„Oi grybai, grybai, jūs patieka mano,/ Kas jūsų nevalgo, nieko neišmano“ – dainuojama Lietuvoje. Tikriausiai dainuota ir 1957 metais, kai amerikiečių etnomikologai Valentina ir Robertas Gordonas Wassonai įvedė sąlyginį visuomenių padalijimą į mikofilines – tas, kuriose grybai yra vertinami, renkami ir valgomi, – ir mikofobines, kuriose grybų vengiama dėl nuodų baimės ar pasibjaurėjimo laukiniu derliumi. Šis padalijimas atsispindi ir kultūroje. Pavyzdžiui, tradicijų paisančios Didžiosios Britanijos mikofobija, kur grybai laikomi „žemės ekskrementais” (cituojant puritonišką gydytoją Jamesą Hartą), atsispindi anglų rašytojų veikaluose – Herberto Wellso „Raudonajame grybe“ ar Liuiso Kerolio knygoje „Alisa stebuklų šalyje“. Šiuose ir kituose kūriniuose grybai vaizduojami kaip kažkas paslaptingo, svetimo, pavojingo, keičiančio pagrindinių veikėjų gyvenimus fantastiškai ir grėsmingai. Tuo tarpu baltų ir slavų kultūrose, ypač lietuvių ir ukrainiečių, grybai jau seniai yra nacionalinės tapatybės dalis.
„Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“ – ne kartą girdėjau iš pažįstamų lietuvių, ir visada supratingai šypsojausi: miškų regionuose Ukrainoje, ypač Polesėje, grybų rinkimas taip pat buvo išgyvenimo garantija. Situacija šiek tiek pasikeitė po 1986 metų Černobylio atominės elektrinės avarijos – dalis Polesės atsidūrė uždaroje zonoje, net ir dabar kai kuriose teritorijose grybavimas tebėra apribotas dėl padidėjusio kai kurių rūšių uogų ir grybų gebėjimo kaupti radionuklidus. Tačiau tai kai kurių nesustabdo, ir spaudoje periodiškai pasirodo žinios apie sulaikytus nelegalius grybautojus, jų bandymus išvežti radioaktyvų derlių, vengiant dozimetrinės kontrolės. Tebegrybaujama Vakarų Ukrainoje, Karpatų miškuose, kituose regionuose – ten, kur mažiau nukentėta nuo radiologinės katastrofos.
Apie tai, kad grybai užima ypatingą vietą lietuvių kultūroje, įtariau jau tada, kai sužinojau, kad lietuvių kalboje yra specialus veiksmažodis, skirtas grybų rinkimo procesui – „grybauti”. Nuo to laiko pradėjau kolekcionuoti šios teorijos įrodymus. Ir jie nevertė manęs laukti! Juk įdomu, kad žmogų, darantį nesąmoningus dalykus, vadina „grybu”. Arba tai, kad vienas populiariausių desertų kavinėse ir mugėse yra ir liks meduoliniai grybai. Kiek daug „grybų” gali rasti bet kuriame knygyne – tai žymaus poeto Justino Marcinkevičiaus knyga vaikams „Grybų karas”, populiarus Gabijos Grušaites modernus romanas „Grybo sapnas”, verstiniai leidiniai, daugybė enciklopedijų, atlasų, kulinarinių knygų, kalendorių…
Praėjusį rudenį buvau tikroje grybų karalystėje – „„Šviečiančių grybų parke“, ten galėjau klausytis paskaitos apie naudingus supergrybus, pamatyti animacinį estišką filmą vaikams, kuriame mokoma atpažinti valgomus ir nuodingus grybus. O dar ten galėjome fotografuotis tarp įvairių šviečiančių grybų arba apsirengti kaip baravykas ar musmirė, gėrėtis grybų dekoru, įsigyti suvenyrą, pasimėgauti gėrimais ir saldumynais su grybais.
Įspūdžiais apie kelionę pasidalinau su ukrainiete antropologe Darja Ancibor (ją minėjau straipsnyje apie Kalėdų šventes). Darja domisi etnomikologija ir netgi rašo blogą pavadinimu „Grybai, karstai ir disertacijos”, viena iš pagrindinių jos temų yra grybų tyrimai ukrainiečių ir pasaulio folklore. Medžiagos netrūksta – nes grybai, būdami panašūs į augalus, nors auga be sėklų ir šaknų, geba slėptis (taigi, ir judėti kaip gyvūnai). Jie nuo seno stebino žmones, versdami ieškoti mitologinių paaiškinimų. Man parūpo palyginti ukrainiečių ir lietuvių liaudies įsitikinimus, susijusius su grybais.
Kai kuriuose Ukrainos regionuose manoma, kad geras grybų derlius jau savaime yra karo pranašas. Posakį „Grybus – į karstus“ daugelis ukrainiečių prisiminė 2022 m., nes tada atsinešė iš miško rekordinį radinių kiekį. Liaudies pasakojimai primena, kad prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Ukrainos teritorijoje taip pat buvo gausu grybų. Lietuvoje apie panašią pranašystę bent jau aš negirdėjau.
Tačiau kitą įsitikinimą – apie „grybų likimą“, t.y. sėkmę kiekvieno žmogaus grybavime, – galima rasti tiek ukrainiečių, tiek ir lietuvių folklore. Ši sėkmė dažniausiai laikoma įgimta. Iš lietuvių mokslininkės Vitos Džekčioriūtės-Medeišienės tyrimų sužinojau: kiekvienam žmogui kiekviename miške auga tam tikras grybų skaičius, tačiau jei jis jų nesurinks, šie grybai sunyks, nes niekas kitas jų nepastebės.
Panašios ir liaudies elgesio miške taisyklės, kurios susijusios su grybais kaip gyvais padarais. Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje grybautojas turi ateiti į mišką kuo anksčiau, kol grybai dar miega. Reikia judėti tyliai, lėtai. Negalima rėkti, kad neišgąsdintum grybų, taip pat nerekomenduojama iš anksto išsitraukti peilio ar pasiimti didžiulį kibirą. Ir priešingai: krepšį, kuriame, sakytum, grybai gali kvėpuoti, patariama imtis. Įžengus į mišką, pagal liaudies įsitikinimus, reikia pasisveikinti, persižegnoti ar sukalbėti maldą.
Įdomūs yra liaudies „grybų“ magijos aprašymai. Savo moksliniame darbe tyrinėtoja Alla Dmitrenko aprašo štai tokius įsitikinimus: jei grybas jau pasirodė žmogui, jį, net mažą, būtina pasiimti – kitaip jis suges, nes jau yra „užkalbėtas“. Tuo pačiu egzistavo ir būdas atsikratyti „užkalbėjimų“: reikėjo peržegnoti grybą arba nupiešti kryželį ant jo kepurės – tada pas grybuką galima sugrįžti vėliau, kai jis paaugs.
Lietuvoje, kaip sužinojau iš tyrimų, buvo naudojamos kitokios magiškos apeigos: reikėjo nusispjauti ant pirmo rasto grybo, jį pabučiuoti ar sulaužyti ir išmesti. Tokio simbolinio aukojimo tikslas buvo patenkinti mišką, kad jis padovanotų gausų grybų derlių.
Nors nesu etnologė, bet man labai įdomu lyginti šiuos papročius. Žvelgiant iš mano mėgėjiško lygmens – daugelis tradicijų ir įsitikinimų yra bendri arba panašūs, tačiau lietuvių tyrimuose pajutau gilesnę pagarbą miškui kaip dievybei. Gerbti mišką ir tai, ką jis duoda, – tai bruožas, kurį pastebėjau bendraudama su įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų lietuviais, ir aš žaviuosi šiuo bruožu. Juk būtent vienybė su gamta (ieškant tarp krūmų ir lapų paslėptų grybų, galima kelioms valandoms atsisakyti civilizuotos tapatybės ir grįžti prie pirmapradžių reiškinių) dažnai tampa meditaciniu ir didingu patyrimu, suteikiančiu ramybės ir įkvėpimo. O jei pasiseks, parsineši pilną grybų krepšį, nes „Kas jų nevalgo – nieko neišmano“.