Miestas

Jaunystės vaiskalaikio. R. Šileikos nuotrauka
Jaunystės vaiskalaikio. R. Šileikos nuotrauka

Miestas

 Kamilė Bliūdžiūtė

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija, IVc klasė

 Keistas dalykas, tačiau žmonės iš juodai baltų nuotraukų buvo spalvoti, jų gyvenimas buvo spalvotas ir spalvos tokios pačios kaip ir dabar. Juk jos nepriklauso nuo laiko. O atrodo, kad tada viskas buvo kitaip, kad dabar viskas ryškiau, nei tada. Galbūt tai tiesa. Šiandien viskas ryšku. Kartais net per daug ir dažniausiai tai, kas iš tiesų turėtų būti mažų mažiausiai pilka. Rodos, kad yra tik tada ir dabar. Tačiau žmonės, gyvenę tame nespalvotame pasaulyje, gyvena iki šiol. Jie ‒ gyvoji pasaulio istorija. Jie jautė visa tai, ką mes dabar tik perskaitome, daugiausia ‒ įsivaizduojame. O tie žmonės viską jautė ir išgyveno savyje, nors gal ir tuomet pasaulio paletė buvo skurdesnė. Kvaila, tačiau juk seni žmonės ne visada buvo tokie. Kažkada jie buvo vaikai, mokiniai… Kažkada lakstė po kambarius,  be perstojo uždavinėjo tėvams kvailus klausimus nesuvokdami, kad po daug metų jie patys laužys galvas, mėgindami rasti atsakymus į tokius pat savo atžalų klausimus. Kažkada ir jie laukė, kada pagaliau užaugs, o kad užaugo, ėmė suvokti tada, kai atminties gelmėse ėmė grimzti žaislų vardai. Tačiau visa tai buvo kažkada. O ką daryti, jei praėjus septyniasdešimčiai metų nuo gimimo, ima ir dingteli, kad visą laiką gyvenai ne taip? Staiga imi svarstyti, kiek praleidai progų, kiek daug nenuveikei, kiek nuostabių dalykų ignoravai. Ir kad galėjai gyventi kitaip, būdamas žymiai laimingesnis.

Akivaizdūs savaitgaliai. R. Šileikos nuotraukos
Akivaizdūs savaitgaliai. R. Šileikos nuotraukos

Atvykus į miestą, visų pirma baugino jo mastas. Kaime egzistavo viena ilga gatvė, vedanti į parduotuvę, ir to pakako. O čia rangėsi gatvės ir gatvelės su posūkiais ir akligatviais. Kai reikia  nupasakoti vietą, kurioje esi, pasijunti tarsi turėtum apibūdinti Šventojo Gralio buvimo vietą. Ir jau nebeužtenka numykti ,,prie parduotuvės“ ar ,,prie ąžuolo“.

Atvykusi čia, supratau savo mažumą ir nereikšmingumą. Nori to ar ne, bet gyvendamas mieste lieki didžiuliame milžiniškų reklamų, liepte liepiančių PIRK MANE!, šešėlyje. Mieste turbūt labiausiai stebino tai, kad į tave, kaip į individą, niekas nekreipia dėmesio. Nei vienas tavęs neapšneka, nes tu niekuo neišsiskiri. Juk aplink n tokių, kaip tu. Tu tik dar viena toje minioje. Ir koks skirtumas, kaip atrodai. Vaikščiok nors ir apsikakojęs, gal tokia nauja mada. Beje, čia labai aiškiai suvoki pasaulyje esant melą. Iki tol dar susigundydavai paspausti kompiuterio ekrane viliojamai žybsinčią nuorodą, tvirtinančią, kad tu ‒ dar vienas šimtasis svetainės lankytojas, tačiau, kai sutinki vargšą, dar prieš savaitę tiesusį pajuodusias rankas išmaldai, restorane skanaujant tiramisu, bet koks tikrumas išgaruoja.

Miestas. R. Šileikos nuotrauka
Miestas. R. Šileikos nuotrauka

Gyvenant sunku suvokti, kad yra ir kas yra nebūtis. Kaip galima tiesiog nebūti, neegzistuoti? Žmogus nepažįsta nebūties, nes būdamas gyvas su ja nesusitinka. Nebent prieš jam gimstant. Galbūt po mirties mes grįžtame ten, kur buvome prieš išvysdami pasaulį. Jei tai būtų tiesa, pasikeistų ir pati laiko sąvoka. Tai būtų tarsi laiko atsukimas. Tačiau nebūtis jausmo greičiausiai neturi. Juk tam, kad kažką pajustum, reikia potyrio, o išsiaiškinti, kaip būna iš tiesų, dar ankstoka.

Mieste niekada nebūni vienas. Tačiau kartais pasijunti vienišas. Vienišas minioje, nors tave supa minios tokių pačių homo sapiens kaip ir tu pats. Kad ir kaip būtų, ne kiekvienas moka būti laimingas, kai yra vienišas. Daug žmonių, kuriems reikia nuolatos kalbėti, bėgti, skubėti, daryti bet ką, tik nesustoti ir nelikti su pačiu savimi. Tokie žmonės ‒ tarsi savo paties judai, išmainę save į beprasmį lėkimą. Turbūt jie bijo, kad nežinos, ką veikti su savimi, kai liks têtê-à-têtê. Juk jei jiems neteko bendrauti iki tol, bus labai nedrąsu, vidus greičiausiai net neprabils, juk jo to niekas nemokė.

Mieste labiausiai pasigedau žvaigždžių. Buvau įpratusi rugpjūčio naktis leisti skaičiuodama krentančius meteoritus ‒ krentančias svajones. Dangaus begalybė, panašiai kaip ir miestas, vertė mane jaustis mažyte ir nelabai reikalinga. Sunku suvokti, kad tie žvaigždžių klodai ‒ ne tik paprasti blizgučiai, priklijuoti prie dangaus, kad papuoštų naktį. Tai atskiri pasauliai. Bet dabar juos užstoja rausvi gatvės šviesų atspindžiai. Seniau man pakakdavo užsikloti dangumi ir jausdavausi laiminga. O dabar, atrodo, turėjau viską. Miestas buvo perpildytas daiktų, galimybių, pasiūlymų, kvietimų… Bet jaučiau, kad iš tikrųjų nieko neturiu. Kišenės buvo pilnos, tačiau viduje kažko įkyriai trūko (ne, tai ne vaikystėje išoperuotas apendiksas). Tai buvo kažkas, kas buvo pavogta iš manęs, kai atvykau čia. Miestas mane apiplėšė. Tikėjausi, kad naują gyvenimo būdą prisijaukinsiu greičiau. Tačiau miestas ir aš vienas kito pernelyg neviliojome. Stikliniai pastatai man vis dar dvelkė šalčiu, o švieselių jūra per automobilių spūstis  nežavėjo.

,,Nėra Lietuvoj galimybių“, ‒ prieš išvykdamas dirbti į Norvegiją pasiskundė mano kaimynas. Jis buvo vienas iš tų piliečių, kurie nedalyvauja rinkimuose, nes ,,ai, ką tas mano vienas balsas reiškia“. Mokėsi jis nekaip, todėl netapo studentu, tiesą sakant, net nebandė. Turėjo merginą, bet ją paliko, kai sužinojo, kad ji laukiasi jo sūnaus. Turbūt tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kaimynas išvyko, nors jis stačiai pasiusdavo, kai kas nors apie tai užsimindavo. Norvegijoje jis įsidarbino greito maisto (nuo kurio žmonės lėtėja) užkandinėje. Kiek girdėjau, ten jam sekasi nekaip, nors trumpam grįžęs tvirtino (su alia šiaurietišku akcentu), kad ten žymiai geriau negu čia. Tuomet, kai buvo grįžęs, nusipirko dėvėtą mašiną, kaip įrodymą visuomenei, kad jis ‒ sėkminga asmenybė. Be to, kaklą nuo šiol puošė stora, auksinė grandinė. Ir marškinėliai buvo nauji ‒ ant krūtinės išdidžiai puikavosi žėrinti ,,D&G“ emblema. Man vis dar knieti paklausti šio karjeristo, ar jis išties lamingas. Tačiau verčiau nerizikuosiu, dar gausiu į galvą.

Vakarėja. Daugiabučių kolonijoje vienas po kito nušvinta vis daugiau langų. Kiek langų ‒ tiek gyvenimų. Kiekvienas su savais jausmais, godomis, įvykiais. Tiek daug paprastų žmonių gyvenimų. Taip, jie paprasti, bet visi be galo svarbūs. Ir visi skirtingi. Visus gyvenimus slepia užuolaidos. Tačiau viena moteris šiandien kažkodėl nesislapsto. Matau ją, susisupusią į chalatą ir triūsiančią virtuvėje. Kažin kas dedasi jos galvoje. Galbūt ji šiandien išsiskyrė su vyru, o gal susirado naują darbą. Sunku pasakyti. Kad ir kaip būtų, aišku, kad kažkoks kriminalas įvyko su užuolaidomis. Tikėtina, kad jas paprasčiausiai skalbia. O galbūt jai jau nusibodo gyventi žaidžiant slėpynių.

Vieną vėsų vasaros vakarą, kai dar gyvenau kaime, išėjau pasivaikščioti su šunimi. Pėdinau negalvodama, todėl netyčia užklydau dar nematytas kaimo vietas. Pasijutau tarsi Kristupas Kolumbas, atradęs Ameriką. Atsargiai perėjusi suvargusį tiltą, nutiestą per upelį, išvydau trumpą kelią, palei kurį svyrojo eilė senų drebulių. Šalia augo dar keletas obelų, keliose iš jų trešo supuvę inkilai. Taip pat netoliese mėtėsi kelios sutrūnijusios ir apsamanojusios lentos, kurias jau pati žemelė iš lėto traukė į save. Matyt, kažkada čia gyventa. Po vienos drebulės šaka kėpsojo nedidelė, sena kaip pasaulis kėdutė. Pamenu, kad ten sėdėjau. Ir tik neseniai suvokiau, kokia iš tikrųjų buvo tos kėdutės paskirtis. Prakeikiau save, kam išvis ten ėjau.

Aliuzija. R. Šileikos nuotrauka
Aliuzija. R. Šileikos nuotrauka

Prisiminiau Kalėdas, kai nebuvo sniego – nė kvapo. Dar baisiau ‒ lyja. Neslėpsiu, spalvotos girliandos, be kurių neapsieina nė viena parduotuvė, kelia džiugius jausmus, tačiau lietuje jos atrodo graudžiai. Jautresniam gali ir depresija nuo tokių vaizdinių kilti. Tai tarsi beviltiškas mėginimas apsimesti, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Panašiai, kaip ir komunizme. Vakar, kai buvau užsukusi į parduotuvę (pirkti nieko neketinau, tiesiog norėjau patenkinti šniukštinėjimo kirminą), mano akys užkliuvo už dirbtinio sniego flakonėlio. Kilo mintis nusipurkšti juo savo langą ‒  susikurti sau šventinę nuotaiką. Tačiau jau stovėdama kasoje susimąsčiau, ar tikrai pasijusiu laimingesnė? Juk sniegas tai netikras. Ir kas iš to, jei apgausiu pati save? Juk žinosiu, kad iš tiesų viso to nėra. Kol dar nebuvo vėlu, grąžinau flakonėlį į savo vietą. Tiek to, pamaniau, verčiau gyvensiu tikrovėje.

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *