Kai viskas yra viename

Vytautas Anužis
Vytautas Anužis

Kai viskas yra viename

Viktorija Jokubauskaitė, Palangos senoji gimnazija, IV E klasė

Nesu iš tų, kurie apsiverkia dėl Lietuvos upių, pievų ir ežerų grožio. Man Lietuva – tai jos žmonės, ryškios kultūros ir meno asmenybės. Nuo mažų dienų teatras tapo mano savastimi, todėl, jei reikėtų išrinkti žmogų, kuris taptų Lietuvos veidu, aš siūlyčiau aktorių Vytautą Anužį. Ir štai kodėl… Aktorius Vytautas Anužis be konkurencijos užima aukščiausią vietą mano sudarytame  geriausių Lietuvos aktorių sąraše. Šį talentingą žmogų pirmą kartą pamačiau senosios gimnazijos salėje. Buvau tik pradinukė. Mama į spektaklį turėjo eiti su drauge, tačiau ši  negalėjo, todėl  nusivedė mane. Spektaklio pavadinimas buvo menkai suprantamas pradinukei ‒ „Paleistuvis“. Sunku patikėti ir nuostabą kelia tai, kad šį spektaklį prisimenu daug geriau nei kitus kultūrinius renginius, kuriuose buvau prieš porą metų. Puikiai menu, kad salėje buvo vos keli paaugliai, o ką jau kalbėti apie pradinukus… Spektaklio metu juokiausi, kad pagrindinis aktorius vilkėjo raudonu, panašiu į šilkinį, chalatu, buvo šmaikštus, kiek keistai tuo metu man atrodė: gulėjo ant senovinės sofos su nenatūraliai išraitytomis kojomis. Mano prisiminimas, žvelgiant iš šono, gali atrodyti, švelniai tariant, kiek keistokas, ir pati į jį žvelgiu su šypsena, bet manau, kad jis suformavo mano požiūrį į teatrą. Kaip dabar suprantu, per tas porą valandų, kol vyko spektaklis, atradau šį aktorių ir jis tapo mano mylimiausias iki šių dienų.

Vėliau į Vytautą Anužį svilindavau akis televizoriaus ekrane. Net serialai, kuriuose jis vaidindavo, man atrodydavo įdomesni už kitus. Po keleto metų internete vienas po kito su nedidelėmis pertraukomis pradėjo atsirasti straipsnių apie šią asmenybę. Per vienerius metus Vytautas Anužis susišlavė net tris apdovanojimus už vaidmenį spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Bėgant laikui aktorius vis augo mano akyse. Kiekvienas jo pelnytas diplomas ar prizas už tam tikrą vaidmenį man suteikdavo laimės ir nudžiugindavo. Perskaitytas straipsnis versdavo susimąstyti apie žmogaus galimybių lauką, kartais net atrodydavo, kad šis žmogus man labai artimas, nors konkrečiai pasakyti kuo, nedrįsdavau… Balso tembras. Tai vienas iš aktoriaus unikalumų. Tikriausiai iš pirmojo spektaklio ir išsinešiau jo balso skambesį. Vytauto Anužio balsas išskirtinis. Net nematant kalbančiojo, tik išgirdus balsą per televiziją, iš karto aišku, kas duoda interviu. Kitas šios asmenybės išskirtinumas ‒ laikysena scenoje. Lietuvoje esama nemažai gerų aktorių, bet sunku rasti tą, kuris taip tiksliai įsikūnytų į vaidmenį ir perduotų personažo emocijas. Visiškai užtiktrintai galiu teigti, kad geriausias šios vasaros matytas spektaklis yra „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Mama paskambino trečiadienio popietę ir paklausė, ar aš norinti eiti į spektaklį. Išgirdusi pavadinimą nesusigaudžiau, kad tai ‒ tas pats spektaklis, kuriame vaidina mano mylimas aktorius. Netrukus paklausiau, koks siužetas ir aktoriai. Mama paaiškino, kad tai ‒ Klaipėdos dramos teatro spektaklis, jis vyks Palangos senojoje gimnazijoje, vaidins Vytautas Anužis… Išgirdus šios talentingos asmenybės pavardę, širdis nusirito į užkulnius. Spektaklyje dar kartą teko įsitikinti aktoriaus Vytauto Anužio neblėstančiu talentu. Spektaklio pradžioje į sceną žengus keliems aktoriams, akimis pradėjau ieškoti savosios žvaigždės. Neneigsiu, kad ne iš karto pavyko atpažinti, nes aktorius buvo labai įsijautęs į personažą. Spektaklio  metu visą dėmesį sutelkiau į aktorių Vytautą Anužį. Pirmosios dalies įkarštyje jis į sceną žengė persirengęs kitu veikėju. Buvo sunku patikėti, kai visiškai priešingą vaidmenį atlikdamas aktorius atrodė taip pat puikiai ir įtikinamai. Visą spektaklį nesilioviau stebėtis, kaip vienas žmogus gali įsikūnyti į du visiškai skirtingus veikėjus. Žinoma, spektaklis buvo nuostabus iki to momento, kai antrojoje dalyje aktorių Vytautą Anužį išvydau vaidinant trečiąjį veikėją, nuo tos akimirkos spektaklis tapo stulbinantis… Visi trys spektaklio personažai visiškai skirtingi. Nemaniau, kad vienas žmogus per tokį trumpą laiką gali įsijausti į tris asmenis, perteikti jų charakterius, emocijas ir būdą. Spektakliui pasibaigus žmonės plojo atsistoję. Aktoriai nusilenkė, atsisveikino su publika, bet išėję į užkulisius tuoj pat grįžo, nes plojimai nesiliovė. Žiūrovai šysojosi ir plojo, plojo, plojo… Eidama po spektaklio išgirdau, kaip už manęs žingsniuojantys du jaunuoliai dalijosi spektaklio įspūdžiais ir vienas jų komentavo: „Retai būna, kai ne pagrindinis aktorius vaidintų geriausiai…“ Suvokiau, kad Vytauto Anužio gabumai yra beribiai. Įsikūnyti į vieną personažą, norint jį gerai suvaidinti, tikrai  labai sunku, o išgyventi trijų veikėjų būsenas per porą valandų yra unikalu. Net neabejoju, kad šis aktorius gali įsijausti į bet kokį vaidmenį. Žvelgdama į Lietuvą, aš matau šviesaus proto, talentingą, išraiškingą, charizmatišką, labai gabią asmenybę ir suvokiu, kad viskas telpa viename…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *