Filmo afiša
Marija Magdalietė ‒ protofeministinė ikona
Karolis Baublys
Naujasis Testamentas kino kūrėjus domina jau nuo kinematografo išradimo laikų: 1902 metais prancūzų režisieriai Lucienas Nonguet ir Ferdinandas Zecca ryžtasi kurti Jėzaus Kristaus gyvenimą ir kančią (La Vie et la passion de Jésus-Christ) – vieną iš pirmųjų ilgo metro filmų. Kiekvienas kino dešimtmetis turėjo savo Kristų: 50-ųjų pabaigoje epizodiškai Kristaus nukryžiavimas demonstruojamas garsiajame Ben-Hure (Ben-Hur; 1959); 60-aisiais marksistinį evangelijos skaitymą pasiūlė Pieras Paolo Pasolinis (Il Vangelo secondo Matteo; 1964); 70-ieji neįsivaizduojami be hipiško miuziklo Jėzus Kristus – Superžvaigždė (Jesus Christ Superstar; 1973); bene skandalingiausias, labiausiai provokuojantis biblinio teksto skaitymas pateikiamas 80-aisiais – Martino Scorsese᾽s istorinėje dramoje Paskutinysis Kristaus gundymas (The Last Temptation of Christ; 1988). Galiausiai 2018-aisiais ekranus pasiekia Gartho Daviso drama Marija Magdalietė (Mary Magdalene). Kaip išduoda filmo pavadinimas, australų režisierių Naujasis Testamentas domina mįslingiausia ir, ko gero, labiausiai nesuprasta moterimi Vakarų kultūros istorijoje – Marija Magdaliete, kurios statusas (nuo nuodėmingosios iki šventosios) kito bėgant laikui.
Marija Magdalietė (Rooney Mara) iš tolo stebi Kristaus mokymą Magdalos gyventojams.
Gartho Daviso filme Marija Magdalietė (amerikiečių aktorė Rooney Mara) kenčia dėl to, kad jaučiasi kitokia nei tipiškos Magdalos moterys, priverstinai ištekinamos už šeimos joms parinkto vyro ir gimdančios vaikus. Ji jaučia, kad jos paskirtis kitokia, bet negali tiksliai to įvardyti. Pirmas susitikimas su Jėzumi iš Nazareto (Joaquin Phoenix) jai padeda suvokti, kas yra jos tikrasis pašaukimas. Nesuprasta nei tėvo, nei brolių, nei seserų, Marija nusprendžia palikti šeimą, gimtus namus ir sekti paskui Kristų.
Pirmasis Jėzaus Kristaus (Joaquin Phoenix) apsilankymas pas neva demonų apsėstą Mariją Magdalietę.
Biblinė drama Marija Magdalietė liudija iškalbingą šiandieninio kino tendenciją – pastarųjų metų kino mene feminizmas įgyja antrąjį kvėpavimą: pagal feminizmo principus perkuriami išimtinai maskulinistiniai kino žanrai (vesternai, mokslinė fantastika). Legendinė Naujojo Testamento moteris Garth Davis filme virsta protofeministine figūra, liudijančia giliai matricentrinį Kristaus mokymų aspektą: Šventoji Karalystė nėra regima akimis, ji slypi mumyse; ji kuriama ne opozicija, karais ar destrukcija, bet taika, darna, mokėjimu atleisti, meile.
Bene labiausiai įtikinantis filme – Judo Iskarijoto paveikslas. Prancūzų aktorius Taharas Rahimas Judą įkūnija pabrėžtinai humaniškai, ‒ kaip skaudžių išgyvenimų slegiamą, bet vilties neprarandantį taurų mokinį, kartkartėmis primenantį naivų vaiką, kuris, nusivylęs savo mokytoju, nusprendžia jį išduoti. Niuansuoti, daugiaplaniai jausmai ‒ nusivylimo kartėlis, slegianti kaltė, mirusių artimųjų ilgesys ir beprasmybės pojūtis ‒ jį atveda prie savižudybės.
Apkrikštyta Marija Magdalietė (Rooney Mara) šalia Judo Iskarijoto (Tahar Rahim), tampančio jos geru draugu.
Vizualiniame lygmenyje kone kiekvienas kadras atsiremia į sakralinės Vakarų tapybos tradiciją, sykiu ją savaip dekonstruodamas. Sakraliniame viduramžių mene Marija Magdalietė dažnai tapyta apsinuoginusi, palaidais plaukais, šitaip iliustruojant garsiąją (ir iš esmės klaidinančią) popiežiaus Grigaliaus I-ojo tezę, paskelbtą 591 metais, pagal kurią, ji tebuvo prostitutė. Filmo piktografinis kodas, vaizduojantis orią, drąsią, ryžtingą moterį, remiasi modernia šių dienų Vatikano pozicija, išsakyta 2016 metais: Marija Magdalietė – pirmoji Kristaus Prisikėlimo ir Dievo Žodžio liudytoja – buvo „apaštalų apaštalė“, tikroji Kristaus gyvenimo ir darbų sekėja, ištikima ir atsidavusi mokinė.
Šaltakraujiškas, bebaimis Marijos Magdalietės žvilgsnis.
Savotišku filmo leitmotyvu virsta vienišas garsas begalinėje erdvėje, iš kurio gimsta pasaulis, ‒ iškalbinga detalė būdinga ir ankstesnei Gartho Daviso dramai Liūtas (Lion; 2016). Pažymėtina, kad prie abiejų filmų dirbo australų kino operatorius Greigas Fraseris, kuriam būdinga nepriekaištinga ir itin savita peizažų filmavimo technika. Peizažas tarytum atgyja, virsta gyvu organizmu, esybe, turinčia kūną ir sielą.
Joaquino Phoenixo įkūnytas Kristus.
Filmas iš esmės reabilituoja Marijos Magdalietės portretą, suteikdamas jam drąsos, ryžto, atsidavimo, išminties. Marija Magdalietė filme – vienintelė, suprantanti Kristų. Šis ypatingas Jėzaus ir Marijos ryšys sukelia Kristaus mokinių pavydą, liudydamas nepavydėtiną žydų moterų padėtį to meto patriarchalinėje visuomenėje. Gartho Daviso filmas demaskuoja akivaizdžią tiesą, ‒ patriarchalinė santvarka net 2000 metų ignoravo Kristaus mokymą, pagal kurį moteris gali būti lygiai tokia pat apaštalė kaip ir vyras.