Petras Kunca
Profesorius nuo Veliuonos panemunių
Lietuvos ir Austrijos draugijai pavyko įkalbėti smuikininką prof. Petrą Kuncą atšvęsti jo gimimo neeilinę, 75-ąją, sukaktį.
Vakaras surengtas Adomo Mickevičiaus bibliotekoje (Vilniuje), Austrų literatūros skaitykloje, jaukioje, šviesioje, pilnoje prabangių leidinių. Rašyti žinutę skatina ne privalomi formalumai, o šiltas, paprastas vakaro tonas. Nesibaigiantis pagiriamasis Petro Kuncos nuopelnų vardinimas vakare nebuvo numatytas. Jo pradžioje vedėjas muzikologas Rimantas Astrauskas lakoniškai priminė, kad buvęs ilgametis Valstybinio Vilniaus kvarteto smuikininkas (su ansambliu pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją) bei LMTA Kamerinio ansamblio katedros vedėjas Petras Kunca dabar veikia Europos mastu – yra Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) bei Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) narys, Lietuvos ir Austrijos draugijos valdybos pirmininkas. Neseniai Petras Kunca apdovanotas Austrijos Garbės Kryžiumi (už nuopelnus menui ir mokslui).
Toliau susirinkusių laukė greitokas nuotraukų demonstravimas ekrane ir trumpi profesoriaus komentarai. Galėjome pasigesti garsiausių pasaulio šalių, miestų, kuriuos per daugiau kaip 30 metų išnaršė mūsų mylimas garsusis Vilniaus kvartetas, vaizdų – nuotraukose dominavo žmonės. Kolegos artistai, su kuriais Petras Kunca muzikavo (ir muzikuoja) kvartetu ir duetu; bendravimo su kompozitoriais akimirkos; šventiniai kadrai su Lietuvos Prezidentais ir tokie pat su studentų ansambliais; vaikystės istorija. Visos renginio metu rodytos nuotraukos buvo reperezentacinės, kas taip pat palaikė estetnę nuotaiką.
Pokalbio su vakaro vedėju metu profesorius dalijosi įvairiomis mintimis. Kalbėdamas apie kultūrų sąveiką, jis pasisakė įvairiose šalyse pats matęs, kad mažesnės kultūros didesniųjų valstybėse ištirpsta, tačiau kartu jas maitina kaip Dunojų jo intakai. Vėliau, vedėjo paprašytas, profesorius prisiminė savo pedagogus. Tačiau nostalgiška intoanacija vos jautėsi, vyravo švelnus, smagus, profesoriui taip būdingas, humoro jausmas.
Namų natūralumo atmosferą rezonavo praplėstas šeimos, giminių profesionaliosios meninės kūrybos pristatymas. Renginio „sceną“ puošė jubiliato portretas, viena iš tų, kuriuos nutapė smuikininko brolis dailininkas, ne mažiau garsus ir mylimas pedagogas Romualdas Kunca („Užuot žaidęs futbolą, turėjau ramiai sėdėti, pozuoti“, – dabar jau juokėsi Petras). Nuolatiniai Lietuvos ir Austrijos draugijos renginių dalyviai Kristina Valentonienė bei Raimondas Paškevičius neskubriai, su prasmingais emociniais tarpais ir tarpeliais paskaitė Danutės Žilaitytės (P. ir R. Kuncų tetos) eilių. Šiai poetei, jos vyrui poetui Jonui Juškaičiui bei Veliuonos–Jurbarko panemunėms, iš kur kilę ir minėtieji poetai, ir profesorius, buvo skirtas dar vienas nuotraukų pluoštas.
Netrūko ir sveikintojų, tarp jų matėme nemažai nacionalinių institucijų vadovų ir kitų atstovų. Tik jie nebuvo išsirikiavę kaip paradui, o kalbėjosi asmeniškai su profesoriumi bendrame šurmulyje.
Renginį įrėmino muzika. Pirmiausia profesorius vienas pasmuikavo savo aranžuotą Bacho-Gound᾽o Ave, Maria. Pabaigai su savo bakalauro, magistro ir doktorantūros studentu klarnetistu Mariumi Deksniu atliko austrų bičiulių aranžuotas populiariausias ištraukas iš Mozarto Stebuklingosios fleitos.
Rita Nomicaitė
Nuotraukose – vakaro akimirkos.
