Iš mėnulio ir gelmės
Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą „Povų ežeras“
Pirmąsyk su Ernesto Noreikos poezija susidūriau dar tada, kai tiek jis pats, tiek aš buvome savotiškais anonimais – dalinomės tekstais internetinėje erdvėje, mokydamiesi iš komentarų, iš retkarčiais pasitaikydavusios konstruktyvios kritikos. Tai buvo viena neįprasčiausių naktų – du tūkstančiai devintųjų pabaiga, Antakalnis, tykūs pašnekesiai apie literatūrą ir muziką. Tuometė bičiulė tąvakar užsiminė apie po slapyvardžiu pasislėpusį poetą – esą jo poezija itin stipri, gili, klampi. Ką gi, tekstus pradėjau sekti ir aš. Visai netyčiom, kitų metų gegužę, kai įsibėgėjo „Poezijos pavasaris“, su juo susipažinau. Dabar, kai į mūsų kartos rašytojus galiu pažvelgti kiek santūriau, E. Noreikos tekstai tapę savais. Jo deklamavimo ar, greičiau, skaitymo, tekę girdėti ne vieną dešimtį kartų, poeto vardas tapęs vienu mūsų jaunosios kartos simbolių.
Retas kuris, klausęsis jo eilėraščių, sugeba neatkreipti dėmesio. Nereiškia, kad lengva suprasti eilėraščių tekstą bei jų prasmę. Ne. Pirma, kas išlieka, tai įspūdis klausantis. Retas kuris balsu sugeba padaryti tiek, kiek šis jaunas poetas. Regis, nėra žodžio, kurio jis neištartų, nėra eilutės, kurios jis nesugebėtų ištarti greičiau, nei mes, klausytojai, perskaitytumėme. Nors įsiklausyti į kūrinio prasmę ir sunku ar veik neįmanoma, emocinis poveikis visad čia pat – tiek šiurpulys it artėjant mirčiai, tiek rimtis pamačius prasikalusį mėnulį, tiek tyki ašara užsmaugus vienatvei. Rodos, tai ir yra E. Noreikos poezija.
Buvo tik laiko klausimas, kada šis autorius savo kūrybą sugebės įamžinti knygoje. Manau, retas kuris tuo abejojo. Ir štai užpernai pasirodė „Povų ežeras“. Su šio gilaus, kartais net per gilaus, klampaus ir aklinai tamsaus ežero pasirodymu mūsiškoje literatūroje pagaliau galime daug aiškiau kalbėti apie E. Noreikos eilėraščius – juk visų išsakomų žodžių šaltinis telpa šiuose pusšimtyje puslapių, o ne tik youtube įrašuose bei prisiminimuose apie nesibaigiančius poezijos skaitymo renginius.
Pirma, kas pastebėtina apie E. Noreikos poeziją – ritmas ir kone preciziškas rimavimas. Būna, skaitai kokio autoriaus eilėraščius tai lėčiau, tai greičiau, vietomis pats sukuri kokią pauzelę, kuri lyg ir pateisintų tam tikro motyvo buvimą tekste. Kai skaitai E. Noreikos eilėraščius, na, bent jau kai juos skaitau aš, esu prispaustas prie sienos. Skaitymas tampa giliu protiniu darbu. Eilėraštis, bet kuris iš esančių trisdešimt devynių, pririša prie krėslo, visai kaip save prisirišdavo Emile Zola, ir įtaigiai įsiūlo vienintelį skaitymui tinkantį būdą. Rodos, tik taip gali suvokti tekstų esmę. Teko bandyti skaityti lėtai ar skaidyti tekstą savaip – raidės tiesiog pabirdavo. Tačiau jei skaitytojas sutiks pasinerti į povų ežero gelmę, leisis ritmikos ir metaforų vingiais, skaitymas virs tam tikrais užkalbėjimais, kurie galbūt ir yra vienas E. Noreikos tikslų. Tai ne vien poezija. Tai ir savotiškos savižudiškos ir vienumoj skendinčios maldos, ir poetiniai užkalbėjimai. E. Noreika, norėjo jis to ar ne, parodė, kad tam tikros poetinės apeigos gali būti ne vien persmelktos neužmirštamo Rimvydo Stankevičiaus eilių aromato, bet ir bauginančios, varančios į neviltį, tolyn nuo šviesos, į gelmę.
Kiek teko matyti žmonių, imančių šią knygą į rankas, daugelis tiesiog nėrė į turinį ir paeiliui atsivertė „Skiepą“, „Papartyną“ ir „Sapnų eliziejų“. Vieno iš jų klausiau, kodėl. Atsakė: „Man atrodo, kad jis šituos kažkada skaitė“. Daugeliui iš mūsų, jaunų ir rašančių, išgirdus eilutes „paskiepijo ją nuo mirties, nuo paukščių, sapno, / žvaigždžių vargonais tąkart grojo lietūs tyliai“ (p. 29), „jaučiu, rankutės mažos uždengia akis / ir klausia tyliai, spėki, kas? / nespėjus tarti sodas nutupia. / ir nugaroj prasikala papartis“ (p. 42), ar „nors greičiausiai tai tu iš mėnulio vaizduotės iškritus, / miego tvarsčiuos užmigus, mano sapnas dažnokai kraujuoja, / prigludai, bet dabar dega miestai ir baigiasi ligos / ir matau tavo veidą nuryjant mano veidrodžio kuojai“ (p. 50) nereikia nė galvoti, kieno tai žodžiai ar kas jai norima pasakyti. Tai trys eilėraščiai, daugmaž apibūdinantys mūsų kartos poezijos vingius. Tai poezija, kurioje nepalikta daug vietos džiaugsmui. Šiųmetis „Poezijos pavasario“ laureatas Kęstutis Navakas svarsto, kad poetai gręžiasi į tai, ko jiems labiausiai trūksta, jauniesiems – aiškumo dėl mirties ir tamsos, vyresniajai kartai – žmogiškumo bei lyrikos. Gal tai tiesa. Galbūt Lietuva užaugino kartą, pernelyg įnikusią į tamsą, tačiau kas pasakys, kad šioji karta augo visiškoj šviesoj?
Taigi, grįžkime prie knygos. Antrasis dominuojantis motyvas – gilios ir kartais sunkiai suprantamos metaforos bei įvaizdžiai. Daugelyje tekstų surasime ir mėnulį, ir mirtį, ir regėjimus, ir troleibusus… Galima manyti, kad E. Noreikai trūksta originalumo, galbūt net drąsos ieškoti kitokios terpės savo eilėraščiams. Mano nuomone, šios temos, išskyrus, galbūt, troleibusus, esti amžina bet kokio laikmečio poezijos problematika. E. Noreika noriai nagrinėja tai, kas daugeliui – tabu, o tai sveikintina ir įsimintina. Apsidairęs matau, kad kultūrinė internetinė erdvė jau kiek pavargusi nuo pasikartojančių citatų ir veik viena nuo kitos nesiskiriančių interpretacijų, tad pats to nedarysiu. Skaitytojas knygą į rankas paims pats, suras, ko jam reikia.
Be jokios abejonės, E. Noreika, kaip ir daugelis autorių, nusipelno ir šaižesnio žodžio. Eilėraščiai neretai per klampūs, poetiniai vingiai perspausti, kartais autorius užsižaidžia kalba, stengdamasis išlaikyti rimą bei aukodamas prasmę. Poetiniai sprendimai dažnai ne iškelia problema, o pasėja klausimą – kodėl jis čia, kodėl ne paprasčiau, kodėl ne logiškiau? Tai klausimai, į kuriuos turėtų pats sau atsakyti autorius, atsižvelgdamas į dar ant popieriaus neatgulusius eilėraščius. Pats „Povų ežeras“ – gilus, kaip knygos pradžioje pripažįsta pats autorius („Nerkim į šio ežero gylį, patikrinkim jį“), tačiau išlieka klausimas – ar ne per gilus šis ežeras, ar ne per pavojingas? Poezija, žinoma, nėra beprasmė bei betikslė, „Povų ežero“ prasmė ir tikslai gan aiškūs, bet išlieka dilema, ar šią prasmę daugelis skaitytojų išdrįs apčiuopti. Rekomenduoju. Pačiam tai padaryti pavyko. Kitiems turėtų irgi pavykti. Rašytojas dažnai grūdina savuosius skaitytojus. E. Noreika, nors ir jaunas, šį amatą visai neprastai išmano.
Tai pirmoji poeto knyga. Kužda nuojauta, kad ne paskutinė. Tokio braižo poezijos lietuvių literatūroje nėra daug. Taip – autorius jaunas, nepatyręs, tačiau velniai žino kur jo talento ribos. Ne čia, ne šiame „Povų ežere“. Daug toliau.
Aurimas Novikovas