galvojo, rinkosi tarp bioinžinierijos, sporto inžinierijos ir biomechanikos, netgi burtus metė. Ir nugalėjo biomechanika! Dabar yra įsitikinęs, kad dažnam po mokyklos iš karto studijuoti yra ne pats sėkmingiausias pasirinkimas „Jeigu studijuoji vien dėl to, kad studijuotum, tai geriau nestudijuoti. Aišku, nebent žinai ko nori iš gyvenimo“. Žygimantas nesigaili, kad įstojo iškart – biomechanika jpatinka, pernykštį pavasarį apsigynė bakalaurą Vilniaus Gedimino Technikos Universitete, o ir darbą jau turi – žodžiu, tampa „rimtu vyru“.
Man labai knietėjo sužinoti apie jo veiklas laisvu nuo darbo laiku… ir ar yra patenkintas tuo kaip gyvena dabar. Atsakymas ,,nežinau“ nustebino. Pasak jo, visada galima atrasti ką nors geresnio, juk niekas nestovi vietoje. Kai žinai kaip viskas vyksta, supranti raidos dėsnius ir realizuoti(s) lengviau. Prisipažino: anksčiau buvo planuotojas, mėgdavo viską sustyguoti, bet dabar mėgaujasi improvizacijos teikiamais malonumais. Žodis „styga“ nėra atsitiktinis, nes Žygutis (kaip jį meiliai vadina aplinkiniai) yra itin veiklus žmogus, nors savęs tokiu nelaiko. Dalyvauja Vilniaus Univeristeto folkloro ansamblio „Ratilio“ veikloje, groja daugiau nei trimis instrumentais, yra grupės „Man mama šitą deklamavo“ narys, ketvirtadieniais šoka tradicinius šokius ant Tauro kalno buvusiuose Profsąjungos rūmuose, yra Žemaitijos skautų organizacijos narys ir šiaip stengiasi būti senojoje lietuviškoje būtyje, ją geriau pažinti kurdamas dabartinį foklorą.
Jam patinka būti su žmonėmis ir tarp žmonių – sakė, kad žmonės jam neatsibosta. „Labai mėgstu groti kompanijoje, o kai būnu vienas, groju „kas ant pirštų galo“. Instrumento draugijoje galiu prabūti daug valandų.“ O kai paklausiau ar mėgsta šokti, Žygimantas pradėjo juoktis ir atsakė: kvailas klausimas, nes mėgsta labai. Bet jei tektų rinktis ar groti, ar šokti vakaronėje – viską lemtų situacija (o gal besiformuojanti simpatija kam nors…).
Labai mėgsta keliauti. Sakė, kad pirmiausia aplankytų Norvegiją, Islandiją, rytų šalis, kol galiausiai paneigė ir ryžtingai tarė, kad nori apkeliauti visą pasaulį, bet ne didžiuosius miestus, o mažus kaimelius. Nes tik juose jis gali pažinti autentišką liaudies buitį, o sukauptą patirtį nori atskleisti dabartiniame folklore. Skirtingos tradicijos žavi, užburia ir skatina pastovų pažinimą – jis mėgstąs stebėti ir tirti. Tada aš neatsargiai leptelėjau, kad jis – visai kaip antropologas, ir Žygimantas (o tai itin retas atvejis) pilnai su manimi sutiko. Moderniausios specialybės biomechanikas… archaiškas folkloristas… filosofiškai pasaulio patirtį bendrinantis antropologas… Šiam pasauly visko būna.
Ar tokioje gyvensenos pilnatvėje lieka laiko širdies reikalams? Papurtęs savo garbanotą „šiuveliūrą“ suskubo akcentuoti, kad stačia galva nepuola į santykius su moteriškąja visuomenės puse, nes jam tai yra vertybė. Jeigu jau kažką rimtesnio pajaus – tik tada stengsis išsikovoti panelės dėmesį, bet niekada nežaidė ir nežais jausmais ir nepateisina visokių „vasaros“ romanų. Nepatinka jam ir šiuolaikinė „mada“, kada vaikus gimdo ir tuokiasi jau įkopę į gyvenimo rudenį, kai atrodo, kad nebėra kur trauktis. Juk žodis – kurti – pats savaime pasako daug – juk kurti, statyti reikia drauge. Ir jeigu dabar nutiktų taip, kad atsirastų moteris, o po to vaikelis – Žygimantas būtų laimingas.
Prakalbom apie intymesnius dalykus, klausiau ką jis labiausiai vertina žmoguje. Daug kartų skambėjo žodžiai pagarba, garbė… Ir jau minėta ištikimybė. Nors pašnekovui tik dvidešimt dveji metai, bet jo vardijamos vertybės brandžios, solidžios, vyriškai atsakingos. Užsiminė, kad tikrų draugų turi nedaug. Sunku prisijaukinti ar būti prijaukintam kito žmogaus. Bet tie, kurie jau yra jo „rate“ – įsileidžiami net ir į šeimą.
Jo pomėgių skalėje teatras taip pat užima svarbią vietą. Jis žaismingai pabrėžia, kad lanko ne „tik teatrą, bet ir į spektaklius“. Tačiau jei reikėtų rinktis tarp teatro ir kino, jis keliautų į kiną, nes šioje meno kūrimo erdvėje yra darbavęsis ir pats. Viename konkurse jo idėja buvo pripažinta geriausia (tarp kitų vienuolikos) ir su profesionalų pagalba sukūrė trumpametražį filmą.
Paprašiau Žygimanto sugalvoti sau klausimą atsipindintį jį patį. Jis pamąstė, patylėjo, atkuto ir tvirtai tarė „-Kas tu esi?“ Ir iškarto pateikė atsakymą –„ Aš esu žmogus“ (abu pradėjome juoktis, nes juk jis sakė, kad jei nebūtų biomechanikas, tai būtų žmogus, truputį nesiderina). Paprašytas pokalbio pabaigai ko nors palinkėti sau – plačiai nusišpysojęs tarė „Auk didutis, būk gerutis – mamą pavaduosi. Ne, Milda.. Ko nors linkėti sau yra nelogiška“.
