Pačiomis tamsiausiomis metų dienomis taip norisi mąstyti apie šviesius ir šiltus dalykus, atrasti gerumą spinduliuojančias širdis, kalbėti apie tai, kas tikra, kas nenuperkama. Ir dar norisi, kad viso to fone skambėtų tyli muzika, o jei ji garsesnė – tai grotų vargonai kokioje nors jaukioje bažnyčioje… Taip ir yra. Su šio straipsnio heroje Aldona susitinkame Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje po sekmadienio mišių. Nutilus vargonams, visiems choristams ir parapijiečiams išsiskirsčius, tampa slaptingai ramu ir galima valandėlę nuoširdžiai pasikalbėti niekur neskubant. Ir nežinai, koks gi bus tas pokalbis su, rodos, pažįstamu, dažnai matomu, bet ne tokiu tau artimu žmogumi. Tačiau kai ką jau galima pasakyti ir prieš pradedant gilesnį pažinimą. Be muzikalumo Aldona dar apdovanota įgimtu kultūringumu, taktiškumu, ypatinga atida kitam žmogui ir žavinčia moteriška elegancija…
Gieda žmonėms ir Dievo garbei
,,Ad maiorem Dei gloriam!“,– šv. Ignaco šūkis (,,Viskas didesnei Dievo garbei“) labai patinka Ignalinos bažnyčios choro vadovei Aldonai Čeponienei. Moteris širdžiai mielą tarnystę gražiai ir prasmingai neša nuo 1989 metų. Dar studijuodama Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje (1979-1984) ji talkindavo bažnytiniams chorams Kulautuvoje, Merkinėje, Pivašiūnuose. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete vargoninkavo Ceikinių ir Mielagėnų parapijose. Vargonai ir giesmės – tai jos darbas ir malda. Ne veltui sakoma, kad giedantys dvigubai meldžiasi. Kitas darbas moters laukė Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje, kur ji nuo 1994 m. mokytojavo, o nuo 2004 metų dirba direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Aldona sako, kad vargoninkavimas turi tarsi dvi puses. Viena jų – meninė, apimanti giesmių paieškas, repertuaro rengimą, kūrybinę veiklą, nuolatinį tobulėjimą ir patį repetavimą, kita – santykių su žmonėmis kūrimą ir puoselėjimą. Anksčiau ji gal daugiau rūpinosi meniniais dalykais, o su metais ir jų nešama branda ėmė vis daugiau dėmesio skirti bendrystės kūrimui. Rasti santykį turbūt lengviau su vaikais ir jaunimu nei su vyresniais žmonėmis, kurie ateina su savo nuostatomis, supratimu, patirtimi, todėl reikia įdėti pastangų ir, žinoma, meilės. Kartais choro vadovui reikia pabūti ir geru psichologu.
Ieškodama naujų giesmių ar kurdama jas pati, Aldona pirmiausia nori, kad ne tik muzika būtų pakelianti dvasią, o ir tekstai – poetiškai gražūs, prasmingi. Kadangi bažnytinių giesmių repertuaras yra gan siauras, keletą giesmių ji pati sukūrė pagal ignaliniečių poetų – Agotos Ramutės Rimšelienės, Algirdo Panavo – žodžius, bet, kaip pati sako, dabar ieško tinkamų psalmių tekstų, nes būtent jie neša didžiausią jėgą, yra aukščiausios kokybės: ,,Labai norisi, kad mūsų atliekamos giesmės kuo labiau paliestų žmonių širdis, kad jie kuo daugiau išsineštų šviesos ir gėrio. Juk kiekvienas geras jausmas – tarsi Šventosios dvasios prisilietimas, paskatinimas…“. Aldona stengiasi nuolat tobulėti, nes be to turbūt ir pasitenkinimo savo veikla ilgainiui nepajusi. Ji atradusi gerą savišvietos būdą – studijuoja garsių chorų dirigentų baigiamuosius magistro, doktorantūros darbus. Ten tiek visko randa! Ir apskritai mano, kad geriausia yra mokytis iš kitų žmonių gerosios patirties.
Koncertai – džiaugsmas ir atsakomybė
Kita Aldonai miela veikla – dainavimas ir koncertai. Jos ir kolegės Birutės Paukštienės duetas, apdovanotas garbingu Lietuvos nacionalinio kultūros centro ,,Aukso paukštės“ vardu, gausybe padėkų ir svarbiausiu – žmonių meilės – prizu, yra bene labiausiai pageidaujamas įvairiose rajono šventėse ir kraštą reprezentuojančiuose renginiuose. Ignalinos rajoną šios talentingos atlikėjos garsina ir užsienyje. Tų švenčių ir koncertų jau nė nesuskaičiuosi. Kai abi uždainuoja, tai abejingų niekada nelieka, net oras virpa nuo tobulo balsų skambėjimo. Aldona ir Birutė – ne tik puikios atlikėjos, bet ir talentingos kūrėjos.
Dainuojančios jos abi tokios iškilios, gražios ir, rodos, jokiam laikui nepavaldžios. Gal tai muzika teikia jaunystės, gal daina taip gydančiai veikia kūną ir sielą? Turbūt kitaip ir būti negali. Jos ir duoda, ir gauna. Taip vyksta meno ir gėrio mainai.
Kiekvienam koncertui moterys atsakingai ruošiasi ir mokosi viena iš kitos, kartu auga ir tobulėja: ,,Mes niekam negalim atsakyti. Kaip sako Birutė, reikia džiaugtis, kad dar vis kviečia. Koncertuoti mums ir didelis džiaugsmas, ir dar didesnė atsakomybė. Turi būti užtikrintas tuo, ką darai, ką neši žiūrovui. Kaip ir bažnyčioje giedant, taip ir scenoje dainuojant visada norisi paliesti žmonių širdis, kūrinį atlikti taip gerai, kad klausantys ir žiūrintys nenusiviltų. Mums gera būti scenoje, gera kartu su žmonėmis džiaugtis muzika. Birutė irgi vargoninkauja. Ji kaip profesionalė man yra didžiulis autoritetas…“,– pasakoja Aldona.
Labai geri ir gražūs Aldonos prisiminimai iš to laiko, kai ji pradėjo mokytojauti Ignalinos muzikos mokykloje. Kartu su Birute ir atėjo dirbti. Puikus, linksmas kolektyvas, savo darbui atsidavęs vadovas ir plati dirva veiklai, meninei saviraiškai. Moteris su džiaugsmu pasakoja, kaip susikūrė tuometinio direktoriaus Benedikto Jasiulionio vadovaujama liaudiškos muzikos kapela ,,Almaja“, kurioje abi dainavusios. Kiek šalių su ta kapela apvažiuota! Pirmoji kelionė buvusi į Norvegiją. Paskui apkeliauta Italija, Ispanija, lankytasi Paryžiuje. Koncertuota Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje. Ir visur būdavęs toks šiltas priėmimas! LRT laidoje ,,Duokim garo“ 2003 metais kapela laimėjo pagrindinį prizą, keliskart grota finalinėse ,,Grok, Jurgeli“ šventėse. Populiarus ir mėgstamas buvo muzikos mokyklos mokytojų kvartetas (Birutė Paukštienė, Aldona Čeponienė, Benediktas Jasiulionis ir Sigitas Kirka). Su juo šauniai pasirodyta vokalinių ansamblių konkursuose ,,Šilų aidai“. O ir dabar kvarteto nariai dar gali susieiti ir pakoncertuoti. Gal gerai progai pasitaikius taip ir bus…
Tokios Aldonos šių laikų gerosios ir maloniosios muzikinės patirtys… O paskui nuklystame ten, iš kur viskas ateina ir kur viskas ima pradžią – į vaikystę, XX a. septintojo dešimtmečio pradžią. Tuo laiku tikinčiam žmogui nebuvo labai jau lengva ir paprasta gyventi, tačiau Aldona sako, kad dėl savo tikėjimo didelių nuoskaudų nepatyrė.
Raudoni vaikystės obuoliukai
Aldonos tėveliai ir seneliai buvo tikintys žmonės. Trys seserys augo namuose girdėdamos ir maldas, ir giedamus mišparus. Su mama iš Daubariškėlės vienkiemio kiekvieną sekmadienį, ir šaltomis žiemomis, eidavo apie 7 kilometrus į Daugėliškio bažnyčią. Jos aktyviai dalyvaudavo parapijos veiklose ir tas mergaitei buvę labai įdomu bei paliko neišdildomų įspūdžių. Aldona puikiai prisimena jai mielus kleboną Kazimierą Žemėną, jo šaunią šeimininkę Jadvygą ir tuomet vargoninkavusią vienuolę Onutę. Turbūt šių žmonių parodytas dėmesys ir meilė padarė didelę įtaką: ,,Tas mūsų tikėjimas buvo labai vaikiškas, naivus, bet mums bažnyčioje labai patiko ir visa veikla taip traukdavo. Ir giedodavom, ir žaisdavom, klebonijoje mus mokė visokių rankdarbių, visokius patiekalus gaminti. Prie bažnyčios mes bėgiodavome, dūkdavome. Nors ir tarybiniais laikais, bet tikrai geroje aplinkoje užaugome. Atsimenu, kaip su mama važiavom į Ceikinius dalyvauti kunigo Karolio Garucko laidotuvėse. Aš nebuvau pamokose ir kitą dieną auklėtoja iškvietė pasiaiškinti. Man užteko pasakyti, kad važiavau su mama. Buvo ir mama pakviesta į mokyklą. Ir ji pasakė, kad mane ėmė ir išsivežė, nes ji juk mama. Kažkaip tuo viskas ir baigėsi…“. Vienas labiausiai iš vaikystės įstrigusių atsiminimų yra apie mažus raudonus obuoliukus, kuriuos mama nusinešdavo į bažnyčią, o paskui einant namo duodavo valgyti. Aldona sako, kad dabartiniams vaikams tas jausmas nesuvokiamas – kokie skanūs ir kvapnūs buvę tie obuoliukai ir koks apimdavo džiaugsmas juos valgant… Tuos raudonus obuoliukus ir dabar ji taip aiškiai mato ir tarsi užuodžia stebuklingą vaikystės kvapą.
Norėjo tik muzikos…
Nuo 5 klasės mergaitė pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio mokyklą. Labiausiai jai patikusi geografijos mokytoja Onutė Česliokienė: ,,Aš net nežinau kodėl, negaliu tiksliai įvardinti. Matyt, traukė įdomi ir savita jos asmenybė. Mokytoją ir dabar prisimenu linksmą, visada su šypsena veide. Labai gerai išmanė savo dalyką, mokėjo bendrauti su vaikais, kūrybingai vesdavo pamokas. Man labai patiko pažinti pasaulį, atrasti nematytas šalis…“. Kita daug davusi mokytoja buvo Monika Jurevičienė, mokiusi mėgstamiausio dalyko – muzikos: ,,Man labai gerai sekėsi muzika. Dažnai viena dainuodavau, tuomet jaučiau savotišką pakylėjimą, netgi pasigėrėjimą savimi, sakyčiau, tame ir kažkoks puikybės krislelis buvęs. Matyt, muzika jau iš prigimties atėjusi, kaip mano savastis reiškėsi. Man atrodė, kad nieko kito nenoriu veikti, norėjau tik muzikos…“. Aldona su šypsena prisimena savo drąsą, kai baigusi mokyklą pirmą kartą pati viena išvažiavo į Kauną ir pradėjo dideliame mieste muzikos mokyklos ieškoti. Žmonių klausinėjo, klaidžiojo. Ir surado muzikos mokyklos vakarinį skyrių. Ten metus laiko mokėsi solinio dainavimo, solfedžio ir groti fortepijonu. Tas laikas jai buvęs geras pasirengimas tolesnėms studijoms Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija), vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur baigė labai plačią muzikos mokytojo ir choro dirigento specialybės programą.
Mokslai sekėsi puikiai, mergina gaudavo padidintą stipendiją, labai stengėsi, daug dirbo. Prisimena puikią muzikos pedagogę, aukščiausio žmoniškumo savybėmis apdovanotą Kazę Narbutaitę ir daug žinių jai suteikusį koncertmeisterį Saulių Jonkų, kuris su gabia studente dirbo papildomai. Puikūs buvę ir fortepijono dėstytojai. O šalia mokslų visada laiko atsirasdavo ir bažnyčiai, mergina dar suspėdavo ir vargoninkauti Kulautuvon važinėti, ir į vienuolyną maloniai pabendrauti su Švč. Jėzaus širdies tarnaičių kongregacijos seserimis užsukdavo. Gyvendama didmiesčiuose, labai ilgėdavosi namų, šeimos, norėdavo kuo dažniau grįžti į savo kaimą, savą bažnyčią, kur geriausiai jausdavosi. Nors mokslus Kaune baigė vien penketais, bet taip vadinto raudono diplomo ji negavo. Sako, nejautė tuomet nei didelio liūdesio, nei pykčio. Supratusi, kodėl taip ir visada žinojusi, kad ir ateityje vis tiek gros bažnyčioje. Svarbiausia merginai buvo geros žinios, aukšti jos pastangų įvertinimai, kad galėtų pateisinti tėvų lūkesčius.
Iš Dievo malonės
Aldona nelinkusi atvirauti apie labai jau asmeninius dalykus. Visada norisi juos pasilaikyti tik sau, bet visgi atveria kampelį širdies ir sako, kad tikrai jaučiasi laiminga turėdama gerą ir gražią šeimą. Už tai nuolat Dievui dėkoja. Su vyru Petru gyvena jau 34-erius metus ir kuo toliau, tuo labiau jį vertina. Moteris žavisi jo ramybe, kantrybe, mokėjimu nekarštakošiškai spręsti problemas. Per tuos metus jis įrodė, kad yra mylintis ir labai patikimas: ,,Svarbu, iš kokios šeimos žmogus ateina ir kokias vertybes atsineša, ar moka ne tik mylėti, bet ir gerbti kitą. Aš atsimenu savo tėvų santykius. Tėvelis buvo karšto, ugningo būdo, o mamytė – labai švelni, diplomatiška. Ji visada nugludindavo aštrumus ir reikalus ramiai sudėliodavo. Nejučiom matai, kad ir pats daug ką perimi iš tėvų gyvenimo. Pas mus būdavo įprasta prieš einant išpažinties namuose atsiprašyti vienas kito. Dar sakydavo: ,,būk man loskovas“, ,,Tegul Dievas tau būna loskovas“. Tą kartais pritaikau ir savo šeimoje. Mums dažnai atrodo, kad tai mes kuriame savo gyvenimus, dedame pastangas ir esame už viską atsakingi, bet tikrai ateina momentų, kai reikia prašyti Dievo pagalbos, kai supranti kad be jo neišsiversi. Būna sunku ir Dievo valią nuolankiai priimti. Kai šeimoje ištinka nesėkmės, ligos, kai patiri kažkokių emocinių sunkumų, išbandymų, lyg tamsi migla apninka ir nuliūdimas, ir nusivylimas. Bet vis tiek reikia melsti, tikėti ir laukti, kol Dievas pagaliau pralauš tą užtvanką ir vanduo nutekės. Čia gražiu pavyzdžiu gali būti šventosios Monikos pavyzdys, kuri net 15 metų be paliovos meldėsi už savo sūnų Augustiną, gyvenusį labai audringą, palaidą gyvenimą. Ir galiausiai išmeldė. Bet tikėjimo pats juk neįsidėsi. Tai Dievo malonė.“.
Aldona su vyru užaugino du sūnus ir dabar juokauja, kad abu turi po vieną savo vaiką. Vyresnėlis Paulius, kaip ir tėtis, linkęs į techniką, o jaunesnis Justas, kaip ir mama – visas atsidavęs muzikai. Abu savo srities profesionalai, labai daug dirbantys, siekiantys, nuolat tobulėjantys. Paulius jau sukūręs šeimą, dirba ir gyvena Kaune. Jis užsiima techninės įrangos pardavimais, kaip ir tėtis, moka remontuoti dviračius ir mašinas. Vis nori pažinti, suprasti. Tam, kad geriau techninius dalykus išmanytų, kuriam laikui buvo įsidarbinęs autoservise. Tėvai džiaugiasi jo ryžtingumu ir sumanumu.
Justas – daug pasiekęs ir puikų muzikinį išsilavinimą Lietuvoje bei užsienyje įgijęs žinomas pianistas. Dabar jis dirba Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertmeisteriu. Mama sako, kad tai labai sunkus ir didžiulės atsakomybės reikalaujantis darbas. Laimei, Justas turi ne tik Dievo duotą talentą, bet ir gero užsispyrimo. Jis visą laiką, net ir mokykliniais metais vadovaudamas bažnyčios jaunimo chorui, buvo labai darbštus, atkaklus, daug dirbantis bei ypač reiklus ir sau, ir kitiems. Muzika ir scena jam išties šventas dalykas. Čia jis profesionaliai rimtas ir susikaupęs. Na, o tėvams ir ignaliniečiams visada didelis džiaugsmas, kai Justas dovanoja puikių koncertų savo gimtajam miestui ir pats labai šiltai pristato atliekamus kūrinius.
Pokalbį apie šeimą, muziką ir džiaugsmus iš Dievo malonės baigiame labai žemiškai. Dabar Aldonai ir Petrui belieka laukti anūkų, nes, matyt, joks darbas ir jokia veikla negali atnešti didesnio džiaugsmo. Na, o sekmadieniais, po mišių, išlydėjus į savo namus tėvus aplankiusius vaikus, Aldonai mieliausiu dalyku tampa knygų skaitymas. Tiek mažai tam lieka laiko ir jis toks brangus.
Linos Kovalevskienės tekstas ir nuotraukos
1 komentaras
Labai mielas ir šiltas Linos tekstas apie iškilias asmenybes. Kai uždainuoja Aldutė ir Birutė, tai net gumuliukas gerklėje suvirpa iš gražumo. Garbė Ignalinai turėti tokias moteris.