Linas Kėvelaitis: „Jei norite ką nors pasiekti, parašyti, sukurti, padaryti… tai ir siekite“
Debiutinės apysakos vaikams „Slaptoji princo Druado užduotis“ autorių kalbina literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė.
Pirmąją „Kortagų“ ciklo knygą pradedate taip: „Aš Nojus. Man dešimt metų. Gyvenu už didelio miesto, name, kuriame kartais būna nuobodu“ ‒ papasakokite apie savo vaikystę. Kur ją praleidote, kokių pomėgių turėjote?
Vaikystė prabėgo Panevėžyje. Pomėgiai kaip ir visų berniukų – dviračiai, maudynės, žvejyba, kieme nuolatos žaisdavom slėpynes, karus, Robinhudą, žiemą ‒ ledo ritulys, slidės, tad veiklos buvo į valias. Aišku, teko muzikos būrelius lankyti, sportuoti rūsiuose, nes tais laikais nebuvo sporto klubų. Gan nemažą atostogų dalį praleisdavau kaime – o ten šienas, runkeliai, mėšlas, senelio dviratis, kurio pedalų nepasiekdavau ir tekdavo važiuoti perkišus koją. Smagu būdavo. Paaugus atsirado motociklas, kuris ir atvežė mane į Vilnių studijuoti.
Ar tuomet būta kūrybinių bandymų? Jūs ne literatas (papasakokite šiek tiek apie savo dabartinę profesiją, kaip ją pasirinkote?), ar tikėjotės, kad kada nors pasirodys ir jūsų knyga?
Pirmąjį eilėraštį parašiau, ko gero, septynerių. Pamenu, kaime bulviakasis buvo. Man nusibodo po vagas braidyti, tai po pietų sėdėjau prie stalo ir kažką apie varlytes prie takelio parašiau. O rimtesnes dainas kurti pradėjau, kai gitarą paėmiau į rankas. Tai nutiko gal apie tryliktus‒keturioliktus metus.
Jei atvirai – nežinau, kas yra literatas, tačiau žinau, kas yra žmonės, kurie turi daug idėjų ir jas stengiasi įgyvendinti. Pasisėmiau iš jų drąsos, patirties, ir ėmiau įgyvendinti savąsias.
Mano profesija yra statybininkas. Rinktis nebuvo iš ko – visada patiko statybos, tėtis meistraudavo, brolis studijavo tą pačią sritį, todėl ir pats ten pasukau.
Apie knygos rašymą rimtai susimąsčiau būdamas gerokai virš 30-ties, mat išmokau užduoti daugybę klausimų sau. Na, pavyzdžiui, – ką norėčiau veikti po 10-ties metų, kur gyventi, kaip gyventi, kaip atrodyti, ką valgyti, ką veikti, jei turėčiau pinigų ir nesukčiau dėl to galvos ir t.t. tuomet uždaviau klausimus į savo klausimus ‒ t.y., ko reikėtų, kad tai įvyktų, koks pirmas žingsnis, kur to išmokti, kaip išmokti, ko trūksta, pas ką paklausti… Ir taip pradėjo viskas dėliotis. O knyga ‒ ji visada buvo pasąmonėje, tik nesitikėjau, kad prasiverš tokia forma. Bet viskam savas laikas.
Auginate sūnų ir, kaip rašote pristatydamas knygą ant jos ketvirto viršelio, ‒ įkūrėte „Kortagų karalystę“ ir tikitės, kad apsilankę pasaulyje, kuris gyvuoja visai čia pat, šalia mūsų, skaitytojai atskleis daugybę paslapčių ir padės herojams įveikti visas kliūtis. Kiek kuriant knygos nuotykių pasaulį prisidėjo jūsų sūnus? Ar veikėjas Nojus ‒ jo prototipas, o gal ‒ jūsų paties?
Rašydamas pirmą dalį dar nežinojau, ar knyga keliaus į leidyklą, tad rašiau labiau artimiesiems. Tačiau mūzai aplankius puslapiai pradėjo lietis kaip iš pypkės. Tiesa, būdavo momentų, kai užstrigdavau, atrodo, lygioje vietoje. Tokias kliūtis padėdavo įveikti sūnus Nojus. Jo vardą veikėjui parinkau šiaip sau, kad sūnui būtų įdomiau, o paskui ir palikau. Tiesa sakant, ilgokai užtruko išaiškinti vaikui, kad ten ne jis klaidžioja miškų ir uolų labirintais.
Jūsų knyga ‒ apie skruzdėlių gyvenimą… Skruzdėles (beje, ir bites) vaizduoti įvairiuose kūriniuose vaikams gana įprasta (aš pati augau su čekų vaikų rašytojo ir dailininko Ondržejaus Sekoros (Ondřej Sekora) knyga „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“ (1974 m.), kiek vėliau lietuviškai pasirodė kitos šios istorijos dalys ‒ „Skruzdėliukai nepasiduoda“ (2000 m.) ir „Skruzdėliukas Ferda“ (2001 m.), veikiausiai mūsų kartos žmonės prisimena ir animacinius filmus „Skruzdėlytė Tauškalytė“, „Barankinai, būk žmogus“, o dauguma šiandienos vaikų veikiausiai yra matę animacinį filmą „Skruzdėliukas Z“) ‒ o jeigu pridursime dar rašytojo fantasto Klifordo Saimeko (Clifford Simek) „Miestą“, kuriame yra epizodas apie gerokai žmones pralenkusią skruzdėlių civilizaciją, matysime, kad skruzdėlių pasaulis žmones visuomet intrigavo tiek panašumu į mūsų pačių gyvenimą, tiek paslaptingumu. O kokie dar, jūsų manymu, gamtos reiškiniai ir stebuklai galėtų patraukti vaiko dėmesį? Ką jūs pats norėtumėte pamatyti ir pažinti geriau?
Taip, kaip sukurta gamtos, žmogus niekada neįstengs padaryti. Esu tuo įsitikinęs, o kas ne – linkiu daugiau pakeliauti. Iš gamtos žmonija vis daugiau ir daugiau semiasi. Daugelis pasaulio išradimų yra susijusių su gamta, tereikia surasti ir pritaikyti. Bet čia jau mokslininkų reikalas. Kažkur esu girdėjęs, kad jei mokslininkai išrastų medžiagą, prilygstančią tvirtumu kviečio stiebui, tai galėtume statyti 10 kilometrų aukščio namus (pagalvokite, koks mažas šiaudelis laiko didelį svorį viršuje!).
Kortaguose vaikai ne tik patirs nuotykius, pramogaus ir ras visokias intrigas bei mįsles, kurias randa ir kitose knygose, tačiau čia jie pasisems daug žinių, kurios pravers visada ir bet kur ‒ kaip nepamesti galvos, logiškai mąstyti, kaip užduoti teisingus klausimus sau, kaip padėti kitam ir t.t.
Gal esate kur nors keliavęs? Kas paliko didžiausią įspūdį?
Nesu skruzdėlė keliauninkė, bet pakeliauti mėgstu – pradėsiu nuo nuostabių vietų Lietuvoje – tai visa Panemunė, su savomis istorijomis ir pilimis, Pajūrys, Žemaitijos slėniai ir miškai, Nemuno vingiai Dzūkijoje, ežerai Aukštaitijoje, pasienio pilys. Labai patiko kelionė į Taliną su šeima, taip pat Roma, Paryžius. Miunchenas, Barselona, Briuselis, Londonas, Verona, Venecija ir t.t. Poilsis labiausiai patiko Graikijoje, o nuotykiai Turkijoje. Daug Europos miestų aplankyta, bet apie Italiją galėčiau kalbėti ir kalbėti – pradedant jų maistu, klimatu ir baigiant senovine architektūra, istorija. Reiktų pamatyti Gardos ežerą. Atmintin giliai įsirėžė Islandijos geizeriai, uolos, vandenynas, Kinijos išpuoselėti parkai su kontrastingais didmiesčiais, be abejonės, Didžioji Kinų siena. Nors gerai pagalvojus, ko gero didžiausią įspūdį paliko du senoviniai miestai ‒ Romos griuvėsiai su Koliziejumi priešaky ir išnykęs Efeso miestas Turkijoje. Dar daug kur norėtųsi nukakti, manau, pavyks, o kur nepavyks – galime knygas apie tai paskaityti.
Kuo šiuolaikinį vaiką, kuris įpratęs prie įvairių modernių technologijų, gali patraukti skaitymas? Kokia turi būti knyga, kad jis nebėgtų prie kompiuterio žaisti interaktyvių žaidimų?
Knyga gali būti kaip žaidimas. Kitose Kortagų serijos knygose bus kelios dalys, kur pasitelksiu labai įdomius veikėjus – Higrus ar Grundalus, kurių dar niekur nebuvote sutikę. Kas tai – palikime vaikams. Paslaptys visada įdomios. Tačiau laikausi nuomonės, jog kompiuteriniame žaidime jau viskas yra nupiešta ir už mus sugalvota, o štai knygose fantazija gali vešėti ir padaryti stebuklingų dalykų. Antroje Kortagų dalyje vaikai taps detektyvais su užuomazgomis net į kelias minkles, kurias įveikti galima bus tik perskaičius kelias knygas. Tai gali pritraukti vaikus.
Susidaro įspūdis, kad jūsų knygoje panaudota nemažai mechanikos žinių ‒ pradedant svertu, kurį sukonstruoja Nojus, norėdamas išvaduoti naktinę plaštakę, baigiant sudėtingiausiais Kortagų karalystės mechanizmais. Ar tai ‒ tiesiog rašytojo fantazijos, ar vis dėlto paremta fizikos dėsniais? Kaip manote, ar pavyktų realybėje sukonstruoti „Smeigiašaudį šarvuotį“ arba kvadrobokštą toliašaudį? O gal Žiulio Verno, numačiusio ateities daugybę mokslinių išradimų, era jau praėjo ir mes neišvengiamai neriame į virtualybę ‒ informacinių technologijų pasaulį?
Virtualusis pasaulis neišvengiamas ir galbūt vaikai, kurie skaito Kortagus, kada nors išras tokius namus-tragbaumus tame virtualiame pasaulyje. Kol kas tai fantastika, tačiau manau, kad tai padaryti realu. Jau dabar yra baldai, automobiliai transformeriai, namai taip pat keičiasi. O paslaptingi išradimai visados traukė dėmesį, nesvarbu, vaikų ar suaugusiųjų. Tai įdomu, neįprasta, bet gali būti ir praktiška.
Kokias knygas jūs geriausiai prisimenate iš savo vaikystės? Ar vyresnėse klasėse turėjote laiko ir noro skaityti? Šiuo metu itin daug diskutuojama apie „rekomenduojamos literatūros“ sąrašus mokyklose. Ką rekomenduotumėte skaityti savo sūnaus amžiaus vaikams? O ką ‒ jaunimui?
Iš vaikystės prisimenu visas knygas apie indėnus ‒ žavėjo jų fizinė ištvermė ir kovojimas už savas vertybes, tradicijas, tiesą, pagarbą. Prisimenu begalinę „Drąsiųjų kelių“ seriją, Žiulį Verną, Kapitoną Grantą – jaučiu, kad ateina tas laikas, kai kartu su sūnumi vėl skaitysiu tas pačias knygas. Pamenu, kai pasislėpęs nuo tėvų tualete skaitydavau iki 4-ių ryto, kol knygą baigdavau, teko ir po antklode skaityti pasišviečiant prožektoriumi.
Ką skaityti vaikams – viską, kas įdomu! Svarbu skaityti, paskui jie patys atsirinks. Aišku, smagu matyti, kai vaikas skaito tai, ką ir pats esu skaitęs. Tačiau manau, kad ir naujų autorių yra be galo daug, bet, deja, aš jų kūrinių nežinau, nes pats daugiau skaitau visai kitokio žanro knygas (edukacines, saviugdos, apie finansus ir t.t.) Dėl jaunimo – jautri tema. Nes tai labai sudėtingas amžius, kuris gali būti pažeidžiamas. Tačiau jie jau gali patys rinktis, tad skirstyčiau į kelias kategorijas – ar knyga yra tik laisvalaikio praleidimas (tuomet detektyvai, meilės romanai, nuotykiai), ar yra tikslas ką nors sužinoti, rasti – tuomet kitoks žanras, mokomasis. Tikiuosi su Kortagais nukeliauti ir iki paauglių, ir iki jaunuolių gyvenimo taip pat.
Vedu kūrybinio rašymo užsiėmimus, į kuriuos ateina ir žmonių, kurie jau seniai nebe jaunimas, o paskutiniai jų bandymai imtis plunksnos buvo mokyklos suole. Pastebėjau, kad jiems būna ypač sunku įveikti pirmojo „balto lapo“ baimę ‒ jie tiesiog nežino, nuo ko pradėti, nors idėjų turi daug, bet nežino, kaip jas išdėstyti, ir užstringa. Kaip „Kortagus“ pradėjote jūs? Ar turėjote kokį nors herojų veiksmų planą? Siužeto struktūrą? Kiek žinau, esate sugalvojęs visą ciklą ‒ „Slaptoji princo Druado užduotis“ yra pirmoji šio ciklo knyga. Kaip sekasi kurti kitas? Ar nesinori išbandyti ką nors nauja?
Oho, kiek daug klausimų! Jei surašyčiau viską – tai jau būtų pusė knygos. Iš tikrųjų beveik į visus klausimus yra atsakymai Kortagų internetinėje svetainėje www.kortagai.lt. Tačiau jei trumpai, tai pradžių pradžia buvo mūsų mylimos katytės Bitės netikėta mirtis. Ji paskatino parašyti apysaką „Katytė Bitė“, kurią rašėme su sūnumi, taip įveikdami liūdesį ir mylimo gyvūno netektį. Tačiau rašant kilo kitokių minčių ir, pridėjus vaiko fantaziją, mano patirtį ir viską „įvyniojus“ į visos šeimos palaikymą – atsirado istorija. O Kortagai gimė ne iš karto – iš pradžių tai buvo visai kitoks kūrinys. Galėčiau tikrai daug pasakoti, bet pasakysiu tai, kas daugeliui gerai žinoma ir, tinka bet kurioje srityje. Jei norite ką nors pasiekti, parašyti, sukurti, padaryti… tai ir siekite, kurkite, darykite, nesvarbu kaip, nesvarbu, kad su klaidomis, nesvarbu, kad kai kam nepatiks, svarbu, kad būtų nuo širdies ir miela Jums. Svarbu yra daryti, nestovėti vietoje. Palaikančiųjų visada atsiras. O iš klaidų visi mokomės, tada padarome geriau, kur vėl pridarome klaidų, tuomet darome dar geriau ir tik taip išmoksime. Aš iki dabar nemoku gražiai ir sklandžiai dėlioti minčių, kalba tikrai nėra išpuoselėta ir turiu dar daug daug, netgi labai daug ką išmokti. Bet puikių ir šaunių idėjų turiu begalę, sėdu ir užrašau jas. O paskui jau galima žiūrėti, ką su užrašais veikti.
Dėl tolimesnių knygų – jų tikrai bus. Nevaržau savęs terminais ir datomis. Tiesiog žinau, kad bus ilga, graži ir labai naudinga istorija, skirta augančiam vaikui. Norėdamas ją parašyti, turiu dar kai ką ir pats sužinoti, nugyventi, patirti. Tam reikia laiko. Antra dalis jau parašyta, smulkios korekcijos vyksta. Galbūt rugsėjį ir ji išvys dienos šviesą. Šioje dalyje bus gerų naujienų ir mergaitėms, nes atsiras mergaičių veikėjų, ir berniukams, nes bus karžygių žaidynės! O kur dar detektyvo užuomazgos, kur naujos rudųjų intrigos, pinklės ir apgaulė. Sutiksime naujų draugų ir naujų priešų. Kai kurie jų bus nematomi, nes tupės mūsų galvose ir su jais reikės susikauti. Bandysime atskleisti net kelias Kortagų karalystės paslaptis, bet ar pakaks jėgų?
Dėl naujų išbandymų – taip, norisi. Tačiau Kortagai jau yra naujos pakraipos knygų ciklas, kur vaikai mokosi nesimokydami, o pramogaudami. Čia panašiai kaip dėlionę dėliojant. Padedame vieną detalę – niekas neaišku, antrą, trečią – na, kontūrai šiokie tokie yra, dar keletą – jau kai kas matosi, o įdėjus paskutines – gražus paveikslas. Kortaguose taip ir žada būti.
Knygą leidote „Tyto albos“ leidykloje. Ar pats kreipėtės, ar leidykla išgirdo apie jus ir susirado kokiais nors kitais būdais? Ką patartumėte nežinomam autoriui, kuris turi rankraštį ir nori jį išleisti? Ar leidyklos darbuotojai davė jums kokių nors konstruktyvių patarimų dėl teksto redagavimo?
Tiesiog nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Jie patikėjo manimi, aš ‒ jais. Dabar dirbame kartu. Jie tikrai šauni komanda ir mes augame drauge. Padarėme ir klaidų su pirmąja knyga, išmokome, antroji bus geresnė. Aš mokausi iš jų, dalinuosi savo patirtimi ir manau, kad tik kartu sugebėsime išleisti dar daugiau knygų. Mano nuomone, rašytojai neturėtų būti leidėjai, nes tuomet reikia būti visų galų meistru: ir leisti knygą, ir ją platinti, ir redaguoti – reikia ir laiko, ir dėmesys blaškosi. Pradedantiems rašytojams rekomenduoju būtinai dirbti su leidyklomis. Aš mielai atsidėčiau tik rašymui, o leidyba – tai jau leidyklos reikalas.
Dėl teksto redagavimo buvo diskusijų, bet nemanau, kad daug. Sunku palyginti, tik vieną knygą esu parašęs. Bet diskutuoti visada yra gerai – taip gimsta idėjos.
Neatskiriama vaikiškos knygos dalis ‒ jos iliustracijos. Jūsų knygą iliustravo Vaiva Šabrauskaitė. Ar pats ją pasirinkote, ar sutikote su leidyklos pasiūlymu? Ar iliustracijos atitiko jūsų įsivaizdavimą, kokia turi būti Kortagų karalystė?
Dailininkę parinko leidykla. Vaiva ‒ nuostabus žmogus, įkūnijęs knygos herojus. Tiko viskas, ką ji piešė. Tik viršelis nepavyko. Nors viršelį ir koreagavo dar kažkas. Viršelis per daug suaugusiam skirtas. Reikėjo linksmesnio! Taip pat Vaiva iliustravo ir www.kortagai.lt svetainę. Tikiuosi su ja dar dirbti ir ateityje.
Kaip jautėtės, kai jūsų rankose atsidūrė pirmieji ką tik iš spaustuvės atkeliavę knygos egzemplioriai?
Buvo smagu. Labai. Bet šiuos jausmus greitai užgožė atsiliepimai apie knygą, vaikų skambučiai ir palinkėjimai – ačiū visiems palaikiusiems, patikėjusiems, be jūsų nebūtų nieko.
Ir pabaigai ‒ keliais sakiniais apibūdinkite, kuo išskirtinis, jūsų manymu, yra Kortagų pasaulis ir jo gyventojai?
Mąstymu, vertybėmis, tiesa, gamtovaizdžiu, nematytais gyventojais, kartais su labai keistais papročiais, išradimais, dovanomis ir daug daug kuo. Tai visa civilizacija, kurią sukurti galite padėti ir jūs – komentuokite facebook paskyroje https://www.facebook.com/kortagai?ref=hl, aplankykite mus www.kortagai.lt puslapyje, pasiimkite nemokamas dovanas, rašykite atsiliepimus, norus, lūkesčius ‒ apie ką norėtumėte, kad parašyčiau. Bus žaidimų, bus dovanų, gal net ir konkursų. Visada laukiame Jūsų!
Ačiū už pokalbį!
Literatūros kritikės komentaras:
Lino Kėvelaičio knygą „Slaptoji princo Druado užduotis“, kaip ir visą „Kortagų“ seriją, reikėtų priskirti populiariajai pramoginei vaikų literatūrai. Joje yra visi dėmenys, galintys patraukti 8‒12 metų (tokia amžiaus apibrėžtis nurodoma ant viršelio) skaitytoją. Pasakotojas ‒ jo bendraamžis berniukas Nojus, imlus, gyvo charakterio, svajojantis patirti nuotykių, tačiau jei jų aplink namus nėra, randantis alternatyvą: stebėti gamtą ir mažuosius jos padarėlius.
Galbūt fantastinė situacija (pagrindinio veikėjo sumažinimas iki skruzdėlės dydžio, kad galėtų susipažinti su jų gyvenimu ir išmokti tam tikras pamokas) ir nėra labai originali (pirmoji į galvą atėjusi asociacija ‒ su nemažo populiarumo sulaukusiu filmu „Brangioji, aš sumažinau vaikus“), tačiau autorius puikiai geba pasinaudoti tuo, kas patikrinta, ir sukurti savo istoriją, kuri intriguoja nuo pradžios iki pabaigos. Išlaikytas balansas tarp aprašymų, kuriuos gyvesnio būdo vaikai ne itin mėgsta ir stengiasi praleisti, ir gausių dialogų. Nojaus sutiktas skruzdėliukas Dru tampa ne tik jo bičiuliu, bet ir vedliu, nemažai aiškinančiu ir kalbančiu apie stebuklingo Kortagų pasaulio ypatybes. Tai pasaulis, kupinas išradimų ‒ Iš tolo krebždukų miestas atrodė didingai. Mačiau miesto sienas, įtvirtinimus, daugybę statinių, aikščių, kelių, bokštų ir visa kita, kas būna mieste. Visi pastatai buvo skirtingos formos, aukščio, jų langai, durys, stogai taip pat labai skyrėsi. Buvo ir apvalių namų, ir šešiakampių, netgi riestainio formos, p. 82, (tiesa, čia vėlgi norisi prisiminti vaikų literatūros klasika tapusio Nikolajaus Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykius Saulės mieste…). Atrodo, jog gyvenimas Kortaguose virte verda. Tačiau nuotykis ‒ tai tik priemonė autoriui perteikti tam tikras idėjas ir vertybes, pavyzdžiui, už galimybę pamatyti skruzdėlių pasaulį iš arti, Nojus turi atsidėkoti:
‒ Tai dar ir gerus darbus reikės daryti?
‒ Ar aš tau neminėjau, kad prieš ko nors prašant reikia ką nors ir pačiam duoti? (p. 14)
Svarbiausia čia ‒ draugystė, tarpusavio pagalba, drąsa rizikuoti: …kortagų kariai yra sergėtojai. Jie negali būti savanaudžiai ar turėti piktų kėslų. Taip pat jie gali kada tik nori ateiti į bet kurį kortagų miestą ir jiems ten bus paruošta vieta nakvynei (p. 184). Ir nors tas pasaulis nėra idiliškas ‒ nuolatos reikia būti budriems ir atremti rudųjų skruzdėlių užpuolimus, ‒ jis atrodo būtent toks, apie kurį svajoja dešimtmečiai.
1 komentaras
Laba diena, ar galite pasakyti savo gimimo metus ?