Per sunki kalbos dovana
Neringa Dangvydė
Tuo metu, kai didieji Vilniaus teatrai ruošiasi rudens sezonui, šiokiadienio vakarą galima praleisti nekasdieniškai ‒ šv. Kotrynos bažnyčios erdvėse, žiūrint Ervino Koršunovo spektaklį „Ne aš“ pagal Samuelio Becketto pjesę. Vaidina neprofesionali aktorė, sociologiją studijavusi Laura Varnauskaitė. Režisieriaus žiniomis, šią pjesę yra statęs tik Klaipėdos Pilies teatras.
Mums Becketas pirmiausia siejasi su absurdo teatru. Tačiau šiame vos pusvalandžio trukmės spektaklyje absurdo neišvydau. Nebent jo sinonimu vadintume egzistencinį nelaukto, atsitiktinai gimusio vaiko nerimą. Ir kontrastą ‒ Laura Varnauskaitė visiškai neatrodo „tokia mažutė, smulkutė būtybė“, kaip išsako dar monologo pradžioje. Atvirkščiai ‒ ji gaivalinga, kupina energijos, besiblaškanti pasaulyje, į kurį atėjo nežinia kodėl. Be prasmės. Monologas išsakomas trečiuoju asmeniu (anot S. Becketto remarkos apie judesius pjesės pradžioje ‒ „Šiam judesiui visiškai užtenka pauzės, kol LŪPOS atsikvepia po aistringo atsisakymo išsižadėti trečiojo asmens“[1]) ‒ taigi, iš susvetimėjimo su savimi, iš „ne aš“ pozicijos. Aktorės kūnas gana greitai paklūsta kalbos diktatui ‒ atkakliai, desperatiškai tariamų žodžių ritmikai, rezonuojančiai su šv. Kotrynos bažnyčios skliautų aidu. Susidaro įspūdis, kad svarbiausiu veikėju tampa garsas, netgi kvėpavimas (S. Becketo pjesėje veikiantis „asmuo“ ir yra tiesiog LŪPOS, ką aktorei puikiai pavyko perteikti labiausiai viso kūno judesių srautu, nes veidą dažnai dengdavo palaidi plaukai).
O mes, žiūrovai, susodinti iš abiejų pusių aplink laikinai scena tapusia erdvę bažnyčios vidury, užgniaužę kvapą stebime dievoieškos dramą. Ta erdvė ‒ stačiakampis tarp nišos iš vienos pusės ir Dievo Apvaizdos koplyčios ‒ iš kitos, kuriuo nuo nišos link koplyčios juda aktorė, ‒ tai jos išpažintinė kelionė per gyvenimą. Koplyčios erdvėje, atskirtoje metaliniais ornamentuotais vartais, ‒ baltai apsirengęs vaikas. Jis nebylus, laukiantis. Becketto pjesėje tai ‒ menamas klausytojas, kurį autorius linkęs matyti kaip aukštą, į juodą apsiaustą įsisupusią belytę būtybę. E. Koršunovo spektaklyje ji transformuota į vaiką ir primena labiau pačios besiblaškančios gyvenimo sūkuriuose veikėjos „alter ego“, vaikystę, kurios ji nepažino ir kuri būtų galėjusi būti jos, jeigu pasaulis iš pat pradžių („dar nekalbantį vaiką“) būtų apgaubęs meile. Tačiau ar tokiu atveju žodžiai būtų prasiveržę? Dievas ateina per kalbą ‒ ir žiūrovo sąmonėje tai neišvengiamai susijungia su Evangelijos pagal Joną ištarme: „Pradžioje buvo Žodis“. Tačiau žmogui kalbos dovana per sunki. Kalba jį užvaldo, reikalaudama duoklės sau ‒ išreikšti mintį, sudėlioti nuoseklų pasakojimą (galbūt ‒ gyvenimo). Žmogui ‒ silpnai būtybei ‒ tai neįmanoma užduotis. S. Becketto pjesėje tą neįmanomybę rodo pauzės tarp trūkčiojančio monologo, o jos pabaiga atrodo tokia pat nusitęsianti pauzė prieš dar vieną iš begalinių mėginimų pradėti pasakojimą. Ją žymi brūkšnys. E. Koršunovo spektaklyje pabaiga kur kas ryškesnė. Atomazga neabejojam: tai susitikimas su Dievu ar Dievuje: susijungiančios rankos, iš pradžių ‒ per metalinių vartų pinučius, paskui ‒ vaikui įžengiant į kalbėtojos gyvenimą. Interpretacijai vietos nepalikta. Bent taip regisi stebint iš šalies.
Kokie trūkumai? Nuspėjamumas. Beveik galima nujausti, kokius judesius aktorė darys, kad jos kelionė žingsnis po žingsnio nuo nišos artės iki koplyčios, kad kurioje nors monologo vietoje ji būtinai parkris ant grindų Kristaus poza… Kad galiausiai vidinis kalbėtojos vaikas bus išvaduotas jųdviejų rankų jungtimi. Ir toji pusvalandžio trukmė iki atomazgos. Tarsi atsakymą būtum gavęs per greitai. Nors, kita vertus, argi žmogaus gyvenimas ‒ ne viena akimirka, ne vienas (nors ir kančios kupinas) kvėptelėjimas?..
Rugpjūčio 22 dieną šv. Kotrynos bažnyčioje spektaklis buvo suvaidintas trečiąjį kartą. Įdomu, ar pirmuosius kartus ši kelionė buvo panaši? Man visai norėtųsi, kad pabaiga kas kartą būtų vos vos kitokia. Galbūt taip būtų priartėta prie Becketto mistiko ‒ be atsakymų? Tačiau čia jau ‒ režisieriaus valia…
Spektaklio nuotraukos Unstill Pictures
[1] Samuel Becket „Ne aš“, vert. Saulius Repečka, in Teatras, dramų rinkinys, Vilnius, Baltos lankos, 2009, p. 288.