Joachimo Triero filmo „Thelma” afiša.
Šiuolaikinis norvegų kinas: tarp religinių dogmų ir aistros gyventi
Karolis Baublys
Norvegų kino režisierius Joachimas Trieras Prancūzijoje išgarsėjo 2011 metais, kai Kanų kino festivalio Ypatingo žvilgsnio programoje buvo pristatytas antrasis šiuolaikinio skandinavų kūrėjo ilgo metro filmas Oslas, rugpjūčio 31-oji (Oslo, 31. august). Drama pretendavo ir į prestižinį Cezario apdovanojimą užsienio filmų kategorijoje. 2017-aisiais režisierius ir vėl nustebino, pristatęs netipišką fantastinę dramą Telma (Thelma) – modernios raganystės istoriją, kurioje bundantis jaunos merginos seksualumas neatsiejamas nuo stiprėjančių antgamtinių galių.
Siužeto lygmenyje žiūrovai stebi universalų jaunos mergaitės Telmos (Eili Harboe) tapsmą – perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį, kurį lydi daugiaplanis savojo seksualumo atradimas. Mergaitė nesąmoningai tramdo seksualinius jausmus kitai merginai – universiteto draugei Anjai (Kaya Wilkins), nes tokius fizinius pojūčius atmeta griežtas religinis tėvų auklėjimas. Joachimas Trieras neabejotinai pasiekia labai daug, sukomplikuodamas ir savaip niuansuodamas iš pirmo žvilgsnio nenaują problematiką: filmas balansuoja tarp realizmo ir netikėtų fantastinių elementų, savitos mistikos (Telma iškyla kaip šių dienų ragana, galinti tučtuojau įgyvendinti slapčiausius savo norus, pavyzdžiui, pradanginti jai nepriimtinus asmenis). Atsargiai ir motyvuotai balansuodamas tarp realistinės šių dienų dramos ir siaubo, artimo Alfredui Hitchcockui, filmas nustebina, priverčia įdėmiau įsižiūrėti į kiekvieną epizodą.
Žiūrovo dėmesį prikausto jau filmo įžanga – pirmieji kadrai, kuriuose tėvas (Henrikas Rafaelsenas), ramiai žingsniuodamas snieguotu mišku kartu su mažamete dukra, stabteli išvydęs stirną. Nusiėmęs nuo peties šautuvą, vyras nusitaiko į laukinį gyvūną, tačiau netikėtai persigalvoja ir ginklą nutaiko tiesiai į savo dukters galvą. Dukra to nemato. Paskutinę akimirką, tėvas šautuvą nuleidžia; stirna pabėga. Žiūrovą sukrečia šaltakraujiškas tėvo elgesys. Už ką jis galėtų norėti nužudyti savo paties dukterį? Į šį klausimą atsakoma filmui krypstant į pabaigą, kuomet aiškėja dramatiška šeimos praeitis.
Telma įsimena dėl meistriškos kino kalbos, kuria perteikiami pasąmonės protrūkiai, froidiškas „išstūmimo“ efektas (šiuo požiūriu nepriekaištinga scena operos teatre, kur nedrąsūs Anjos prisilietimai prie Telmos rankos pastarajai paskatina konvulsijas – požymį, būdingą epilepsijai). Puikia pasąmoninių akivarų reprezentacija tampa ir rūstūs muzikiniai kino kompozitoriaus Ola Fløttumo sprendimai. Filmą galima perskaityti kaip sukrėsto, nustumto į tolimą užkampį, nuslopinto kūno, kuris stengiasi išsilaisvinti, dramą. Juk griežta katalikiška dvasia auklėtai mergaitei fizinė trauka tos pačios lyties atstovei – didžiulis tabu, o sykiu – skausmingas išbandymas.
Pagrindinė veikėja Telma (norvegų aktorė Eili Harboe), sukrėsta po vos sutramdytų konvulsijų operos teatre.
Stiprėjančios mįslingos kūno konvulsijos, kurių negali paaiškinti net medikai, perpinamos su stiprėjančiomis anomalinėmis Telmos galiomis, bauginančiomis ne tik jos tėvus, bet ir ją pačią. Joachimas Trieras meistriškai vizualizuoja kenčiančios Telmos – nesusivokiančios moderniųjų laikų raganos – savijautą, pasitelkdamas netikėtus sprendimus (juodos varnos, besidaužančios į universiteto bibliotekos stiklą; baseinas, virstantis spąstais…). Prancūzų kino kritikai Jean-François Rauger ir Marcosas Uzalas Telmą apibūdina kaip skandinavišką Briano De Palmos Kerės (Carrie; 1974) versiją, kurioje šiaurietiška atmosfera perpinama su psichologizuota abstrakcija, slepiančia tai, kas neišreiškiama nei žodžiais, nei vaizdais (prancūzai vartoja terminus „le non-dit“ ir „le non-montré“).
Vanduo, ugnis, oras ir žemė – Telmai pavaldūs elementai, kuriais įgyvendinami pasąmoniniai nuosprendžiai (šiuo atveju rūstus tėvas sudeginamas savo paties valtyje ežero viduryje).
Telma – tai ne tik vykęs žaidimas stilizuota kino kalba, sužavėsiančia sinefilus, bet ir įdomus dvasinės sumaišties, mėginimo suvokti save ir įvaldyti supančią aplinką, tyrinėjimas. Adekvačiai įvertinus ir suvokus savo tapatybę, įmanoma sukurti harmoningą būvį. Šia optimistine gaida ir baigiama tamsi, šalta, nerimo pojūtį kelianti Telma – neabejotinai vienas meniškiausių 2017-ųjų filmų, įrodančių šiandieninio skandinavų kino galimybes.