Švedų ir danų filmas „The Square”
Realybės ir fikcijos paradoksai per skandinavų humoro prizmę
Karolis Baublys
Šių metų Kanų kino festivalyje Auksinė Palmės šakelė atiteko švedų režisieriui Rubenui Östlundui už originalią komediją rafinuotiems intelektualams The Square, kur išbandomi visi įmanomi humoro lygmenys: lengva ironija balansuoja ties karčia satyra, subtilus humoras virsta grotesku, tačiau dažniausia juoko forma yra tai, ką, ko gero, derėtų įvardyti kaip skandinavų humorą. Filmas fiksuoja šiandienio gyvenimo paradoksus, juos priartindamas tai prie sušvelnintos absurdo versijos, tai prie karčiai ironiško, net šokiruojančio performanso, satyriškai pajuokiančio šių dienų visuomenę ir jos įpročius. Tačiau kokias idėjas slepia šis niuansuotas, įvairiaspalvis, daugiaplanis, iš daugybės pustonių sukonstruotas humoras?
Pagrindinis filmo veikėjas – išsiskyręs keturiasdešimtmetis tėvas Christianas (danų aktorius Claesas Bangas) – visuomenėje vertinamas Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejaus kuratorius, rengiantis naują projektą – instaliaciją The Square. Kaip teigia projekto idėjos aprašas, The Square – tai šventa vieta, kurioje karaliauja pasitikėjimas žmonėmis ir altruizmas. Vizualiniame lygmenyje The Square – tai kvadratas, apibrėžtas švytinčių baltų linijų. Pagal projekto koncepciją, asmenys, esantys kvadrato rėmuose, yra lygūs teisėmis ir pareigomis. Tačiau filmo siužeto lygmenyje instaliacija atsiskleidžia kaip kandi socialdemokratų idealų alegorija, demaskuojanti atotrūkį tarp altruizmo ir realios gyvenimo patirties. Kai kartą Christianas gatvėje neatsisako padėti nepažįstamai moteriai, bėgančiai nuo ją besivejančio karštakošio tipo, jis susivokia tapęs sukčių auka (iš Christiano pavagiama piniginė ir mobilusis telefonas).
Pagrindinis filmo veikėjas Christianas, įkūnytas danų aktoriaus Claeso Bango, kurį prancūzų kino apžvalgininkė Guillemette Odicino ironiškai pavadino inteligentiškuoju James’u Bondu.
Filmo režisierius, perpindamas humanizmą ir cinizmą, išreiškia patogios visuomenės kritiką: pasiturintys intelektualai, kone dievinantys rafinuotą meną, priešinami gatvėse gyvenantiems vargšams. Tačiau nei vieni, nei kiti nėra vaizduojami vienprasmiškai: greito maisto restorane centų prašanti moteriškė nesibodi Christiano paprašyti nupirkti jai sotų sumuštinį ir lyg niekur nieko priduria: „Tik be svogūnų!“
Bene daugiausia klausimų filme susieti su šiuolaikinio meno koncepcijomis ir su meno apskritai misija. Kokią funkciją menas atlieka pasaulyje, kuriame žmogus žmogui – vilkas? Ar šiuolaikinis menas skirtas visiems, ar tik saujelei intelektualų? Amerikietė žurnalistė Anne (aktorė Elisabeth Moss), imdama interviu iš Christiano, išsiduoda nieko nesuprantanti apie šiuolaikinį meną. Christiano cituojama Marcelio Duchamp᾽o idėja, kad kasdienis objektas (pavyzdžiui, Anne krepšys) muziejaus erdvėje gali virsti meno objektu, ją akivaizdžiai nustebina.
Amerikiečių aktorė Elisabeth Moss, filme „The Square” vaidinanti žurnalistę Anne, pasižymi itin iškalbingomis mimikomis.
Iš filmo visumos išskirčiau du labiausiai pavykusius epizodus. Pirmiausia, tai būtų bene daugiausia juoko žiūrovui sukelianti scena po kūniško Christiano ir žurnalistės Anne suartėjimo, kurioje meno kuratorius, akylai saugantis savo vyriškumą, atsisako atiduoti Anne panaudotą prezervatyvą. Antrasis neabejotinai pavykęs epizodas veikiau drastiškas nei komiškas, primenantis patį tikriausią happeningą, demonstruoja pasiturinčių meno gerbėjų pobūvį, kurio metu užsakytas aktorius, performanso atlikėjas, įkūnydamas didžiulę beždžionę (pirminį žmogaus raidos etapą?), terorizuoja puotos svečius. Šis epizodas nutrina ribas tarp fikcijos (meno pasaulio) ir realybės. Filme einama ir toliau, užklausiant, ar ši riba apskritai egzistuoja. Galima būtų teigti, kad švedų režisierių Rubeną Östlundą domina fikcijos realumas ir realybės fiktyvumas.
Išskirtinė režisūra, išsiskirianti griežta kadravimo sistema, žaidimu tarp „matoma“ ir „nematoma“, iškelianti opius klausimus tarp meno ir visuomenės (ar, plačiąja prasme, gamtos, kurią reprezentuoja žmogus ir jo būvis), suteikia filmui The Square originalumo. Žiūrovas priverstas permąstyti daugiaplanius santykius ne tik tarp konceptualaus meno ir visuomenės, bet ir tarp atskirų visuomenės individų ir jų skirtingų vertybių sistemų, vedančių filmo veikėjus į komišką nesusikalbėjimą. The Square – tai idėjų kinas, verčiantis mąstyti ir tai darantis subtilaus humoro forma.