2024 m. birželį Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI), surengtos ketvirtą kartą įvykusio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ pabaigtuvės.
Konkursą rengia Lietuvių kalbos draugija (LKD), „Lituanistų sambūris“, LLTI, remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Šiais metais prie rėmėjų prisidėjo Kalbos ir kultūros institutas „Lingua Lituanica“ bei Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“.
Susirinkusius ir nuotoliniu būdu prisijungusius dalyvius sveikino LLTI direktorės pavaduotoja Jurga Trimonytė-Bikelienė. Renginį vedė vertinimo komisijos narė lituanistė Daina Alksnė, darbus apžvelgė kita komisijos narė Rita Černiauskienė – mokytoja, Merkinės jaunimo etnokultūros klubo „Kukumbalis“ vadovė. Buvo skaitomos – gyvai ir nuotoliu – laureatų ir prizininkų darbų ištraukos. Rašiniuose išgirstas mintis apibendrino VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė, LKD valdybos narė, Kalbos ir kultūros instituto „Lingua Lituanica“ direktorė Irena Kruopienė, LKD Kalbos tvarkytojų skyriaus pirmininkė Aurika Usonienė. Skambėjo Ritos ir Vytauto Černiauskų atliekamos šiuolaikiškai prakalbintos lietuvių liaudies dainos.
Šių metų konkurso pabaigtuvės buvo kitokios – jos pradėtos tylos minute, skirta pavasarį netikėtai mus palikusiai mokytojai Irenai Baltakienei (1962–2024) – „Lituanistų sambūrio“ narei, vienai iš šio konkurso iniciatorių, vertinimo komisijos narei. Visada prisiminsime Irenos pagarbumą ir atidumą vertinant darbus, gebėjimą kiekviename tekste įžvelgti gerų ir gražių dalykų.
2024 m. konkursui gauti 24 mokinių darbai – gerokai daugiau nei ankstesniais metais. Autorių amžius – nuo 5 iki 12 klasės, darbų geografija gana įvairi: Kaunas, Vilnius, Zarasai, Alytus, net 9 darbai atkeliavo iš Briuselio (Belgija).
Galima teigti, kad šis konkursas tampa ugdymo proceso dalimi. Vertinimo komisiją džiugina, kad išlaikomas ir puoselėjamas dėmesys gimtajai kalbai, ugdomas kūrybiškas mokinių požiūris į savo kuriamą istoriją. Komisija atkreipė dėmesį ir į gerėjančią rašinių kokybę, precizišką maketavimą, gerai sutvarkytą korektūrą. Žinoma, konkurso plėtrą ir sėkmę lemia didelis asmeninis mokytojų indėlis. Atskiro pagyrimo vertos keturios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos: Viltė Nausėdaitė, Kauno Suzuki progimnazijos dviejų penktokių mokytoja, Alytaus Dzūkijos mokyklos mokytoja Renata Dudzinskienė, parengusi konkursui net septynis šeštokus, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos aštuntokų mokytoja Rasmutė Baliukonienė, konsultavusi keturis mokinius, ir, žinoma, Briuselio II Europos mokyklos Lietuvių sekcijos lietuvių kalbos mokytoja Audronė Anulienė, padėjusi parengti net devynis įvairaus amžiaus mokinių darbus.
Trumpai apie mokinių darbų žanrus ir temas. Gauti penki eilėraščiai, trys laiškai, būta publicistinių tekstų, pasakiškų istorijų, asmeninių liudijimų ir net detektyvo.
Kalbant apie eilėraščius reikia pripažinti, kad lyrikos žanras kartais kausto vaikų mintis, tekstuose nuslystama į patetiką. Beje, taip atsitinka ir kai kuriuose publicistiniuose rašinukuose, kur galima įžvelgti ir šiokio tokio pataikavimo mokytojui, o patys tekstai atrodo perdėm idėjiški, abstraktoki. Mokiniai stengiasi remtis Antano Baranausko, Mikalojaus Daukšos idėjomis, tik kartais atrodo, kad tokiuose rašiniuose mažiau mokinio, o daugiau mokytojo indėlio, nes trūksta asmeninio santykio su pasakojama istorija.
Vienoje istorijoje išradingai žaidžiama posakiu pagauk kampą.
Savo rašiniuose vaikai, ypač tie, kurių aplinkoje vyrauja užsienio kalbos, samprotauja apie kalbą kaip tapatybės dalį, džiaugiasi galimybe kalbėti gimtąja kalba. Labiausiai tai rūpi Briuselio II Europos mokyklos mokiniams – jie pastebi ir akivaizdžių skirtumų, kaip įvairių tautų kalbos yra susijusios su žmonių temperamentu ir net balso tembru.
Alytaus Dzūkijos mokyklos šeštokai linkę kurti linksmas pasakiškas istorijas. Vien ko verti metaforiški tekstų pavadinimai: „Obels žiedas, išaugantis iš širdies“, „Kalba – gėlių darželis“. Istorijų kūrėjai pildo savo kalbos pintines naujais žodžiais, vaikščioja po kalbos mišką, žvalgydamiesi į jame augančias kalbos dalis nelyginant medžius, krūmus, paparčius…
Alytaus Dzūkijos mokyklos šeštoko Armando Švedkausko rašinyje pasakojama apie kalbos medį, kurį kirsdami žmonės nebetekdavo savo žodžių ir negebėdavo net minties išreikšti.
Dvylikametis Tomas Barani iš Briuselio lanko Prancūzų sekciją. Jo mokytoja Audronė Anulienė prie vaikino rašinuko „Mamos kalba“ pridėjo pastabą: „Tik vieną pamoką per savaitę po darbo mokau šį vaiką lietuvių kalbos. Mokosi antri metai. Šaunuolis!“ Tomas rašo apie gimtąją kalbą, gautą dovanų iš mamos, o ji kasmet savo gimtadienio proga prašanti sūnaus „padeklamuoti kokį gražų eilėraštį lietuviškai“, beje, šeimoje kalbama keturiomis kalbomis…
Tarp konkurso dalyvių populiarus laiško žanras, leidžiantis kurti tiesioginį, artimą autoriaus ir adresato ryšį. Nuoširdus Kamilės Indrelytės, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos aštuntokės, laiškas lietuvių kalbai. Jame Kamilė atskleidžia asmenišką santykį su kalbos taisyklėmis, o kalbą vadina gyvenimo pakeleive.
Kūrybiškas ir nuotaikingas Kauno Suzuki progimnazijos penktokės Adelės Puidokaitės laiškas bičiuliui, pasirašytas paslaptingo ežiukų pusbrolio Ezio Pūkuotuko vardu. Skaitant grakščiai žodeliais tipenantį laišką, savitai suskamba ežiukiški žodžiai: jėgelė, bėdelė, labėliausiai ir pan. Galima tik pasidžiaugti subtiliu mokytojos indėliu į mokinės kūrybiškumą.
Gražų, išradingą laišką parašė Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos aštuntokė Evita Jurevičiūtė. Jis skirtas ateities vaikaičiui. Autorė ne tik geba mintis pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais iš kirčiavimo, fonetikos, morfologijos, žemaitiškos močiutės šnektos, cituoja Simono Daukanto ir Mikalojaus Daukšos mintis, remiasi knygnešių istorija, bet ir, svarbiausia, visa tai nuspalvina asmeniniu santykiu su kalba: „rymojau suole apstulbusiomis akimis ir stebėjausi, kaip kirtis šokinėja tai ten, tai šen…“
Atskiro žodžio vertas seserų Lauros (15 m.) ir Kristinos (18 m.) Barani rašinys (o gal raštas ar darbų sąrašas) „Štai jums, lituanistai, užduotis!“ Kristina jau Kembridžo universiteto pirmo kurso studentė, o Laura dar mokinė. Seserys rašo apie lietuviams būdingą istoriškai pagrįstą daugiakalbiškumą, teigia, kad gyvendamos užsienyje mato lietuvių kalbos politikos trūkumų, negebėjimo laiku ir tinkamai reaguoti į šiuolaikinio skaitmeninio pasaulio realijas. Tikrai unikalus, nusipelnantis specialaus prizo tekstas, keliantis daug aktualių klausimų.
Suaugusiųjų darbų gauta aštuoni. Visi tekstai – prozos. Vienas parašytas tarmiškai – šiaurės rytų aukštaičių panevėžiškių šnekta, dar du – su tarmiškais elementais. Į savo kalbą, kalbinę patirtį žvelgiama ir labai asmeniškai, intymiai, ir plačiai, visuomeniškai. Tylusis, asmeniškasis žvelgimas, rodos, prasideda nuo ypatingo santykio su aplinka, su gamta, nuo gebėjimo pastebėti ir stebėtis. „Kalbos negalėtum atsieti nuo gamtos, šios abi jėgos koreliuoja“, – rašo studentė iš Kauno Fausta Ivanauskaitė. Žodžiai jai – kaip žvaigždžių blyksniai dangaus skliaute, kaip nesuskaičiuojami rytmečio rasos lašeliai, „tarsi tarp pirštų prabėgantis nesuturėtas smėlis“. Jie sruvena kaip kraujas gyslose, pulsuoja kaip tolygus kvėpavimas. Žodžiai – ir ištariami, ir numanomi, ir nepasakomi – turi savo prasmę ir paskirtį. Svarbu net tai, kas nepasakyta: esama žodžių, kuriems užtenka tiesiog būti, neištartiems ir neužbaigtiems. Tie, kuriems jie skirti, supras…
Lietuvą, lietuviškumą žymi paprasti, daugeliui atpažįstami ženklai: ąžuolas, molinis dubuo, gintaro akelė, jūros bangos, duonos žiauberė, kvepianti ajerais, Martyno Mažvydo „Katekizmo prasti žodžiai“. Nuo šių ženklų savo pasakojimą pradeda Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos bibliotekininkė Reda Kiselytė. O pagrindinės jos pasakojimo veikėjos – knygos su kalbininkų, rašytojų autografais, kaupiamos gimnazijos bibliotekoje. Apie šiuos įrašus, su jais susijusius nutikimus dažnai pasakojama mokiniams ir tai skatina juos kurti savą santykį su lietuvių kalba ir literatūra: „Autografai ir įrašai šildo širdį. Jie liudija apie nuoširdų bendravimą su garsiais žmonėmis, o susitikimų ar susirašinėjimo istorijas pasakoju vis kitiems gimnazistams ir svečiams.“
Ir kalbos tyrėjai, ir literatūros kūrėjai – kiekvieni savaip – užrašydami, aprašydami, aiškindami, vartodami, gaivindami retas, galbūt nykstančias reikšmes ir formas, prisideda prie kalbos saugojimo ir turtinimo, atskleidžia jos išgales ir drąsina jomis naudotis. Kalbos žmonės ne vienam yra viso gyvenimo autoritetas. Kuršėniškiui rašytojui Vytautui Kirkučiui toks žmogus – žodynininkas Vytautas Vitkauskas. Kalbininko sudarytas „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas“ – pirmasis lietuvių tarmių žodynas – rašytojui yra ir sparčiai kintančios šnektos praeities liudytojas, ir asmeninės, artimiausioje aplinkoje vartotos leksikos dokumentas, ir tekstas, atgaivinantis ryšius su tais, kurių jau nebėra: „Kai perskaičiau Vytauto Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną“, pagalvojau: o gal aš koks užsienietis esu, kad be vertėjo ne viską ir suprasčiau. O juk tarp dūnininkų augęs, jų kalbą girdėjęs, šie žodžiai buvo ir mano močiutės žodžiais. Deja, močiutės jau nebėra, o jos žodžiai dar gyvena Vytauto Vitkausko žodyne: bobutuoties (ilgai rengtis, kuistis: jau dvi valandas, kap buobutūjes), plestekė (plaštakė), miršgyvis (vos gyvas, leisgyvis), grybikė (tabletė), taukštas (vietoj aukštas), beizas (berniūkštis), medingas (visai ne apie medų, o apie katiną, kuris gerai gaudo peles: laba medinga kateli), ligašas (amžinai sergąs žmogus), mupsis (nuliurbęs, lėtas žmogus), pliupka (mušimas, pyla), žemlūžis (kresnas ir žemo ūgio) ir daug daug kitų. Viso žodyno neperrašysi.“
Žemaičiui dūnininkui Vytautui Kirkučiui ne viskas suprantama dūnininkų šnektos žodyne, o rytų aukštaitę kupiškėnę, lituanistę ir literatę Reginą Tamošiūnaitę-Grubinskienę stebina šiauriniame vakarų aukštaičių šiauliškių plote gimusio ir augusio Mariaus Katiliškio leksika. „Lietuvių rašytojo romaną skaičiau su žodynu, – prisipažįsta rašinio autorė. – Na, taip, nebėra senojo kaimo, kurį Katiliškis užuovėja vadino, nebereikalingi ir kai kurie žodžiai. Betgi aš pati gimiau ir augau kaime (žinoma, vėlesniame, nei rašytojo gyventa), tėvai ūkelį turėjo, visi tie ūkio ir buities darbai bei daiktai man pažįstami, tačiau daugybę žodžių atradau pirmąkart […] Jo pasakojimai (užrašyti jau būnant toli nuo Lietuvos) ne tik atkūrė to meto gyvenimą, etninę mūsų kultūrą, bet ir įamžino kaimo žmonių žodyną, puikiai atkartojo jų kalbėjimo intonacijas.“
Dažnai ypatingas, savitas požiūris į gimtąją kalbą yra tų žmonių, kuriems ji tapusi kasdieniu darbo įrankiu. Vilkaviškietė muzikos mokytoja Raimonda Kurauskienė pasakoja: „Paradoksalu, kad mokykloje už plepėjimą kartais buvau baudžiama, o dabar tai – mano pagrindinis darbo įrankis. Raštu ir žodžiu išreiškiu save mokydama vaikus ir suaugusius, klasėje ir scenoje.“
Lituanistės Vidos Kaukaitės iš Vilkaviškio rajono darbas galėtų virsti smagia integruota pamoka pradinukams, sujungiančia dialektologiją, geografiją ir… pasaką. Autorė rašo apie saulės spindulėlį, kuris per porą dešimčių minučių pažadina ir pakalbina visą Lietuvą nuo Ignalinos krašto iki Nidos. Keliaudamas jis pastebi kiekvienam kraštui būdingą gamtovaizdį, išgirsta skirtingą šnektų skambesį.
Zarasiškės pedagogės Giedrės Mičiūnienės rašinys liudija: kalba – tai ryšys tarp kartų. Atmintyje ir lūpose tebėra gyva senelių kalba: „Iš toli toli – iš tos pačios tolimiausios žvaigždės – pasiveja mane sodri šviesi senelių šneka, atminty išsaugota. Jau jie abu seniai seniai Anapus Saulės. Bet meilė, srovenanti žodžiais per širdį, iki šiol pravirkdo… Tas senelių kalbos nuotrupas lyg brangiausią Meilės Testamentą nešuosi per gyvenimą…“ Netikėtų reikšmių ir sąsajų atskleidžia darbas su kitakalbiais mokiniais, kuriems lietuvių kalba dėstoma kaip pagrindinė, valstybinė šalies kalba. Šviesių akimirkų ir kalbos atradimų močiutei dovanoja valandos, leidžiamos su anūkėle.
Gimtinės kraštovaizdis, gimtoji šnekta, bendri atsiminimai – tvirtas ryšys, jungiantis kartas, teikiantis stiprybės dabartyje ir įkvepiantis vilties, kad visa tai bus svarbu ir ateičiai. Tokios mintys tvinkčioja Vilijos Kaškelytės-Narvydienės, gyvenančios ir kuriančios Ūdekuose (Pakruojo r.), pasakojime, kaip ir pernai, parašytame tarmiškai – šiaurės rytų aukštaičių panevėžiškių šnekta: „Nedidela buva senoj tėvų grytela, bet vėsʼ parėje, skambėje dainos i kalbos, to pasilgimo, gerumo daba da jaučʼ. […] Daug nutikimų, atsiminimų, atroda, vaka buva. Vartelʼs uždàro, tas pats keliuks par uličio, tik daug jau išėje… Kaštunų baltos liktarnos, gal iš žemės į dongo šviečʼ…Mylʼ Lietuvo, Lionkavos krãšto, Ūdekų lygoms, tarmioško kalbo, katro giomdam išgiordo, išmoko, kalb, lobių lobʼs, neapdulkės, nieks nepavogs. Branginkem, dalinkem iš lūpų į širdʼs…“
„Pasakojimai apie kalbą – ir pakylėti, romantiški, ir skaudūs, nepatogūs – yra istorijos, padedančios mums augti, – kalbėjo VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė. – Mes esame maža tauta, todėl mums reikia pastangų, kad būtume ir išbūtume. Visiems autoriams reikia padėkoti už tas pastangas ir pasiryžimą rašyti apie kalbą, už norą papasakoti savo istoriją ir už atvirumą.“
Konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ 2024 metų nugalėtojai
Mokinių grupė
I vieta. Evita Jurevičiūtė (Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija, mokytoja Vilma Valainienė)
II vieta. Tomas Barani (Briuselio II Europos mokykla, mokytoja Audronė Anulienė), Adelė Puidokaitė (Kauno Suzuki progimnazija, mokytoja Viltė Nausėdaitė)
III vieta. Kamilė Indrelytė (Alytaus šv. Benedikto gimnazija, mokytoja Rasmutė Baliukonienė), Armandas Švedkauskas (Alytaus Dzūkijos mokykla, mokytoja Renata Dudzinskienė)
Specialusis prizas
Laura ir Kristina Barani (Briuselio II Europos mokykla, mokytoja Audronė Anulienė)
Suaugusiųjų grupė
I vieta. Raimonda Kurauskienė (Vilkaviškis)
II vieta. Regina Tamošiūnaitė-Grubinskienė (Pasvalys)
III vieta. Giedrė Mičiūnienė (Zarasai)
Gimtoji kalba, 2024 m. Nr. 8, p. 26–31.