Anna Halberstadt. Transit. Eilėraščiai. Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2020. 64 + 68 p.
Materijos – transcendencijos, būties – buities, tikrovės – fantazijos, gyvybės – mirties sandūrose besiformuojančias erdves galima būtų traktuoti kaip savotišką laukiamąjį, tarpinę būseną ar praeinančią (laikiną) formą, reikalingą neišvengiamam virsmui įvykti. Toji netvari būklė (ar terpė) kelia egzistencinius iššūkius individui, priverstam įsisąmoninti būties laikinumo ir nenuspėjamumo dėsnių neišvengiamybę. Vilniuje gimusios, Maskvoje studijavusios, šiuo metu JAV gyvenančios poetės, vertėjos Anna’os Halberstadt eilėraščių rinktinę „Transit“ (išleido „Kauko laiptai“ 2020 m.) sudaro tiek iš rusų kalbos (vertė Antanas A. Jonynas), tiek ir iš anglų kalbos (vertė M. Burokas) versti tekstai.
Skirtingomis kalbomis rašyti eilėraščiai pasižymi stiliaus skirtumais, raiškos niuansų spalvingumu bei skirtingų kultūrų ir patirčių kaleidoskopo sąveikoje užgimstančia universalia jungiamąja plotme, tarytum pereinamuoju kambariu, reikalingu tiek laikinumui pabrėžti, tiek reiškinių jungtims išreikšti ir įprasminti. Tokiose erdvėse betarpstantys reiškinių sąlyčio taškai bendrąja prasme galėtų atspindėti pirmines egzistencijos problemas, išlaisvintas nuo priklausomybės konkrečiam laikmečiui, geografinei vietovei, kultūriniam kontekstui, socialinei grupei ar asmenybei.
Tarsi pabrėžiant pasaulio, kuriame įvairių formų ir prigimčių dedamieji (gamtos elementai, technika, mitologija) susiliečia pirštų galiukais, realumą eilėraštyje „Peteliškė“ išryškinama kraujo įvaizdžio svarba (priskiriant jam reikšmingas materialaus objekto savybes ir tuo pačiu panaudojant kaip neapčiuopiamo skausmo atspindį). Kaip būties briaunas gludinantis ir reiškinius niveliuojantis dėmuo rinkinio eilėraščiuose yra sufleruojamas egzistavimas „tiesiog“, priimant lemtį be įsiprasminimo problemų kvestionavimo: „Noriu parašyti / eilėraštį, / kurio nereikia / teisinti, / jis yra ir tiek, / kaip gamta, / kaip jazmino žiedas, / skleidžiantis aromatą / po lietaus.“ („Paprastas eilėraštis“, p. 9). Tačiau gamtos dėsniai, peršantys lyriniam subjektui savaiminio egzistavimo tikslingumą, nežada fizinio komforto („Gyventi kaip gyvena / gėlės po sniegu“ (p. 57)), buvimo pilnatvę apibrėždami kaip prisitaikymą ir nuolankumą Aukščiausiai valiai.
Egzistavimas tarpinėje būsenoje sąmoningai būtybei ilgalaikėje perspektyvoje neišvengiamai iškelia apsisprendimo, pusės (krypties, prioritetų) pasirinkimo dilemą. Štai eilėraštyje „Undinėlė ir žvejas“, tinklo įvaizdžiui susiejus modernų pasaulį su pasakos mistika, perteikiama įtampa, kylanti prigimties ir svajonės siekimo trintyje: „Undinėlė gavo dailias kojas, / jei pamenat, / bet prarado balsą – / nemenka kaina už virtimą moterimi. / Bet vėliau ji pavargo vaikščioti žeme / ir slapčia naktimis / ėmė augintis uodegą, / tylutėliai dainuoti.“ (p. 12). Galbūt metafora galėtų būti jungtimi, siejančia skirtingus prigimtimi ar įgyta forma reiškinius? Juk objektą išreiškus kitoms erdvėms ar struktūroms priklausančiais elementais savotiškai universalizuojama jų pirminė esmė ir tarytum materializuojamas (įprastai sunkiai apčiuopiamas) emocinis lygmuo: „Degančios anglies kvapas / ritmiškai dundančiame / traukinyje – / ratai žvanga į bėgius, / ir švilpukai skamba taip, / tarsi alkanas veršelis šauktųsi motinos.“ („Rytų pakrantės traukinyje“, p. 13).
Atskyrus kūniškąjį pradą (ar, bendrąja prasme, materiją) nuo dvasinio pasaulio klodų, ryškėja takoskyra tarp mechaniško judesio (bei primityviųjų, instinktų lygmens, jo paskatų) ir universalaus jausmo (konkrečiu atveju – meilės) komplikuotumo. Toks mechanikos atskyrimas nuo dvasinės gelmės perteikiamas eilėraštyje „Seksas ir meilė“: „Seksas teikia jam džiaugsmo, / jis mėgsta draugauti su moterimis ir pasipisti. / Gerai, jeigu moteris turi kiek smegenų – tada galima šiek tiek / pasikalbėti, o paskui pasipisti. / Vyras laisvai plaukioja šioje stichijoj, / o paskui uždaro moterį stiklainyje, / dideliame stiklainyje su ikrais. / … / Meilė, ir apskritai jausmai – tai gilūs vandenys, / o gilaus vandens jis bijo, / kitados yra skendęs / ir laikos nuo jo atokiai.“ (p. 24). Laikytis atokiai nuo taurios, tačiau sunkiai pasiekiamos, jausmo maksimos verčia ne tik jausenų maišatis ir tarpusavio persipynimas, tačiau ir buities slėgis, dekoracijų gausa, išaugęs gyvenimo tempas, suprimityvinantys individo prasmės paieškas iki bėgiojimo materialiaisiais egzistencijos paviršiais: „Meilė iki grabo lentos / irgi paseno, / krematoriumui tiks ir dėžė, / kad ir nuo apelsinų, / amžinybei juk ji neskirta, / mūsų atmintis taip pat sužalota“ (p. 29).
Buitis ir primityvioji mechanika gali tapti bent laikinu prieglobsčiu (suteikti apgaulingos ramybės) jausmų sumaišties ir komplikuotumo išvargintai asmenybei. Eilėraštyje „Agrastai ir juodieji serbentai būtent ir pabrėžiama materijos (ar, bent jau, banaliųjų elgsenos paskatų) svarba subjekto įsivietinimui tikrovėje: „Pintinėlė agrastų ir juodųjų serbentų / stovi ant lininės staltiesės, išsiuvinėtos jos / jau mirusios motinos. / … / Ji laiminga popindama anūkus ir maitindama vyrą, / kuris stato, grėbia, laisto, kasa, / ir dar vairuoja. / … / O aš esu persodintas medis, riedantis akmuo, / … / mano negimę anūkai / skrajoja aplinkui – /nematomi maži angelėliai“ (p. 35). Tuo tarpu, peržengus transcendentinę ribą, už pasaulėžiūros išplėtimą tenka sumokėti laikinumo pajautos ir egzistavimo netvarioje erdvėje kainą. Tačiau tuo pačiu lyrinis subjektas suvokia, jog: „Reikia sugalvoti / išsigelbėjimą nuo išprotėjusių buities rakandų. / Apsimesti miegančia. / Įlipti į tuščią dėžę. / Arba nubėgti iki paplūdimio / ir nerti į vandenį. / Išplaukti link lelijų spalvos saulėtekio“ (p. 64).
Rinkinio eilėraščiuose nevengiama paryškinti pasaulio netobulumą, nenugludintąją jo pusę: „Ak, kur mūsų gyvenimo grožis gedulo dieną, / dieną baimės ir nerimo dėl ateities, / hipochondrikų ir bipolikų, / drovių ir dvejojančių, / bjaurių ir nepasitikinčių / savimi dieną, / dieną dukart išsiskyrusių ir paliktų mylimųjų, / priklausomų, alkoholikų, lošėjų, / kleptomanų, bulimikų, / moterų, kurios gydosi pirkimu, / kol jų vyrai miega su jų geriausiomis draugėmis, sekretorėmis ar tiesiog pažįstamomis.“ („Ak, kur mūsų gyvenimo grožis“, p. 33). Lyrinio subjekto elgsenoje nėra desperatiško išeities ieškojimo apraiškų, ketinimų keisti aplinką tiesmukai deklaruojant gėrio postulatus ar bandymo pabėgti nuo slegiančios tikrovės į fantazijų,mistikos erdves. Traktuodamas aplinkos ydas kaip neišvengiamą kontekstą, ieškodamas paguodos būsenos laikinume, eilėraščio individas stengiasi priimti pasaulį tokį, koks jis yra, tarsi toks susitapatinimas būtų viena iš įsiprasminimo prielaidų: „Žvelgdama į tave, / esu tik vaisinė muselė / iš tavo salotų. / Jis suglumęs šypteli, / stumteli akinius ant nosies galo / it konduktorius / ir sako: / Viskas gerai, vaike. / Gražios tau dienos. / Eik, kur ėjai.“ („Diena, šlykšti“, p. 27).
Raiškoje sutiksime spalvingų išsireiškimų ir įmantresnių žodžių, ištrauktų iš atokių žodyno kampelių (šioje vietoje derėtų atkreipti dėmesį į subtilų ir išraiškingą vertėjų darbo rezultatą): „žabtus“, „kniauksi“, „knirsčioji“, „žerplėjančiomis“ ir pan. Dažname eilėraštyje lyriniam subjektui priskiriamas stebėtojo vaidmuo. Jis tarsi įspraudžiamas į margą aplinkos paveikslą. Vaizdžiai apibūdinant aplinką daug dėmesio skiriama detalėms ir emociniams elementų atspalviams („ūsuota ugdymo skyriaus vedėja“, „su šešėliu po dešiniu speneliu“, „alaus pripampę turistai“, „apskritu snukeliu, žiaumoja beigelį“). Detalių gausa ir jų priklausymas įvairioms erdvėms (literatūros kūriniai, realūs įvykiai, mistika), laikotarpiams, prigimtims (daiktiškoji, fantazijos produktas) kuria formų ir prasmių turtingą terpę, kurioje, sąveikaujant elementarioms dalelėms, formuojasi energetika kaip universalios esmės atspindys. Kita vertus, būtent dėmesys detalėms, kruopštus aplinkos aprašinėjimas tarsi įžemina eilėraščius, neleisdamas prasmės paieškoms nuklysti į fantasmagorijos plotmę.
Švelniai estetizuota raiška („Dėl laikinos mūsų prigimties / meilė tampa kitokia – / skausmingai švelnia, apsaugančia, / dviem žaliais žiogeliais Lietuvos linų laukuose / su melsvomis rugiagėlėmis ir ramunėmis / ryškiai geltonais it kepto kiaušinio trynys viduriukais“ („Nesu jauna poetė“, p. 25)) prasikeičia su šiurkštesnės raiškos elementais („stovintį atlaso apsiaustu / ir tampantį pimpalą“ (p. 24)) ar šaltakraujišku realybės atspindėjimu („Idilišką vasarą sutrukdo kiaulės / skerstuvės kaimyninėje dačoje “ („Vasarojant Valakampiuose“ p. 37)). Toji nuotaikų žaismė (beje, būdinga tiek iš rusų kalbos, tiek iš anglų kalbos verstiems eilėraščiams) kuria natūralaus ir drauge emocingo kalbėjimo įspūdį ir tarsi skatina skaitytoją neabejoti pasakojimo autentiškumu. Kaip ir buities detalių ir realių įvykių gausa, pagardinta intertekstais ir Antikos motyvais (padedančiais estetikos liepsnelei dominuoti prieš dokumentinį faktų konstatavimą). O nepasiduodant perdėto estetizavimo pagundai išvengiama perteklinio sentimentalumo, todėl skaitytojas atras ir ne vieną banalumo pančių atsikračiusį eilėraštį meilės tematika ar dirbtine egzaltacija nekvepiančią dievoieškos apraišką.
Annos Halberstadt „Transit“ – knyga, atspindinti netobulą pasaulį įvykių ir aplinkos elementų koliažu. Atspindint dramatiškąją egzistencijos pusę, eilėraščiai švelniai stumtelėjami į emocijos glėbį, o šiurkštesnės raiškos elementai bei atviras, drąsus būties šešėlių konstatavimas leidžia išvengti perdėto sentimentalumo nuodėmės. Lyrinis subjektas, stebėdamas aplinką, stengiasi žvilgsniu apglėbti landšaftą, kuriame sunku įsišaknyti, perprasti pasaulį, kuris ne tik maitina ir laisto, bet ir sutraiško. Belieka guostis, jog tai tėra tarpinė stotelė, laikinas būvis, pereinamasis vagonas tranzitiniame traukinyje. „Kartais kadre / violetinė prietema, / ir du žmonės / palaipsniui susilieja apsikabindami, / ir švelnumas, / kaip orchidėja, / išaugusi ant apsamanojusio kamieno, / pražysta tamsoj.“ (p. 45). Kartais prietema tarsi gysločio lapas priglunda prie žaizdos. Kartais tuneliai atanka. Ir įplyšta tamsa.