Rašytoja Eleanora Farjeon. Nuotrauka iš https://timeandtidemagazine.org/
Pasakosiu apie mylimą rašytoją – Eleanorą Farjeon, nepamiršdama jos knygų vertėjo – Viltaro Alksnėno (dr. Kęstučio Urbos). Apgailestaudama, kad Lietuvoje šios rašytojos pavardė nėra taip jau labai žinoma, kaip man norėtųsi. Šiek tiek liūdėdama, kad neturėjau jos kurtų pasakų vaikystėje. Bet jausmas toks, lyg jas kadaise skaičiau, lyg man, rašančiai pasakas, jos darė įtaką. Galiu tik spėti, kodėl. Eleanora Farjeon – Anderseno tradicijos sekėja (nors skirtumų rastume daug), o man ši tradicija atrodo svarbi. Net nebandau slėpti, kad dabar bandysiu žmones, Farjeon neskaičiusius, suvilioti jos pasakomis. Ir, žinoma, reiškiu padėką – kuo giliausią padėką – Viltarui Alksnėnui, šią rašytoją atvedusiam į Lietuvą. Ji – ne šiaip sau Anderseno medalio laureatė. Ji – pirmoji šios premijos laureatė, 1956 metais apdovanota kartu su Jela Lepman.
Pradėsiu nuo citatos iš knygos „Mažoji siuvėja“ – nuo pirmojo knygos sakinio, tiksliau – pirmosios pastaipos. „Viename kaime gyveno toks mulkis. Ne ne, jis nebuvo kvailys, kokių turi kiekvienas kaimas ir iš kurių visi šaiposi. Jis buvo mokytojo sūnus, be to, vienas iš tų per greitai bręstančių vaikų, iš kurių galima visko tikėtis, arba… nieko. Tėvas iš jo tikėjosi labai daug ir versdavo jį be perstojo skaityti knygas. Ir štai, kai vaikas sulaukė dešimties metų, tėvas pamatė, kad jo lūkesčiams atėjo galas. Ne, nepasakysi, kad berniuko šviesus protas aptemo, – jo tiesiog nebeliko. Nors kas ten žino… Dabar jis sėdėdavo laukuose, beveik ištisai šypsodamasis, bet retai ištardamas kokį žodį. Ir staiga…“
Knygos įvaizdintoja Sigutė Ach, leidykla NIEKO RIMTO
Tai, ką citavau, gal ne visai korektiška, bet labai atvira, savaip aktualu ir tikrai atspindi autorę, apie kurią tuoj pat jums pasakosiu. Citatoje yra dvi svarbios, Eleanorai Farjeon būdingos frazės: toks tolerantiškas atsidūsėjimas „nors kas ten žino“ bei „ir staiga“, nes kaip kitaip pagreitinsi veiksmą, jei vengsi netikėtumo, to lemtingojo „ir staiga“. Yra ir daugiau: erdvės jausmas – juk keistasis berniukas laiką leidžia laukuose, rasdamas juose viską, kas jam atstoja knygas.
Tie Eleanoros Farjeon laukai, pievos, miškai, gėlynai, sodai, salos, jūros, ugnikaliai, tas gamtos neaprėpiamas pasaulis verčia manyti, kad rašytoja kilusi iš miškininkų ar sodininkų giminės. O dar empatijos jausmas – jos pasakose visa galerija atstumtųjų, nuskriaustųjų, nesuprastųjų, kurie oriai, kartais net džiugiai, gyvena savo lyg ir paprastus, bet ypatingus gyvenimus. Ar patenkame, skaitydami pasakas, į miestus? Taip. Net į Paryžių. Neilgam. Tik tam, kad pasakų herojai ir herojės džiugiai grįžtų į savuosius namus, kad ir kokie kuklūs jie būtų.
Knygos įvaizdintoja Sigutė Ach, leidykla NIEKO RIMTO
Būtent Paryžius, daug kam svajonių miestas, yra labiausiai nuvilianti vieta. Tai – pasaka „Rojaus princai“ apie tris berniukus, nė nenutuokiančius, kad gyvena Rojuje. Bet reikia to Paryžiaus, taip labai reikia, kad iškeliauja ir vienas, ir kitas, o galų gale trečiasis – ieškoti brolių. Pernakt lėbaujanti Paryžiaus aukštuomenė susižavi ieškotoju ir pati puola į paieškas – juk tai smagu, tai puotos įvairovė – ieškoti dingusių. Naktis baigiasi, aukštuomenė pavargsta, Rojaus berniukai niekam nebeįdomūs ir gelbėtis tenka patiems. Štai čia ir praverčia burtai, štai čia prireikia apskurusios moters – raganos Klarinetės.
Atpasakojau ne viską, nes kam gi viską pasakoti – juk ši knyga, o tiksliau, knygos dar bus jūsų skaitomos.
Bet ką gi vaikystėje skaitė pati rašytoja? Ar jai užteko knygų?
Knygų užteko, nes Nelė – taip ją vadino nuo mažens – gimė rašytojo Benjamino Farjeon šeimoje. Gimimo data – 1881 metai, vieta – Londonas.
Į mokyklą Nelės nevarė. Jai ir trims jos broliams tėvai samdė mokytojus. Rašytojas Benas Farjeon mėgo retsykiais įsibrauti į klasės kambarį ir apšaukti guvernatę ar guvernantą: tegu nebando jie versti vaikų mokytis to, kas jiems nepatinka! Farjeonų vaikai buvo naminiai. Savo tris sūnus, kai jie paaugo, tėvai vis dėlto nusiuntė mokytis – toliau ir svarbiau. Kaip Britanijoje dera. Dukters – ne.
Kartais į tą namų klasę įsiverždavo toks berniokas, tikras kaimo japis. Jis vaipydavosi per kambario durų stiklą, paskui sukiodavosi po kambarį, linksmindamas ir juokindamas tris brolius ir sesę. Tai buvo teatras, o teatrą kūrė mama Margareta, kilusi iš žymios aktorių Jefersonų dinastijos. Ji buvo tik žmona ir mama, arba net mama, nuostabiai dainuojanti ir skambinanti gitara.
Knygų kambarėlis… Tai buvo bene vienintelė namų vieta, kur Neli jausdavosi iš tiesų gerai. Knygų namuose buvo daug – jų buvo ir kituose kambariuose, bet tose palėpės dulkėse glūdėjo svarbiausi Neli pasauliai.
Jai patiko skaityti – skaityti daug, be perstojo, viską. „Iš knygų kambarėlio“ – taip pavadinta jos žymiausioji knyga, Lietuvoje Viltaro Alksnėno valia padalinta į dvi knygas – į „Septintąją princesę“ ir „Mažąją siuvėją“.
Pjesės ir miuziklai teatrui, du romanai suaugusiesiems, tekstai smagioms dainelėms – rašytojos Farjeon kūrybinėje biografijoje būta įvairiausių žanrų, bet knygų kambarėlio pasakos atnešė didžiausią pripažinimą, galbūt net šlovę.
Ką dar mėgo ir su kuo negalėjo susitaikyti būsima rašytoja? Ji mėgo traukinius, juose retsykiai uždainuodavo ir dainuodavo taip, kad bendrakeleiviai jai padėkodavo, bet paauglystėje to jau nebedarė. Neli nemėgo švenčių. Negalėjo mėgti, nes laukdavo, bet taip ir nesulaukė geidžiamos dovanos. Tai – rašmeninė, tokia dėžė, pilna visko, ko tik reikia tų laikų rašančiam žmogui. Jai dovanodavo kaspinus ir kitas mergaitiškas smulkmenas, nelabai ir dominančias.
Akinukai – štai kas vaikystėje paversdavo šventes nepakeliamomis. Sakytum, namai tiesiog tvieskė aukštąja kultūra ir inteligencija, bet susirinkę svečiai vis tiek aptardavo visu balsu Neli išskirtinumą, neva užjausdami, kad mergaitei teko tokia nedalia – tik pamanyk – akiniai.
Bet iš kur Farjeon pasakose tie laukai ir pievos, tas gamtos jausmas, ta orios vienatvės būsena? Ne tik iš vaikystės. Galbūt labiau iš liūdesio bangos, apėmusios po Pirmojo pasaulinio karo. Iš netekčių. Iš nusišalinimo nuošaliame Prancūzijos kaimelyje – ten Nelė po karo praleido net ketverius savo gyvenimo metus. Galima spėti, kad ten ir tada buvo parašyti tie sklandūs sakiniai, tos jaukios pasakos – „Knygų kambarėlyje“ jų yra dvidešimt septynios.
Karaliai, karalienės, princai ir princesės – jie gyvena Neli pasakose, ir gyvena, tiesą sakant, nuobodokai. Vis kažko nesuvokdami, kažko pasigesdami, šiek tiek nusikalbėdami ar tiesiog nuobodžiaudami, nesidomėdami, kas ten, už karalystės ribų. Rašytojos ironija tartum ir švelni, o vis dėlto – ironija. Jei tik moki skaityti tarp eilučių.
Eleanora Farjeon yra bendravusi su karaliene. Bet tik todėl, kad to prašė pati karalienė. Ir bendravo jiedvi ne rūmų menėje ir anaiptol ne knygų kambarėlyje, o rašytojai itin brangioje vietoje: teatro scenoje, jau po spektaklio. Mano šaltiniai nutyli, ar rašytoja atliko privalomąjį reveransą, kokia buvo jos skrybėlaitė, bet tvirtina, kad ji nemūvėjo pirštinių. Pasak etiketo, taip daryti tiesiog negalima – o ji darė. Lyg būtų jau vėlesnių laikų hipė ar pankė, einanti į teatrą plėšytais džinsais. Ir svarbiausia: rašytoja Eleanora Farjeon yra viena iš nedaugelio menininkų ar menininkų, atsisakiusių karalienės siūlomo ledi titulo.
Nelės gyvenime nutiko daugybė įdomių dalykų, šis tas – vėlyvai. Ne, ne kūrybinė biografija, ji nebuvo vėlokai debiutuojanti rašytoja, bet tikrai buvo sulaukusi brandos, kai pradėjo vedybinį gyvenimą su talentingu mokytoju Georgu Earlu – tris dešimtis metų trukusi santuoka, beje, niekada nebuvo oficialiai įteisinta. „Senas, labai senas kūdikis“, – taip ji juokavo, kai krikštijosi savo pačios noru. Mat buvo kilusi iš itin laisvamaniškos šeimos, kurioje manyta, kad religiją atstoja pasaulio kultūra. Tas „senas kūdikis“ pasirodė ilgaamžis. Rašytoja Farjeon mirė 1965 metais, pergyvenusi ir gyvenimo draugą Earlą, ir tris savo brolius – kompozitorių Harry, detektyvinių knygų autorių Josephą, Šekspyro žinovą, teatro kritiką bei prodiuserį Herbertą.
Vaikų literatūros tyrinėtojas dr. Kęstutis Urba (vertėjas Viltaras Alksnėnas).
Nuotrauka iš žurnalo TARP KNYGŲ
Aptardama Viltaro Alksnėno vertimo ypatumus, labiausiai noriu pasidžiaugti ne tik sklandžiu, švelniu tekstu, bet ir primirštu, nors gražiu merginos apibūdinimu: panaitė. Mano asociacija: Lietuvos dvareliai, Žemaitės, Bitės Petkevičaitės, Šatrijos Raganos bendravimas. Ir ne tik. Žodį „panaitė“ labai dažnai užtinkame mįslėse – vadinasi, tai žodis, tinkamas anam laikui, niekur nenugarmėjusiam. „Sėdi panaitė tamsioje seklyčioje, audžia be staklių ir be nyčių.“ Kas? Atsakymas galėtų būti toks: rašytoja. Iš tiesų – bitė.
Ir kitas ypatumas. Viltaras Alksnėnas yra talentingas, nepralenkiamas vietovardžių sumanytojas – ne veltui jis Alksnėnas. Viliojančiai skamba vien Farjeon pasakos pavadinimas: „Vakaramiškiai“. O juk pasakoje lankysimės ir Šiaurėkalniuose, Rytapelkėse, Pietažemiuose, bet svarbiausi įvykiai klostysis Darbadienių šalyje.
Pradėjusi citata, ja ir baigsiu – paskutine fraze iš knygos „Septintoji princesė“, iš pasakos „Panichidė“.
Ekspozicija „Vaikas ir knyga“ iš Kęstučio Urbos kolekcijos (eksponuojama
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje). Fotografavo Alma Valantinienė
„Bet jis niekad niekam, net savo žmonai ir vaikams, nepasakojo, kad labai dažnai, kai gyvenimas pasidarydavo nepakeliamai sunkus, – o gyvenimas toks būna tikrai dažnai, – netikėtai iš dangaus ir žolės, iš medžių ir akmenų, iš gėlo ir sūraus vandens, iš šviesos ir tamsos jį užplūsdavo daiktų grožis, ir jis aiškiai, kaip tada, kai Panichidė išsprūdo jam iš rankų, išgirsdavo džiaugsmingą jos juoką ir girdėdavo jos šūksmą, sklindantį iš dangaus ir žemės:
– Būk linksmas! Būk linksmas!“
Šis tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą seminare VILTARO ALKSNĖNO VERTIMŲ SODAS. LITERATŪRINIAI PASIVAIKŠČIOJIMAI. Seminaras vyko 2024 m. gruodžio 3 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Daugiau informacijos: https://sc.bns.lt/view/item/viltaro-alksneno-vertimu-sodas-literaturiniai-pasivaiksciojimai-497120