Superherojų filmo „Juodoji Pantera” afiša.
Kinematografinė juodaodžių kultūros vizija kaip naujos mitų eros ženklas
Karolis Baublys
Amerikiečių režisieriaus Ryano Cooglerio fantastinis superherojų filmas Juodoji Pantera (Black Panther; 2018) – jau 18-as žymiosios „Marvel Studios“ kūrinys, adaptuotas sekant „Marvel Comics“ personažu T’Challa, vadinamu Juodąja Pantera. Jau 2016 metais pasirodęs „Marvel Studios“ prodiusuotas Doctor Strange, subūręs tokius kino aktorius kaip Benedictas Cumberbatchas ar Tilda Swinton, įrodė turįs didelių kūrybinių ambicijų. Tad ar teisi prancūzų kultūrinė spauda, teigdama, kad Juodoji Pantera ženklina vaisingą kūrybinį „Marvel Studios“ atsinaujinimą?
Tikra tiesa, kad Juodoji Pantera pasirodo laikais, kuomet blockbuster‘iai išgyvena akivaizdžią kūrybinę krizę (užuot kūrę naujus kinematografinius herojus, prodiuseriai renkasi senų herojų kompiliacijos kelią, kuris esą užtikrina finansinį pelną). Su Juodąja Pantera „Marvel Studios“ ryžtasi iš naujo nubrėžti savos kinematografinės mitologijos kontūrus: naujojo filmo aktorių kolektyvą sudaro beveik išimtinai juodaodžiai. Tai – pats tikriausias dvigubas ekscesas: viena vertus, afroamerikietis režisierius Ryanas Coogleris meta iššūkį komplikuotam Hollywoodo kino studijų požiūriui į afroamerikiečių aktorius, kurių privengiama, kita vertus, šis filmas – dar vienas antausis rasizmu ir ksenofobija dvelkiančioms Donaldo Trumpo deklaracijoms.
Wakandos valdovas superherojus T‘Challa, tapęs Juodąja Pantera (Chadwickas Bosemanas)
Iš dalies filmą paskatino juodaodžio režisieriaus Jordano Peele trilerio Get Out (2017), originaliu būdu demaskuojančio rasizmą, sėkmė. Kaip teigia filme Juodoji Pantera antiherojų Eriką Killmongerį vaidinantis Michaelis B. Jordanas, publika yra pasirengusi priimti tokio pobūdžio filmą, tad ateityje bus vis daugiau ir daugiau pagrindinius vaidmenis vaidinančių afroamerikiečių aktorių. Iki šiol dar nė vienas „Marvel Studios“ blockbuster‘is neturėjo giliai politinės potekstės. Juodoji Pantera drąsiai atskleidžia visai kitą, nei esame įpratę girdėti, afroamerikiečių kultūros viziją. Pirmąjį juodaodį superherojų T‘Challą, tapusį ypatingų galių turinčia Juodąja Pantera (amerikiečių aktorius Chadwickas Bosemanas), galima interpretuoti kaip kardinalų Jameso Bondo herojaus perrašymą afroamerikiečių kultūros kontekste. Po įspūdingu specialiųjų efektų fasadu filmas kelia sudėtingus juodaodžių identiteto ir Afrikos žemyno vietos, paskirties (ir net likimo) pasaulio kontekste klausimus.
Fantastinė Wakandos šalis.
Filmo veiksmas vyksta afrofuturistinėje Wakandos šalyje, į kurią kadaise nukritęs meteoritas atnešė stebuklingą mineralą, kuris padėjo vietiniams gyventojams išvystyti pasauliniu mastu stulbinančią techniką ir itin aukšto lygio mediciną. Juodosios Panteros kūrybinė komanda ilgai mąstė, kaip pavaizduoti šią fiktyvią šalį. Rezultatas sukelia dvigubą įspūdį: viena vertus, tai – kraštas, totaliai valdomas naujausių technologijų, kita vertus, jame yra gaivališkos laukinės gamtos, ritualizuotos pirmykštės, pirmapradės gyvensenos pėdsakų. Senosios ir naujosios kultūrų dermė – išskirtinis Wakandos bruožas. Vertėtų pabrėžti, kad šioje fantastinės šalies vizijoje nerasime nė lašo to vargo ir skurdo, kokį esame įpratę girdėti apie Afrikos valstybes. Per fantastinę Wakandos šalį ir jos papročius režisierius atskleidžia ištisą turtingos Afrikos kultūros mozaiką, pilną spalvų, šokių, savito temperamento. Ypač sužavi muzikiniai sprendimai, derinantys Afrikos folklorą ir įvairius šiuolaikinės juodaodžių muzikos stilius.
T‘Challa (Chadwick Boseman) ir Erikas Killmongeris (Michael B. Jordan) kovoja dėl sosto.
Vizualinis šalies identitetas atskleidžiamas ne tik įspūdingais peizažais, bet ir savitais personažų charakteriais. Michaelio B. Jordano įkūnytas filmo antiherojus Erikas Killmongeris patraukia savo ryžtu, dvasine stiprybe, sudėtinga prieštaringų patirčių ir emocijų samplaika. Kaip niekada įspūdingus vaidmenis vaidina afroamerikietės moterys: žaisminga, ekcentriška, o sykiu – geriau nei bet kas kitas naujausias technologijas išmananti T’Challos sesuo Shuri (Letitia Wright), ištikima karė, išmintinga patarėja, karaliaus sergėtoja Okoye (Danai Gurira), paslaptinga, išdidi Juodosios Panteros mylimoji Nakia (Lupita Nyong’o, išgarsėjusi Steve McQueen istorinėje dramoje Dvylika vergovės metų (12 Years a Slave; 2013)).
Marvel Studios’ BLACK PANTHER..L to R: Okoye (Danai Gurira), Nakia (Lupita Nyong’o) and Ayo (Florence Kasumba)..Photo: Matt Kennedy..©Marvel Studios 2018
Telieka vienintelis klausimas – kodėl iki šiol nė vienas režisierius nesukūrė tokios šviesios, optimistinės, spalvų, muzikos ir gaivališkos gyvybės kupinos Afrikos žemyno vizijos? Atsakymas stebina paprastumu – niekas nedrįso to daryti. Juodąja Pantera „Marvel Studios“ nuėjo išties toli – ne tik kūrybiškai atgaivino dar 1966 metais sukurtą pirmąjį afroamerikietį komiksų superherojų, bet ir sukūrė ištisą Afrikos žemyno civilizacijos modelį, pasižymintį turtinga kultūra, taikumu, išmintimi, tradicijų ir naujovių darna, giliu humanizmu. Panašu, kad blockbuster‘ių autoriai pradeda atgauti giliai į užkampį nustumtą ir užmirštą fantaziją.