Poetė Birutė Grašytė-Black. Fotografavo Malachi Black
Birutė Grašytė-Black – poetė, pedagogė – gimė 1992 m. Utenos rajone, netoli Tauragnų esančiame Grašių kaime. Studijavo lietuvių filologiją, įgijo literatūros antropologijos ir kultūros magistro laipsnį. Praėjusiais metais laimėjo Rašytojų sąjungos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą ir išleido poezijos knygą „Sumokėjau alyvmedžio lapais“. Joje – šviesios ir tamsios vaikystės patirtys, žaidimai, tikėjimai; lakoniški, bet talpūs tekstai įsirėžia į atmintį dėl taikliai metaforomis perteiktų vaizdinių, turtingo literatūrinio žodyno. Knyga įvertinta Jaunojo jotvingio premija.
Poetę Birutę Grašytę-Black kalbina poetė Rasa Milerytė
***
Birute, turbūt nesunkiai įvardytum, kada parašei naujausią eilėraštį, o ar prisimeni pirmąjį? Apie ką jis buvo? Ir kas tave atvedė į poezijos pasaulį?
Iš tikrųjų ne taip ir lengva būtų įvardinti, kada ir tą naujausią eilėraštį parašiau, kadangi rašau labai lėtai, vieną pradedu, to nebaigusi imuosi kito, kokį iš seniai užsilikusį pribaigiu (gal toks žodis ir nelabai tinka, bet kartais ir pribaigti eilėraštį tenka).
O patį pirmąjį, jei atmintis neapgauna, nes mėgsta ji apgaudinėti, parašiau kokioj devintoje klasėje, apie Grašių kaimo pieninėje augusį fikusą. Dabar galvoju, kad toje pieninėje buvo ar įvykdavo ir įdomesnių dalykų, bet jie tuo metu man atrodė nepoetiški, kaip dabar rašysi apie anksti ryte ten atsvirduliavusį pijokėlį. Tačiau tais pačiais metais knygų lentynoj radau Jono Strielkūno knygą „Lapkričio medis“, nedidelę, pilką. Pavarčiusi sustojau ties eilėraščiu „Nuobodi naktis“, kur arklį nukinkęs žmogelis lipa ant aukšto pasikarti, bet vėliau persigalvoja. Kažkas tuose eilėraščiuose buvo labai pažįstamo, apie tai, kas mane supo, tokių tekstų niekada nebuvau mačiusi. Nuo to laiko kokį gerą dešimtmetį nepaleidau Jono Strielkūno knygų, skaitydavau kasdien. Tad, tikriausiai, galiu sakyti, jog į poezijos pasaulį mane atvedė ne pienininkė Natalija, o Jono Strielkūno tekstai.
Praėjusiais metais tapai Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamo Pirmosios knygos konkurso laureate, išleidai knygą „Sumokėjau alyvmedžio lapais“. Ką tau reiškė žinia apie laimėjimą ir pirmoji knyga?
Jokių laimėjimų niekada per daug nesitikiu, todėl nustebau sulaukusi žinios, kad konkurso komisija atrinko mano knygą. Neslėpsiu ir neapsimetinėsiu, išleisti šią knygą man buvo svarbu, nors skubos nejutau, turėjau šūsnį dešimtį metų rašytų tekstų, kurie mano akyse jau buvo kaip vienis, jie tematiškai, laikiškai, jausmiškai susišaukė.
Tavo eilėraščiuose daug vaikystės nuotrupų, pavyzdžiui: „Man ketveri. / Sėdžiu močiutei ant kelių“, „Laukdama prie melžiamos karvės, / Išmokau daugybos lentelę“, „Močiutė mane visad vesdavos / Į savo draugių šermenis“. Kokia buvo tavo vaikystė?
Vaikystė yra kaip koks poltergeistas, bildantis, neleidžiantis ramiai būti, gal todėl man reikėjo ją reflektuoti, apžiūrėti jos „kampus“, kad suprasčiau, kas aš esu dabar. O į klausimą, kokia buvo mano vaikystė, atsakyti labai sunku ir nežinau, ar norisi. Vasarom su broliu kasdien turėdavom nuravėti keturias burokų lysves, grėbdavom ir mindavom šieną, padėdavom prie paskerstos darinėjamos kiaulės, grybaudavom, važiuodavom į Užpalius pas tetą Genutę, kuri iki šiol man gerumo ir meilės pavyzdys. Atrodo, tipiškas idiliškas tuometinis kaimo gyvenimas, bet buvo ten ir daug tamsių dalykų, baimės, vienišumo.
Ar būčiau teisi sakydama, kad būtent vaikystės patirtys ir formavo tavo poetinį pasaulį?
Manau, kad bent jau sudėjo pamatus. Tos patirtys buvo labai ryškios, labai įsirėžusios, labai džiaugsmingos arba labai skausmingos, todėl kitaip gal ir net neįmanoma.
Kitas ryškus dalykas, kurį perskaitau knygoje „Sumokėjau alyvmedžio lapais“ – gamtiškumas. O kokias svarbiausias tau temas pati įvardytum?
Grašių kaimas – Aukštaitijos nacionaliniame parke, mūsų troba buvo apsupta mišraus miško, kiek tolėliau augo tamsus ir sunkiai įžengiamas eglynas, turėjome balą su sala vidury, iki mūsų net jokio kelio nebuvo nutiesta, į stotelę, iš kurios veždavo į mokyklą, eidavom per pievas. Tad augau gamtos apsuptyje, kur vasarą ežiuką dažniau pamatysi nei svetimą žmogų. Galvoju, kad labai natūralu, jog gamtiškumas mano tekstuose – ryškus. Jis nedingsta net ir vėliausiuose tekstuose, kuriuose jau ir San Diegas šmėsteli, nors ten gamta labai jau mizerna, dykumų.
Kitų temų nevardinčiau, norėčiau, jog skaitančiam pačiam prieš akis iškiltų tos, kurios jam svarbios ir ryškios.
Studijų metais aktyviai dalyvavai jaunųjų kūrėjų veikloje. Ar šiandien tau svarbu bendrauti su rašančiais žmonėmis? Ką suteikia tokios literatūrinės bičiulystės?
Lietuvoje turime stiprią rašytojų bendruomenę, žmones, kuriems rūpi literatūra, tokios labai pasigendu San Diege. Bičiulystės ir draugystės su rašančiais žmonėmis man svarbios ne tik dėl to, kad turime bendrų interesų, temų, tačiau rašantys žmonės man įdomūs.
Galbūt galėtum įvardyti tau svarbius poetus, rašytojus – ir tuos, kurių jau galbūt nėra, bet laikai juos savo mokytojais ir žaviesi jų kūryba, ir tuos, su kuriais gali pasikalbėti apie tai, kas tau svarbu?
Jau minėtas Jonas Strielkūnas, Vytautas P. Bložė, Tomas Sternsas Eliotas, Williamas Carlosas Williamsas, Georgas Traklis, Kęstutis Navakas, – miniu poetus, tačiau skaitau ir daug prozos, su kurios autoriais ne ką rečiau galiu pasikalbėti apie poeziją, apie tai, kas man svarbu.
Pastaruoju metu vyksta aktyvios diskusijos apie redaktoriaus darbą ir viena iš linijų, kuria tos diskusijos krypsta – kad redaktorius yra negailestingas, gali sužeisti autorių, kad kėsinasi į jo kūrybiškumą. Kaip tau leidžiant knygą sekėsi bendrauti su jos redaktoriumi poetu Aidu Marčėnu?
To negailestingo ir sužeidžiančio redaktoriaus rankos nesu patyrusi. Pirmieji mano redaktoriai yra mano bičiuliai, mano vyras, anksčiau kartais siųsdavau tekstus broliui, kuris sakydavo, kad poetai baisūs melagiai, nes pasinaudodama kokiu vaikystės epizodu, jį pakeičiu.
Džiaugiausi, jog Aidas Marčėnas sutiko perskaityti mano rankraštį. Neslėpsiu, jaudinausi, neįsivaizdavau, kaip tas redagavimas vyks, bijojau, jog rekomenduos išmesti pusę eilėraščių. Bet viskas buvo labai profesionalu, gavau puikių pastebėjimų, pasiūlymų keisti kokį linksnį, sukeisti vietomis žodžius ar kitur nukelti eilutę ir panašiai.
Tauragnai. Nuotrauka Utenos TIC
Pamenu vieną rugsėjo vakarą Vilniuje – pokalbis pasisuko apie Tauragno ežero gylį, tau buvo svarbu, kad gylis būtų nurodytas tiksliai. Tai koks gi Tauragno gylis? Ką tau reiškia Tauragnai ir tavo gimtieji Grašiai?
Apie Tauragno ežero gylį kalbėjau daugiau juokais, tačiau dalis manęs visad nepaaiškinamai didžiuojasi, jog mano vaikystė prabėgo netoli (Grašių kaimas – už trijų kilometrų) giliausio ežero Lietuvoje, galvoju, jog to pasididžiavimo nejausčiau, jei būčiau gyvenusi netoli aukščiausio kalno, ilgiausios upės ar kokio itin svarbaus asmens gimtinės, gylį išmatuoti sunkiausia, jis pilnas tamsos, apipintas mistinėmis istorijomis.
Apie Grašių kaimą jau nemažai pasakojau, todėl nesikartosiu. O Tauragnai – miestelis, todėl visai kitas pasaulis, vaikui beveik didmiestis, nes yra kelios parduotuvės, bažnyčia, mokykla, kultūros namai, muziejus. Abi vietos man be galo svarbios. Dabar ten užsukusi jaučiuosi, jog pati esu vaiduoklis iš ateities, besibastantis ten, kur vis dar vyksta mano vaikystės gyvenimas.
Šiandien gyveni Vilniuje, esi gyvenusi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ar dideli miestai tavęs, gamtos vaiko, netrikdo?
Dabar galvoju, jog neišvažiavau į didmiestį staigiai: iš Grašių eidavau į Tauragnus, iš Tauragnų važiuodavau į Uteną, baigusi giminaziją Utenoje – į Vilnių, o tada jau ir visur kitur. San Diegas, kur gyvenau paskutinius dvejus metus, didokas, labai norisi gyventi ten, kur tai, kas svarbiausia, gali pasiekti eidamas pėsčiomis. Dažnai einame į žygius, pažindinuosi su miesto augalija – tikriausiai, tik taip vieta man gali tapti artima – apvaikščiota savomis kojomis.
Šiuo metu rašai poeziją? Galbūt jau galvoji apie antrąją knygą?
Rašau, bet labai lėtai, niekada nemokėjau greitai rašyti, o ir poreikio tam nejutau. Apie knygą pagalvoju, bet suprantu, kad dar prireiks laiko, bent jau metų arba dviejų.