Neringa Dangvydė Macatė (1975-2020) galėjo tapti rašytojų ir dailininkų rezidencijos ,,Po Ignalinos dangumi“ nare. To norėjo, puoselėjo viltis – juk tikėjosi Ignalinoje rimtai padirbėti. Apgailestavo, kad 2019 metų rudenį, reziduodama Anykščiuose, sulaukdavo pernelyg daug darbinių telefono skambučių dėl kuo įvairiausių reikalų, tad tikėjo kūrybiškai atsigriebsianti Šiekščio pakrantėje.
Neringa Dangvydė mirė 2020 metų kovo mėnesį, prieš tai spėjusi mums (tikriausiai ne tik mums) atsiųsti apysaką ,,Plėšytojas“. Įsivaizduoju, kaip galėjome kartu su autore apie šį kūrinį kalbėtis, jį aptarti, ieškoti paslėptų ar kuo atviriausių prasmių.
Tikriausiai ,,Plėšytoją“ pasičiups ta ar kitą leidykla. Gabūt netrukus, o gal reikės palūkėti. Tai aktualus kūrinys, atplaukiantis iš didžiojo Neringos Dangvydės pomėgio, galbūt net ir meilės – fantastikos ir fantasy. Jo pagrindinis veikėjas – septyniolimetis Ignas, besirūpinantis kiek jaunesne seserimi Lina. Nesunku suvokti, kad šie vardai – tai ir pagarba Ignalinai, kurioje Neringa mėgo lankytis, juk jai patiko visi vandenys – jūros, ežerai, upės. O svarbiausia apysakos veikėja, ko gera, yra atmintis. Mūsų visų, puoselėjančių prisiminimus ar priešingai – bandančių juos ištrinti.
Neringa Dangvydė Macatė (žinoma ir Mikalauskienės pavarde) buvo svetainės menobangos.lt nepakeičiamas asmuo. Atidžiai skaitydami svetainę, rasite ne vieną jos rašinį. Apie Neringą jums pasakosime – dar ne kartą. Kol kas publikuojame ,,Plėšytojo“ fragmentus, linkėdami apysakai sklandaus kelio pas skaitytojus. Jums ir sau linkime gelmingos atminties – būtent gelmingos, gebančios atrinkti svarbiausius gyvenimo įvykius.
Neringos Dangvydės Macatės tekstą iliustruojame Ričardo Šileikos nuotraukomis – juk Neringa jo fotomeną itin mėgo ir vertino.
Marius Kraptavičius
Sugrįžimas
Jie svetainėje, Augustė ir jos tėvai. Lina su krūva laikraščių palikta Augustės kambaryje. Bandau priminti jai apie save, bet ji tik žiūri. Esu jai svetimas. O gal ir ne. Jei būčiau visai svetimas, bijotų ir trauktųsi. Dabar atrodo, kad šalia jaučiasi saugiai. Pasakius, kad esu brolis, linktelėjo ir pradėjo ramiai plėšyti laikraščius.
Prisėdu šalia, ir mano rankose tuoj pat atsiduria keli lapai. Plėšome abu.
‒ Mes privalome važiuoti jų ieškoti! Visi! ‒ iš svetainės atsklinda Augustės balsas.
‒ Vaikeli…
‒ Aš nebe vaikas! Ir laikydami čia, manęs nuo to vis tiek neapsaugosit!
Jos balsas virpteli.
‒ Ignas neišvyko pagal jokią mainų programą, ir jūs tai žinot! Jis visus tuos metus buvo uždarytas kambaryje. Dabar tokia ir Lina! Žinot, kur ją radau? ‒ jos balsas užlūžta. ‒ Prie senosios mokyklos, kur mane…
‒ Tu iš tikrųjų labai drąsi. Jų tėvai jau kelias dienas jos ieškojo, ‒ čia Augustės tėtis.
Įtempiu ausis. Galėčiau, bent man taip atrodo, nueiti į svetainę ir dalyvauti pokalbyje. Jie gi manęs nematytų. Esu pusiau rūkas. Tačiau lieku vietoje. Prie sesers. Net jei esu jai neatpažįstamas, noriu tikėti, kad jai manęs reikia čia ir dabar.
Taigi klausausi.
‒ Parduotuvėje buvau sutikęs Linos mamą, ji atsargiai užsiminė, kad mergaitė pabėgo. Klausė, ar nepastebėjom. Bando kažkaip… be triukšmo. Suprantama, juk dingusi plėšytoja tampa problema visiems. Mes irgi tavęs negalėtume niekam perduoti.
‒ O Ignas? ‒ klausia Augustė.
Aš! Išgirdus šį klausimą mano kūnas įsitempia.
‒ Apie Igną nieko nesakė. Turbūt jis ten pat, namuose, savo kambaryje. Tikrai būtų paminėję.
…jie pavėlavo. Dar tą pat dieną, kai grįžome iš pamiškės, po pokalbio nuvedė Liną mano tėvams, bet namas buvo tuščias tarsi paliktas. Nesibaimindamas, kad būsiu pastebėtas, ėjau kone šalia. Tik stengiausi neblaškyti Augustės. Juk tėvams gali pasirodyti, kad ji elgiasi keistai, jei dar mėgins bendrauti su „nematomu pašnekovu“.
Nors ir sudrausminta tėvų, Augustė priplojo nosį prie mano kambario lango įsitikinti, ar ten tikrai nėra manęs.
Buvo tuščia.
Garažas uždarytas, bet, manau, automobilio ten nebėra. Jie išvyko. Taip sakė man nuojauta. Jaučiau kone fiziškai. Tarsi būtų įsielektrinusi oda. Žnaibo tomis adatėlėmis. Šiek tiek sukasi galva. Kartais ima pykinti.
Nepadeda net plėšymas.
‒ Ei?..
Pakėlęs galvą, tarpdury pamatau visą jų šeimą.
‒ Ignai, pasistenk pasirodyti ir mano tėvams.
Aš ne juokais išsigąstu. Jei Augustės tėvai nieko nepamatys… juk tikrai pagalvos, kad Augustei irgi kas nors nutiko! Viena turėti įsivaizduojamą draugą, kai tau ketveri ar penkeri (nemažai mano išsiurbtų vaikų tokius turėdavo), kita ‒ paauglystėje. Jei jau kalbiesi su vaiduokliais, tau aiškiai ne visi namie.
Nėra kur trauktis. Prakeikta Augustė, užklupo nepasiruošusį. Bent perspėjusi būtų, pasitarusi, ar ką?..
Taigi jie privalo mane pamatyti. Kas bus, tas.
‒ Laba diena, ‒ sakau stodamasis.
Iš suglumusių veidų suprantu, kad jie mane bent jau išgirdo. Tik ar mato? Jų žvilgsniai lyg kiaurai gręžia.
‒ Tikrai Ignas… ‒ pirmoji atitoksta Augustės mama.
‒ Atsiprašau… aš… ‒ galvoju, nuo ko pradėti kurti istoriją. Jei mane jie pamatė kone iš karto, galbūt esu jiems toks pat plėšytojas, kaip ir šalia sėdinti Lina. Pabėgęs iš namų. Juk apie plėšytojų sugebėjimus keliauti iš nuotraukos į nuotrauką veikiausiai niekas dorai nežino. Bent jau nebuvau aptikęs straipsniuose ar vaizdo reportažuose, kuriuos pavyko per šį laiką peržiūrėti.
Augustės tėvai atrodo sutrikę, bet pasiruošę išklausyti.
Mama mosteli atgal į lovą. Prisėdu. Šalia klesteli Augustė. Jos tėtis įdėmiai stebeilijasi į mane. Nenuleidžia žvilgsnio. Sėdėdamas kuriu istoriją, kuria būtų įmanoma patikėti.
Taip, mano atmintis išsitrynė kaip ir visų tų, kurie sulaukė šešiolikos. Taip, tai, ką sako žiniasklaida, irgi tiesa. Mes pavojingi mažiems vaikams. Todėl turime likti uždaryti. Taip, tie paaugliai, kurie pradeda suprasti, kas jų laukia, išsigąsta, o kai kurie bando sprukti. Kai kuriems net pasiseka. Linai, mano sesei, pasisekė. Ne, aš nežinau, kaip pavyko jai. Mes buvome atskirai, savo kambariuose. Iš pradžių ji ateidavo su manimi pabūti, atnešdavo laikraščių plėšyti… Paskui prapuolė. Ir tada aš sprukau.
Tačiau argi galima pabėgti nuo savęs?
‒ O tu pats? Atrodo, sugebi daugiau nei tik plėšyti laikraščius? Bent aš visai kitaip įsivaizdavau žmones po perkeitimo. Rašo, kad jie, kaip čia pasakius… ‒ Augustės tėtis krypteli smakrą Linos pusėn.
‒ Aha, ‒ neduodu jam pabaigti. ‒ Toks ir buvau. Ir dabar daug ko nesuprantu. Negaliu prisiminti, kas vyko iki mano šešiolikos, bet per metus šio to išmokau. Pakankamai, kad suvokčiau, jog pasauliui gresia katastrofa.
‒ Na, jei gebi mąstyti, vilties yra, ‒ nusijuokia Augustės tėtis.
Įtampa nuslūgsta.
‒ Norėčiau surasti savo tėvus… ‒ priduriu nekaltai.
Augustės tėvams patinka, tikriausiai jie įsivaizduoja save mano tėvų vietoje. Norėtų, kad vaikai jų ieškotų.
‒ Pagalvosim, ką galima padaryti.
Pergalė. Arba ‒ beveik.
Tik jaučiuosi pavargęs labiau nei paprastai. Šalia neramiai pasimuisto Lina.
‒ Vėlu jau, o, kaip sakoma, rytas už vakarą protingesnis, ‒ lyg supratusi, tarsteli Augustės mama. ‒ Paklosiu jums svetainėje. Susitvarkysi su Lina?
‒ Be problemų. Ji vis dar mano sesė.
Spąstai patikliesiems
Iš pat ryto Augustės tėtis užveda automobilį, ir mes pajudame sostinės link. Neilgai trukus laukai baigiasi, ir pro šalį slenka apšiurusių namų, kokie paprastai būna tik įvažiavus į miestą, fasadai.
Augustės mama sėdi priekyje, įsmeigusi žvilgsnį į kelią. Mes trise spaudžiamės ant galinės sėdynės. Lina ‒ per vidurį ‒ plėšo laikraščius. Mudu su Auguste įlindę į išmaniuosius telefonus. Atseit, naršome. Šiuolaikinis jaunimas, cha. Tačiau tai mums leidžia bendrauti tarpusavy feisbuko žinutėmis.
Augustė: „Ką dbr?“
Aš: „No idea.“
Augustė: „Kelią atpažįsti?“
Aš: „Ne.“
Augustė: „Žinau, kur jis veda… Nesuprantu.“
O garsiai paklausia:
‒ Važiuojam į psichiatrinę?
‒ Taip, ‒ lyg niekur nieko tarsteli Augustės tėtis. Tarsi kalbėtų apie maršrutą, kuriuo rieda kasdien. Ir kažkaip keistai žvilgteli į mano atvaizdą, atsispindintį veidrodėlyje. Man pasidaro nejauku.
‒ Iš kur žinote, kad ten rasime mano tėvus? ‒ pasiteirauju.
‒ Atleisk. Nenorėjau sakyti ir jaudinti, bet… Šįryt paskambinau į tavo tėčio darbą, sakė, kad jie abu ten. Palūžo, kai prarado viltį rasti… Liną. O tu…
‒ Viskas bus gerai, ‒ pertraukia jį Augustės mama. ‒ Kai tik jus pamatys. Nepažadam, kad iš karto paleis, bet su gydytojais susitarta elgtis pagal situaciją.
Aš ‒ Augustei: „O tavo tėvai visai nieko.“
Augustė: „“
Įsukam į ligoninės teritoriją pro didžiulius vartus. Budintis iš posto mums pamojuoja praleisdamas. Ligoninę supa didžiulis sodas. Pro atvirą automobilio langą nosį pasiekia salstelėjęs akacijų kvapas.
‒ Žinai, dukryt… ‒ sako Augustės mama. ‒ Gal tu pasėdėk čia, mašinoje? Igno ir Linos tėvai senokai jų nematė, geriau, jei per susitikimą nebūtų pašalinių. O laukti kur koridoriuje gal nelabai?..
Augustė linkteli.
Mudu su Lina išsiritame lauk.
Tiksliau, išsiritu aš, Liną su laikraščiais glėbyje tiesiog ištempiu.
Dabar mes abu vidury ‒ iš vienos pusės eina Augustės tėtis, iš kitos ‒ jos mama.
Prieš išnykdamas už durų, dar atsigręžiu ir pamojuoju Augustei.
…pabundu kambaryje baltomis, o gal vos vos gelsvomis sienomis. Vienas. Pro nuleistas žaliuzes vos vos skverbiasi šviesa. Vadinasi, diena. Tik kur aš esu? Kas nutiko?
Palengva imu prisiminti.
Daugmaž viską, iki įžengimo pro ligoninės duris.
Suprantu įkliuvęs.
Atsisėdu ir dar kartą apvedu žvilgsniu tuščias sienas. Po kojomis matau krūvą laikraščių. Pažarstau juos bato galu. Tik raidės. Be nuotraukų. Aha, kelios yra, bet ten ‒ veidai. Iš veidų naudos maža. Visai nėra.
O tiesiog plėšyti manęs jau nebetraukia. Gal tik vieną kitą lapą ‒ kad susivokčiau, ką daryti.
Mano tėvų tikriausiai čia nė nebuvo.
Užtat tikėtina, kad kažkur yra Lina. Net jeigu ji mažai ką supranta, pasijuntu geriau.
Kažkas pasibeldžia. Tarsi reikėtų mano sutikimo įeiti!
Po minutės kitos atsidaro durys ir į kambarį kyšteli žila galva.
‒ Laba diena, ‒ pasisveikina įeidamas žmogus raminamai žalsvos spalvos chalatu. ‒ Daktaras Sebas, ‒ prisistato ir ištiesia gyslotą, pigmentinėmis dėmėmis nubertą ranką.
Niūriai vėpsau į ją. Svosios nepaduodu.
Daktaras Sebas klesteli ant kėdės šalia lovos.
‒ Atsiprašau, negerai čia išėjo…
Atrodo visai nuoširdus.
‒ Ignai, niekas nelinki nieko bloga nei tau, nei Linai.
Nejučiomis sugniaužiu antklodės kraštą.
‒ Tai kodėl aš čia? ‒ metu piktai.
‒ O pats ar būtum atėjęs?
Tenka pripažinti, kad ne. Net į galvą nebuvo atėję kam nors „prisiduoti“. Ypač prisiskaičius metų senumo straipsnių apie „slaptas laboratorijas“, kuriose eksperimentuojama su paaugliais.
‒ Taigi, ‒ sako daktaras Sebas, nelaukdamas atsakymo. ‒ Jau žinome, kad po šešioliktojo gimtadienio paaugliams kažkas nutinka, kad jie praranda savo pačių prisiminimus. Žinome ir tai, kad tuščia vieta ilgai nebūna ‒ ją užpildo kitų vaikų, prie kurių paaugliui pavyksta prisiartinti, patirtys. Tik va, apie laiko sankirtas, tai yra, keliavimą nuotraukomis į praeitį ir jūsų sugebėjimus „dubliuotis“ supratome visai neseniai. Galima sakyti, vakar.
Pasijuntu taip, lyg jis man būtų nuplėšęs paskutinį drabužį ‒ paslaptį, kurią norėjau pasilaikyti sau.
‒ Kaip… ‒ išsprūsta man.
‒ Mes ir patys priblokšti. Jei ne Augustės tėvai, kurie paskambino ir pranešė, kad atsirado ne tik Lina, bet ir tu, turbūt būtume dar ilgai šito nesužinoję.
Jis patyli tartum dvejodamas, ar tęsti.
‒ Reikalas tas… eee… ‒ pasimuisto, ‒ Gerai, pasakysiu. Jei jau norime, kad mumis pasitikėtum, mes ir patys turime pasitikėti tavimi, ar ne?
Gūžteliu pečiais.
‒ Matai, prieš gerą savaitę tavo tėvai mums jau atvežė… tave. Esi čia, tik kitame korpuse. Aišku, su juo nepakalbėsi kaip su tavimi dabar. Plėšai.
Žvilgteliu į laikraščių krūvą prie lovos.
‒ Taip, taip, tu plėšymo poreikius irgi esi išsaugojęs. Bet jie tau ne taip labai būtini. Tik tada, kai nori nusiraminti.
‒ Tai ką dabar? ‒ burbteliu.
‒ Stebėsime abu, ‒ ramiai sako daktaras Sebas. ‒ Vėliau užeis tavo tėvai. Žinoma, jie nėra tokių stiprių nervų kaip mūsų personalas, galbūt šiandien dar nepasirengę žiniai apie dvigubą sūnų, bet būtų labai nesąžininga neleisti tau bendrauti su žmonėmis, kuriems tu rūpi.
Mano galvoje staiga žybteli viltis.
‒ Ir su Auguste?
Juk ji veikiausiai taip pat buvo apgauta. Kai tėvai liepė pasilikti automobilyje.
‒ Pyksta tavo Augustė… ‒ palinguoja galva daktaras Sebas. ‒ Kai tik tas pyktis atslūgs, žinoma, galės tave aplankyti, perduosiu, kad lauki.
Tėvai
Manimi čia tikrai rūpinasi.
Bendrauja taip, lyg būčiau koks brangakmenis ar, veikiau, indas iš trapaus porceliano. Vienintelis, unikalus egzempliorius. Blogiausia, kad jau nebegaliu būti nematomas. Norėdamas pasirodyti Augustės tėvams, sutirštėjau tiek, kad mano pavidalas tapo apčiuopiamas ir jau nebeišsisklaidė. Kad ir kiek stengiausi, mane matė visi. Pradedant daktaru Sebu, baigiant personalu. Kita vertus, jei sužinotų, kad dar visai neseniai buvau rūkas, oro virpuliai, gal būtų dar blogiau. Bent jau tą savo paslaptį pavyko išsaugoti.
Mane perkėlė į palatą, kuri nė trupučio neprimena netgi mano sterilaus kambario tėvų namuose. Leido jį įsirengti taip, kaip patinka. Sienas galiu išsiklijuoti muzikos grupių ir filmų plakatais, pasakė daktaras Sebas. Tik aš neprisiminiau jokių muzikos grupių ar filmų, kuriuos būčiau matęs. Pas Augustę tuo domėtis nebuvo laiko, bandžiau aiškintis, ką žiniasklaida rašo apie žmoniją ištikusią katastrofą, tai yra, mus.
Taigi ant mano palatos sienos atsirado plakatas iš Ledynmečio. Riešutą po pažasčia pasikišusi voverė.
Sužinojęs mano pageidavimą, daktaras Sebas tik antakius kilstelėjo.
Kuo nekalčiausiu tonu paaiškinau, kad pagalvojęs apie Ledynmetį pasijuntu jaukiai lyg namie. Gal jį mėgau būdamas mažas, tik nepamenu? Tiesa, tai buvo spėjimas, rėmiausi tuo, kad vaikams, kurių patirtis turėjau savyje, tas filmas irgi dažniausiai patikdavo.
Tokio paaiškinimo daktarui Sebui pakako. Jis grįžo po kelių valandų, su į ritinį susuktu plakatu po pažasčia ir nešiojamojo kompiuterio lagaminėliu ‒ kitoje rankoje.
‒ Kalbėjausi su tavo tėvais, taip ir yra, buvo vienas iš mėgstamiausių tavo filmų, esi matęs mažiausiai dešimt kartų. Tuoj pajungsim kompą, galėsi pažiūrėti. Gal tai netgi padės atgaivinti kokius nors tavo paties prisiminimus.
Linktelėjau. Daktaras Sebas ir čia bando užsiimti tiriamuoju darbu. Būtent dėl to ir rinkausi ką nors, kas mažiausiai būtų susijęs tik su manimi. Negaliu taip lengvai atsiverti. Aišku, visko nenumatysi. Bet reikia pasistengti kiek įmanoma. Pažiūrėsiu ir tą Ledynmetį, galas neims.
Kompiuterį daktaras Sebas palieka. Galimybę prisijungti prie interneto ‒ taip pat. Jam atrodo, kad nieko pavojinga ten neatrasiu. Sensacingi pranešimai ir tiek. Keisčiausia, kad į nuotraukas ar filmuotus vaizdus kompiuteryje įeiti man nesiseka. Kad ir kiek bandydavau dar tada, Augustės namuose, tarp manęs ir vaizdo lyg storiausia siena iškildavo ekranas. Vaizdai už jo kitokie. Ne popieriniai. Popieriuje slypi galia. Jaučiu ją pirštais kai tik pradedu plėšyti. Tarsi visiškai kitaip perduodamos informacijos srautus.
Gaila, vis dar negaliu normaliai suprasti jokios užsienio kalbos. Vaikų patirčių užteko tik patiems pagrindams gauti. Visa kita tektų išmokti. Bet ne per tokį trumpą laiką.
Iš „slaptųjų laboratorijų“ ir „eksperimentų su monstrais-paaugliais“ daktaras Sebas tik į ūsą nusikikeno. Baik tu, numojo ranka, čia žurnalistų išmislai, mes dirbame normaliai, paauglys yra žmogus, jūs nekalti, kad pasikeitėte.
‒ Ir dėl to, ką darome vaikams, kai prie jų prisiartinam?
‒ Ir dėl to. Kaip sakiau, tuščia vieta ilgai nebūna. Jūs gi negalite patys to kontroliuoti, vadinasi, nesat kokie nusikaltėliai. Tik laisvai vaikščioti irgi negalim paleist.
Aha. Ypač manęs. Netgi po ligoninės teritoriją. Truputį vėliau, lydimas kieno nors iš personalo, galėsiu aplankyti Liną.
Žinau, kad daktarui Sebui labai rūpi suvesti mane su manimi-plėšytoju. Bet kol kas laikosi.
Ir tėvai.
Kai mano palata jau atrodė beveik kaip normalaus paauglio kambarys, jie nedrąsiai peržengė slenkstį.
‒ Labas, Ignai, ‒ stengdamasi suvaldyti virpulį balse, sako mama. Ir nespėjęs net mirktelėti, jau esu jos glėbyje. ‒ Aš taip pasiilgau, taip pasiilgau! ‒ sušniurkščioja.
Greitai atsiduriu abiejų vidury. Sutrikusių, suglumusių, smarkiai plakančiomis širdimis, glebėsčiuojančių taip lyg kartu norėtų įsitikinti savo pojūčiais ‒ ar tikrai liečia mane?
‒ Pasakyk ką nors, Ignai, kaip tu?.. ‒ bando klausinėti.
‒ Gerai, ‒ atsakau, o ką daugiau sakysi, kai to klausia, nors labiausiai jiems rūpi mano mąstymo galimybės. Išsiaiškinti, ar tikrai esu protingas.
O. Bet. Tačiau.
Man jie visiškai neįdomūs.
Tarsi svetimi.
Buvo likęs tik žinojimas, kad jie yra mano tėvai.
Nebuvau matęs jų nuo pat ano savo įėjimo į nuotrauką, kurioje buvo senoji mokykla. Taigi ‒ mažiausiai mėnesį. Tačiau nė kiek nepasiilgęs. Ką reiškia pasiilgti, žinau. Ilgiuosi Lidijos. Linos. Netgi Augustės. Jos visos trys yra dabar. O kas siejo su tėvais, nepamenu. Ištrinta.
‒ Noriu pamatyti Liną, juk ji kažkur čia? ‒ klausiu.
Tėvai susižvalgo.
‒ Manau, galime pas ją nueiti kartu, ‒ sako tėtis. Mama linkteli.
Ir štai mes jau einame ligoninės koridoriais, jie man pasirodo klaidūs, nes vienodi, bet vis tiek stengiuosi įsidėmėti pagal ant sienų sukabintus paveikslus, veikiausiai juos piešė pacientai, ‒ to prireiks, kai bandysiu iš čia ištrūkti, o bėgti be sesers nesiruošiau. Net jei ji nelabai ką suvokia. Juk ir aš čia pat vis dar esu toks. Tą save irgi reikės kaip nors ištraukti.
Linos palata niekuo nesiskiria nuo sterilaus mano kambario tėvų namuose.
Turbūt ‒ kaip ir kitų plėšytojų.
Tačiau pamačiusi tėvus ir mane, Lina nustoja plėšyti ir nusišypso.
‒ Sveika, dukryte, ‒ sveikinasi mama.
‒ Labas, Lina, ‒ sakau.
‒ Kaip tu šiandien? ‒ klausia tėtis.
‒ Gerai, ‒ atsako Lina.
‒ Ką davė pusryčiams? ‒ klausia mama.
‒ Buvo košės, batono su sviestu, arbatos, ‒ vardija Lina. Labai tiksliai. O man nejauku. Nematau tokių kalbų prasmės. Suprantu, kad Lina daugiau ir nesugebėtų. Tačiau sukirba mintis, kad tėvai su mumis dažnai taip kalbėdavo ir anksčiau, iki perkeitimo.
Pritupiu prie Linos ir pažvelgiu jai tiesiai į akis.
‒ Mūsų pasaulis pasikeitė, ‒ sakau lėtai. ‒ Bet nieko baisaus, mes išmoksime jame gyventi. Aš jau beveik išmokau.
Lina linkteli.
‒ Žinau.
Ir šypsodamasi grįžta prie plėšymo.
R. Šileikos nuotraukos
1 komentaras
Aš jau matau filmui siužetą. Holivudas sukurtų.