„Madame”. Komedijos afiša Prancūzijoje.
Užkrečianti ir išmintinga juoko galia
Karolis Baublys
Prancūzų rašytoja, scenaristė ir režisierė Amanda Sthers, gyvenanti tarp Paryžiaus ir Los Andželo, šiais metais gerbėjams pateikė dramatišką komediją Ponia (Madame), kuri žiūrovus priverčia juoktis, kvatotis, sielotis ir džiaugtis mažais kasdienio gyvenimo malonumais. Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo labai paprastas, primenantis šiuolaikinę Pelenės versiją, tačiau įdėmiau pažvelgus, kūrinyje esama ir taiklios buržuazinio gyvenimo kritikos, ir subtilios moters dramos analizės.
Pirmiausia į akis krenta preciziškai suvaldytas naratyvas, vietomis net minimalistiškas, bet atskleidžiantis viską, kas reikalinga istorijai. Anne ir Bobas, turtinga amerikiečių pora, neseniai įsikūrusi prabangiuose namuose Paryžiuje, ruošia iškilmingą vakarienę, į kurią sukviesta anglų, prancūzų ir amerikiečių aukštuomenė. Pagal namų šeimininkės Anne planą, prie stalo turi sėdėti dvylika asmenų, tačiau netikėtai atvykęs Bobo sūnus iš pirmos santuokos Stevenas sujaukia planą, – svečių bus trylika. Prietaringa namų šeimininkė net nenori girdėti, kad prie stalo sėdės trylika asmenų (juk tai nelaimę pranašaujantis skaičius!), tad paprašo savo ištikimos tarnaitės Marijos įsisprausti į puošnią suknelę ir suvaidinti turtingą namų šeimininkės draugę iš Ispanijos. Štai čia ir nuvilnija užkrečianti juoko banga, truksianti per visą vakarienę (išties puikus, dramaturgiškai užbaigtas epizodas!). Vakarienės metu Marija išryškės ne tik kaip vakarėlio siela, liaudišku ispanų humoru išjudinanti svečius, bet ir kaip patraukli moteris, sužavinti turtingą meno kolekcininką Davidą. Situacija komplikuojasi rytojaus rytą, nes Davidas, slapta išgavęs Marijos telefono numerį, ima jai siuntinėti romantiškas ir aistringas žinutes, kviesdamas kartu praleisti vakarą. O juk jis net neįtaria, kad Marija – ne turtingos ispanų giminės palikuonė, o vargšė tarnaitė…
Marija, vilkinti balta suknele (Rossy de Palma), – aristokratų vakarėlio puošmena.
Filmas pasižymi puikiu aktorių kolektyvu, kuriame kiekvienas narys išsiskiria temperamentu, ideologija, savitu charakteriu. Namų šeimininkę Anne vaidina australų aktorė Toni Collette, išgarsėjusi dar 1994-aisiais Murielės vaidmeniu Paulo Johno Hogano režisuotoje dramatiškoje komedijoje Murielės vestuvės (Muriel’s Wedding). Naujajam vaidmeniui australų aktorė suteikė visą paletę prieštaringų bruožų: nuo pavydo iki liūdesio, nuo cinizmo iki prakticizmo. Nuolat pikta, neurozių kamuojama Anne – išranki ponia, nieku gyvu nepažeidžianti visuomenės nustatyto etiketo, tačiau realybėje besiilginti tikrų jausmų, kurių išsiskleidimo galimybę regi šeimos draugo, jauno prancūzo, tampančio jos slaptu meilužiu, asmenyje. Nuoširdūs tarnaitės Marijos jausmai Davidui jai sukelia sunkiai paaiškinamą pavydą, nesuvaldomą pyktį ir melancholiją.
Rossy de Palma vaidina manekenę žymiajame George Michael vaizdo klipe „Too Funky” (1992).
Senyvą Anne vyrą Bobą suvaidinęs Harvey᾽is Keitelis – vienas iš didžiųjų amerikiečių kino aktorių, vaidinęs legendiniuose Martino Scorsese᾽s, Ridley᾽io Scotto, Quentino Tarantino filmuose, – sugebėjo išvengti tokio tipo vaidmenims būdingų klišių. Bobas nėra vien gailesčio vertas senas turčius, kurio jaunystės šėliojimai liko praeityje. Slapta nuo dailios žmonos Bobas mezga žavingą romaną su jauna prancūzų kalbos mokytoja. Jo humoro jausmas, neblėstantis žavesys ir gyvybingumas suteikia kino naratyvui patrauklumo ir dinamizmo.
Be abejo, didžiausia filmo puošmena – tarnaitę Mariją įkūnijusi ispanų aktorė Rossy de Palma – viena iš Pedro Almodovaro mūzų, vaidinusi daugelyje jo filmų (Moterys ties nervų krizės riba, 1988; Kika, 1993; Mano paslapties gėlė, 1995…). Netradiciniai veido bruožai, pasižymintys išskirtine asimetrija, gebėjimas pašiepti pačią save Rossy de Palma atveda pasaulinės karjeros link. Marija filme Madame – paprasta, nuoširdi moteris, turinti aiškias vertybes (šeimą, Dievą, meilę). Išties įdomu stebėti aristokratės Anne ir paprastos moters Marijos bendravimą, atskleidžiantį kardinaliai priešingus pasaulius.
Tarp krūtų įspraudusi mobilųjį telefoną, Marija melancholiškai laukia mylimojo žinutės.
Dar vienas stiprus filmo aspektas – atvira pabaiga, pasiduodanti įvairioms interpretacijoms. Turtuolis Davidas (britų aktorius Michaelis Smiley᾽is) meta Mariją, sužinojęs jos tikrąją socialinę padėtį. Filmo pabaigoje, priversta aptarnauti mylimąjį lygiai taip pat, kaip savo šeimininkus, Marija priima sprendimą palikti aristokratų namus. Nešina kukliu lagaminu, ji iškeliauja nepažįstamom Paryžiaus gatvėm, drąsiai žvelgdama į tolį, vėjui negailestingai draikant tamsius plaukus. Daug minčių sukelia šis nepriklausomos moters paveikslas: žingsniuojanti ramiai, išdidi ir laisva, turtinga savo pačios išmintimi, Marija išdrįsta pradėti gyvenimą iš pradžių, išdrįsta gyventi pagal savo pačios įsitikinimus. Paraleliai šiai istorijai žiūrovas seka bręstančio rašytojo Steveno (britų aktorius Tomas Huguesas), Bobo sūnaus, kūrybos liniją: lemtingas vakarėlis ir išskirtinis Marijos žavesys jį paskatina parašyti romaną Tarnaitė (The Maid).
Ištaigingi veidrodžiai atspindi ne gyvenimo prabangą, bet užslėptas Anne (Toni Collette) baimes ir kompleksus.
Atsisveikinęs su Marija, Stevenas ilgai stebi jos tolstančią nugarą, vis nenuspręsdamas, kaip jo istorija turi pasibaigti. Šalia jaunuolio prisėdęs Davidas, nutraukęs su Marija ryšius, jam pataria: „Žinai, nereikia niekinti žmonių. Moteris, kurią mylėjau, man kadaise pasakė: „Juk žmonėms patinka gražios pabaigos. Jis bėga jos pasitikti… jiedu apsikabina… jis ją bučiuoja lietuje…““. Žiūrovui lieka pačiam nuspręsti, kuri pabaigos versija jam priimtinesnė.